 |
| unsplash.com nuotr. |
Jaukioje Užupio kavinukėje, fone skambant džiazui, psichoterapeutė-psichiatrė Dalia Minialgienė pasidalino savo įžvalgomis apie sambūrio „3 dienos“ veiklą, nuogą kūną mene, jo percepciją visuomenėje. Pašnekesyje dalyvavo sambūrio idėjos autorius, iniciatorius ir kuratorius Saulius Kreišmonas, sambūrio „3 dienos“ komandos narė, pozuotoja Goda Sasnauskaitė ir aš, dar viena sambūrio narė, dailėtyrininkė Austėja Mikuckytė-Mateikienė.
Tokia požiūrių kampų, profesijų ir patirčių įvairovė, mano nuomone, skatino dinamišką ir produktyvų pokalbį, ragino žvelgti į nuogo kūno mene klausimą plačiau, neužsidarant savo sampratos kiaute. Šiame tekste su džiaugsmu ir padėka dalinamės D. Minialgienės mintimis, padedančiomis suvokti, kodėl yra taip svarbu, kad kiekvienas iš mūsų susigyventume su savo kūnu ir jį pamiltume.
Šiais laikais nuogas kūnas mūsų visuomenėje tarsi nebėra tabu. Jis vaizduojamas mene labai drąsiai. Tačiau mūsų sąmonėje tas tabu dar išlieka, nes nuogumas provokuoja jausmus, pojūčius. O dauguma mūsų dar nesame išmokyti pažinti savo jausmus. Nežinome, kaip su jais tvarkytis, ką su tais kylančiais jausmais daryti.
Mūsų visuomenėje žmonės turi įvairių kompleksų, kuriuos neretai atsineša iš vaikystės. Kai žmogus gyvai ar mene pamato nuogą kūną, jam kyla daug jausmų. Kai kurie iš jų yra nepriimtini, gėdingi jausti. Vienas iš tokių nepatogių jausmų gali būti seksualinis susijaudinimas, o tai dažnai provokuoja geismą. Kaip su juo tvarkytis, priklauso nuo kiekvieno moralinių nuostatų, auklėjimo.
Jei žmogus atsinešė daug kompleksų iš vaikystės, tai geismą jis bando slopinti. Bet tada jam kyla pyktis. Pyktis prasiveržia ypač stipriai, jei žmogus yra linkęs kontroliuoti savo jausmus, slėpti juos, vengia prisipažinti sau. Tas pyktis gali būti nukreiptas į pozuotoją, į menininką, jo kūrinį. Iš kompleksų gimsta moralizavimas, kritika.
Būti nuogam yra labai normalu. Viduramžiais nuogybė buvo prilyginama nuodėmei, antikoje tai žymėjo laisvę, džiaugsmą. Renesanse kūno grožis atgimė mene. Žmogus yra kūną turinti būtybė. Kūniškumas yra tai, kaip mes jaučiame save. Maži vaikai moka mėgautis savo kūniškumu. Jie gerai jaučiasi savo kūne. Tik jau suaugę mes susikuriame tabu. Dažnai pamirštame įsiklausyti į savo kūną, ignoruojame jo poreikius.
Svarbu, kad menininkas jaustų atsakomybę prieš pozuotoją, nes jis prisiliečia prie kito žmogaus gyvenimo. Pozuotojo apsinuoginimas yra ne tik fizinis, bet ir dvasinis. O tai labai trapu. Apsinuoginęs žmogus tampa atviras ir pažeidžiamas.
Mūsų visuomenėje vyrauja jauno ir sveiko, treniruoto kūno kultas. Tai gali luošinti žmogaus psichiką, nes ne visi atitinka tuos kriterijus. Tapyboje nebūtinai vaizduojamas tobulumas. Kaip žiūrovas tai vertina, priklauso nuo jo išprusimo, mentaliteto, susiformavusio požiūrio, šeimos religinės kultūros, santykiuose išgyvento patyrimo.
Šiuolaikinėje kultūroje kūnas dažnai sudaiktinamas. Susidaro įspūdis, kad kūnas gali būti keičiamas kaip daiktas. Tam pasitelkiamos įvairios plastinės operacijos, genetinė inžinerija. Tada kūnas tampa preke, prarandamas jo natūralumas ir unikalumas. Tapyba tarsi juda priešinga linkme. Grąžina kūnui unikalumą.
Lietuvoje gana didelė dalis žmonių nėra susitaikę su savo kūnu. Tačiau tik priėmęs savo kūną žmogus nebijos kito nuogumo ir priims jį su pagarba. Tuomet, stebėdamas meno kūrinį, jis analizuos ne pavaizduotą kūną, o menininko kūrinyje pateiktą prasmę. Jauni žmonės jau kitaip reaguoja į nuogą kūną mene, o vyresnioji karta dar nėra iki galo atsikračiusi sovietmečio įdiegtų susivaržymų.
Sveikas narcisizmas yra labai gerai. Todėl jau mokyklose reikėtų pradėti kalbėti apie nuogą kūną, lytiškumą. Derėtų nebijoti seksualumo terminų, nes tai dažnai neatsiejama nuo kūno grožio. Be abejo, paauglius ar nebrandžias asmenybes nuogas kūnas veikia ypač provokuojamai, jaudina. Todėl labai svarbu nuo mažens vaikus mokyti priimti, pažinti savo jausmus.
Tapant nuogas kūnas menininkui yra kaip priemonė atvaizdui sukurti, taip, kaip gamtos vaizdas peizažui sukurti. Jei dailininkas jaučiasi nepatogiai, drobė gali būti kaip barikada, už kurios galima pasislėpti. Svarbu, kad menininkas turėtų viziją. Bet, man atrodo, to nepakanka. Gerai emocijai ir tikriausiai geram darbui sukurti reikalingas abipusis ryšys, abipusio pasitikėjimo atmosfera.
Pozuotojų veidų nevaizdavimas gali būti meninis sprendimas. Plenere susirenka menininkai kolegos, ir ta atmosfera galbūt pažadina impulsus eksperimentuoti, ieškoti naujų išraiškos būdų, konkuruoti, išsilaisvinti. Tačiau veidas yra emocija. Gali būti, kad toks vengimas rodo emocinį atstumą, tvyrantį tarp pozuotojo ir menininko, o veido akcentavimas paveiksle – artimesnį kontaktą.
Mistifikuojant modelį ar juo naudojantis, gali susikurti intymus bendravimas, tik prisidengiant tapymu. Jei dailininkas ir modelis kartu aptaria būsimo kūrinio viziją, pavyzdžiui, kaip turėtų kompozicija atrodyti, tuomet tarp jų neturėtų atsirasti emocinė ir psichologinė trintis.
Svarbu, kad menininkas jaustų atsakomybę prieš pozuotoją, nes jis prisiliečia prie kito žmogaus gyvenimo. Pozuotojo apsinuoginimas yra ne tik fizinis, bet ir dvasinis. O tai labai trapu. Apsinuoginęs žmogus tampa atviras ir pažeidžiamas. Todėl dera jausti situaciją, gerbti kito erdvę, asmenybę.
D. Minialgienės įžvalgas „3 dienoms“ užrašė A. Mikuckytė-Mateikienė