Tą pačią dieną du mokiniai keliavo į kaimą už šešiasdešimties stadijų nuo Jeruzalės, vadinamą Emausu. Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius. Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie jo nepažino. O Jėzus paklausė: „Apie ką kalbate ir ginčijatės, eidami keliu?“ Tie nuliūdę sustojo.
Vienas iš jų, vardu Kleopas, atsakė Jėzui: „Nejaugi tu būsi vienintelis žmogus, buvęs Jeruzalėje, kuris nežino, kas joje šiomis dienomis atsitiko!“
Jėzus ramiai paklausė: „O kas gi?“
Jie tarė jam: „Su Jėzumi iš Nazareto, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai pareikalavo jam mirties bausmės ir atidavė jį nukryžiuoti. O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko. Be to, kai kurios mūsiškės moterys mums uždavė naujų rūpesčių. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo ir nerado jo kūno. Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios apsireiškusius angelus, kurie sakę Jėzų esant gyvą. Kai kurie iš mūsiškių buvo nuėję pas kapą ir rado viską, kaip moterys sakė, bet jo paties nematė“.
Jėzus jiems tarė: „O jūs neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir įžengti į savo garbę?!“ Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.
Jie prisiartino prie kaimo, į kurį mokiniai keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau. Bet jie privertė jį pasilikti, prašydami: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti ...“ Tuomet jis užsuko pas juos. Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duonos, sukalbėjo laiminimo maldą, laužė ir davė jiems valgyti. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“
Jie tuoj pakilo nuo stalo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten jie rado susirinkusius Vienuolika su savo draugais, kurie sakė: „Tai tiesa! Viešpats prisikėlė ir pasirodė Simonui“. O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną.
Apd 3, 1–10: Ką turiu, tą duosiu: Jėzaus vardu imk ir vaikščiok!
Ps 105, 1–2. 3–4. 6–7. 8–9. P.: Tegul džiaugiasi širdys, kurios Viešpaties ilgis. / Aleliuja.
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Vytautas Rudis
Praėjo 2–3 valandos, kai atrastas tuščias kapas. Nėra būtinybės maldininkams būti Jeruzalėje 8 dienas, tad apie 9 val. Kleopas ir kitas (Tradicija: Kleopas šv. Juozapo brolis ir jo sūnus Simeonas, 62 m. po akmenimis užmušto Jokūbo mirties tapęs Jeruzalės vyskupu ir 107 m. – sulaukęs 120 m. – nukryžiuotas) keliauja į Emausą (11 km).
Keli jų istorijos niuansai. Nusiminę keliauja. Nėra Jėzaus. Manosi, praradę Jį. Dar didesnę jausmų sumaištį kelią gandai. Tuščias kapas. Pirmos tai paskelbė moterys, bet tradiciškai jos nėra patikimos liudytojos. Ak, tos moterys.
Ginčų, svarstymų ir abejonių migla užtraukė akis: nepažino To, kuris prisiartino kelyje į Emausą. Pakeleivis. Aiškina. Primena Raštus, bet tai neišsklaido liūdesio. Nusiminę. Jų širdys nepažįsta Jėzaus, todėl ir nusiminę. Tai pirmas niuansas: Jėzaus nepažįstantis žmogus būna liūdnas.
Antras niuansas. Kada ateina praregėjimas? Jiems vakarieniaujant. Jėzus laužo duoną, ir atsiveria akys. Atsiveria širdys. Tikėjimas.
O dabar apie save. Liūdnieji krikščionys, Jėzaus nepažįstantys tikintieji. Ar taip gali būti? Gali. Žino pamatinę tiesą: Jėzus mirė ir prisikėlė, atpirko. O toliau? Šis žinojimas netampa pažinimu.
Ir ką labiau žinome: Jėzų ar tradicijas bei ritualus. Ir ką labiau mylime: Jėzų ar… kreidą, pelenus, duoną, vandenį, kalėdaitį, margutį? Sutikime, šie papročiai ir tradicinės apeigos „dengia“ Jėzų. Noriu pabrėžt, gražūs ir liturginiai prasmingi ženklai tampa migla akims.
Nepažįstame Jėzaus. Kaip nepažino ir keliaujantys į Emausą. Nežinome Jo mokymo reikalavimų. Tas nežinojimas – tai nenoras gyventi Juo. Nenoras vadovautis Jo žodžiais. Viena yra padėt ant stalo kalėdaitį, o visai kas kita – įsidėt į širdį Jo „mylėk“, „atleisk“, „neteisk“, „melskis“, „tai daryk mano atminimui“.
Paliečiame pačią esmę. Emausiečių praregėjimas ir mūsų buvimas su Jėzumi. Tik laužydami duoną pažino Jėzų. Nėra „mylėk“, „atleisk“, „neteisk“ be duonos laužymo. Nėra tikėjimo be Eucharistijos. Tikrojo ir vienintelio Jėzaus pažinimo pradžia Eucharistijoje. Be šito tėra gyvenimas be Jėzaus, Jam neužsidegusi širdis. Ir ką bekalbėtume ar kaip besiteisintume: nedalyvaujantys Eucharistijoje tėra tik krikštyti bedieviai, pagonys.
Kodėl mėgstami Jėzų dengiantys papročiai, o nematoma Jėzaus? Beveik visų jų šaknys – pagonybėje, bedievybėje. Naujųjų laiko pagonys ir garbina tai, kas jiems sava. Nenori Jėzaus, nes jų akys lyg migla aptrauktos.
Jėzus vakarieniauja su savo ištikimaisiais. Jis laužo duoną ir be perstojo Bažnyčios lūpomis kviečia prie savo stalo. Ir laužantieji pažįsta Jį.
Bernardinai.lt