Jėzus vėl pasirodė mokiniams prie Tiberiados ežero. Pasirodė taip.
Buvo drauge Simonas Petras, Tomas, vadinamas Dvyniu, Natanaelis iš Galilėjos Kanos, Zebediejaus sūnus ir dar du kiti mokiniai. Simonas Petras jiems sako: „Einu žvejoti“. Jie pasisiūlė: „Ir mes einame su tavimi“. Jie nuėjo ir sulipo į valtį, tačiau tą naktį nieko nesugavo.
Rytui auštant, ant kranto pasirodė bestovįs Jėzus. Mokiniai nepažino, kad ten Jėzaus esama.
O Jėzus jiems tarė:„Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?“
Tie atsake: „Ne“.
Tuomet jis pasakė: „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite“. Taigi jie užmetė ir jau nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės.
Tuomet tasai mokinys, kurį Jėzus mylėjo, sako Petrui: „Juk tai Viešpats!“ Išgirdęs, jog tai esąs Viešpats, Simonas Petras persijuosė palaidinę, – mat buvo neapsirengęs, – ir šoko į ežerą. Kiti mokiniai atsiyrė valtimi, nes buvo netoli kranto – maždaug už dviejų šimtų mastų – ir atitempė tinklą su žuvimis.
Išlipę į krantą, jie pamatė žėrinčias žarijas, ant jų padėtą žuvį ir duonos. Jėzus tarė: „Atneškite ką tik pagautų žuvų“. Petras įlipo į valtį ir išvilko į krantą tinklą, pilną didelių žuvų, iš viso šimtą penkiasdešimt tris. Nors jų buvo tokia gausybė, tačiau tinklas nesuplyšo. Jėzus jiems tarė: „Eikite šen pusryčių!“. Ir nė vienas iš mokinių nedrįso paklausti: „Kas tu esi?“, nes jie aiškiai matė, jog tai Viešpats. Taigi Jėzus priėjo, paėmė duonos ir padalijo jiems, taipogi žuvies.
Tai jau trečią kartą pasirodė mokiniams Jėzus, prisikėlęs iš numirusių.
Apd 4, 1–12: Nėra kito vardo, kuriuo mes galėtume būti išgelbėti
Ps 118, 1–2. 4. 22–24. 25–27a. P.: Akmuo, kurį statytojai vertė į šalį, pačiu kertiniu pasidarė. / Aleliuja.
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Vytautas Rudis
Prie Galilėjos ežero prasidėjo pažintis su būsimais mokiniais, prie jo Prisikėlęs Viešpats „vėl pasirodė mokiniams“. Tačiau „mokiniai nepažino, kad ten Jėzaus esama“.
Nepažino. Eilinį kartą. Ir gerai. Tai stiprus argumentas, kad nebuvo lengvatikiai ar svajotojai, skelbę Prisikėlimą, kurio net ir nebuvo. Nepažino, nes vis dar netiki, kad tas, ant kurio kapo užritintas akmuo, yra tarp jų, yra gyvas. Jų širdyse dar negyvas tikėjimas gyvuoju Viešpačiu.
Tikėjimas neatsiras iš niekur, neatsiras savaime; tikėjimas gyvuoja tik vienybėje su Jėzumi. Maža to: tikėjimą atneša pats Jėzus. Atneša labai paprastai: kaip kasdienį kąsnį: „Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?“ Tai tikėjimo gimimas: pasisotinimas Jėzumi. Taip, taip. Jėzumi. Duona ir žuvimi. „Taigi Jėzus priėjo, paėmė duonos ir padalijo jiems, taipogi ir žuvies“. Žuvis - vienas ankstyviausių Kristaus simbolių. IXΘYC (ichtis) verčiant iš graikų kalbos reiškia: (Iēsoûs)–(Christós)–(Theoû)–(Hyiós)–(Sōtér) „Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, Išganytojas“. Mūsų Išganytojas – mūsų Eucharistinė duona; kaip Galilėjos žvejų kasdienis penas – žuvis, taip ir mums dvasios atgaiva ir gyvastis – ICHTHYS – Žuvis: Jėzus Kristus Dievo Sūnus Išganytojas.
Tik „valgant“ Jėzų ateina pažinimas. Ateina tikėjimas.
Šiandien pas mus kiekvienas turi galimybę pažinti ir tikėti Jėzų. Tačiau ne visi ir ne kiekvienas pasinaudoja ta galimybe. Ne visi ir ne kiekvienas ima duoną ir žuvį. Daugelis kenčia tikėjimo alkį net ir nesuvokdami savo ligos: tikėjimo anoreksija.
Alkio neigimas. Sergantysis anoreksija badauja. Pacientas neigia, kad normaliam kūno funkcionavimui reikia bent pagrindinių maisto medžiagų. Reikia duonos ir žuvies – Jėzaus. Padėkime alkstantiems. Šiandien mums sako: „Užmeskite tinklą“. Nesidrovėkime ir nesibaiminkime skelbti gyvąjį ir gyvybę teikiantį Jėzų, liudyti tikėjimą. Užmeskime tinklą. Kvieskime šalia esančiuosius prie Viešpaties stalo, prie Gyvosios Duonos ir Žuvies.
Dar apie žuvį. Pagautos net 156. Simbolinis skaičius. Anais laikais manyta, kad gėlame ir sūriame vandenyse gyvena tiek rūšių žuvų. Simboliškai tai galėtų reikšti visas žemės tautas, kurias glaudžia Bažnyčia, „tačiau tinklas nesuplyšo“. Bažnyčioje pakaks vietos visiems ir kiekvienam. Tad, seserys broliai: „Užmeskite tinklą.“
Bernardinai.lt