 |
Gamta ir miškas buvo nuolatiniai žmogaus globėjai nuo pat žmonijos atsiradimo. Mūsų protėviai tūkstantmečiais gyveno miško suformuotame kraštovaizdyje, veikiami jo simbolių ir paslapčių. Mūsų kraštas kaimynams dažnai buvo gūdžiomis giriomis apaugusi terra incognita, kaip ir kadaise miškingoji Germanija – romėnams. Miškas tuomet buvo pagrindinis maisto, energijos ir žaliavų šaltinis, taip pat sudvasintas ir net suasmenintas prieglobsčio teikėjas.
Nuo seno daugybė lietuvių autorių savo kūryboje nuolat pasitelkia gamtos, ypač miško ir medžių temą, tuo tarsi paliudydami, kad miškas ir medžiai mūsų pasaulėjautoje užėmė labai svarbią vietą. Senasis Šimonių ąžuolas I. Simonaitytės kūrinyje, snaudžiantys tamsūs Maironio miškai, D. Poškos Baubliai, Stelmužės ąžuolas, pačius seniausius laikus siekiantys tikėjimai medžių sąsaja su žmogaus lemtimi – visa tai gyvas mūsų krašto paveldas. O medis dar ir universalus gyvybės, sveikatos, augimo bei harmonijos simbolis.
Miško simbolika įvairi ir daugialypė. Tai saulės spindulių nutviekstos jaukios laukymės ir gaivaus oro sklidini pušynėliai. Bet tai ir tamsios, gūdžios girios, kuriose pro senų medžių lajas neprasiskverbia joks spindulėlis, kuriose lengva paklysti. Pasakų herojus dažnai klaidžioja miškais, kad atrastų savo atsakymą ar tikslą. Miškas simbolizuoja gyvenimą su pačiu savimi, taip pat nusileidimą į slapčiausias sielos ir išminties gelmes.
 |
| M. K. Čiurlionis „Miškas“ (1907 m., pastelė, pop., 62 x 72,8 cm). |
M. K. Čiurlionis ir miškas
Turbūt nerasime žmogaus Lietuvoje, nežinančio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875–1911). Jis – tarsi mūsų šalies ąžuolas, pasididžiavimas. Jo pasėtas giles – kūrinius – ir šiandien labai vertina ne tik Lietuva, bet ir pasaulis. Kūrėjas buvo nepaprastas žmogus ir netradicinis menininkas: kompozitorius, dailininkas, chorvedys, kultūros veikėjas. Jis tarsi negalėjo apsiriboti viena meno šaka. Jam buvo per ankšta ir sunku pasirinkti, kuri jų labiausiai tinka jo kūrybiniams sumanymams išreikšti. Pradėjęs kurti muziką, netrukus susidomėjo daile, vėliau – literatūra, fotografija.
Jis vertinamas kaip žymiausias Lietuvos dailininkas ir kompozitorius. Tarp žinomiausių jo muzikos kūrinių – simfoninės poemos „Miške“ ir „Jūra“, dailės – „Karaliai. Pasaka“, „Rex“. M. K. Čiurlionio kūryba – sudėtinga ir įstabi tematikos ir vaizdų įvairove, kūrinių meninės formos originalumu ir įtaigumu. M. K. Čiurlionis ir archajiškas, nes paveiksluose – tūkstantmetė žmonijos dvasinė patirtis, ir labai šiuolaikiškas – jo idealai aktualūs ir dabartiniam dvasingumo pasiilgusiam žmogui. Gamta M. K. Čiurlioniui dažnai buvo svarbiausias kūrybinių inspiracijų šaltinis. Dailininko tikslas tapant gamtos motyvą – ne vien fiksuoti peizažą, bet ir jį filosofiškai įprasminti.
M. K. Čiurlionis sukūrė tam tikrą muzikos ir tapybos principus sintetinančią sistemą, pagrįstą atitikmenimis. Muzikinio tono garsumą atitinka spalvos ir kontūro intensyvumas, muzikinį tempą – plastinis linijinis ritmas, muzikinio kūrinio dalis – ciklinė kūrinio sandara. Apskritai M. K. Čiurlionį suvokiame visos jo veiklos kontekste – paveikslų atspalvius praturtinant skambančios muzikos garsais, muziką – lanksčia tapybos kūrinių forma. Dailininkas mėgo ir simbolistinį animizavimo principą. Gamtos ir daiktų formas: kalną, varpą, debesį, medžių viršūnes jis dažnai vaizduodavo panašias į žmogaus ar gyvūno siluetus: „Diena iš Paros ciklo“, „Ramybė“ (1904–1905), „Kalnas“ (1906), „Žiema“ (1907).
Menotyrininkas M. Kazinikas sako: „Jeigu jūs iš tikrųjų suvoktumėte M. K. Čiurlionį, jo genialumą, muzikos ir dailės kūriniuose atsispindinčią visatos kilmę ir vientisumą, jūs galėtumėte suprasti save, savąjį unikalumą, o pasauliui per pamatines žinias atverti svarbiausius dalykus.“
 |
| M. K. Čiurlionis „Gamtos motyvas“ (1905 m., pop., piešt., anglis, 16,5 x 10,5 cm). |
M. K. Čiurlionio įkvėpimas mums
Šiuo, vis labiau intensyvėjančiu, laikotarpiu, kai skęstame informacijos ir greičio srautuose, kai nebeturime laiko pabūti su savimi, išgirsti artimus šeimos narius, vis daugiau žmonių ieško išeities, kaip ir kur atsikvėpti, sustoti, pasisemti ramybės ir įkvėpimo. O juk užuomina – visai šalia. Tai taip paprasta. Atgaiva ir įkvėpimas gali būti gamta, dar išlikusios mūsų nuostabiosios girios.
Būdami gamtoje jaučiamės darnoje su ja. Miškas mums teikia ramybę, stiprybę, muziką, tylą, įkvėpimą, amžinybę. Būdami girioje suvokiame, kad esame ne tik vartotojai. Esame atsakingi už savo ir mūsų vaikų ateitį nenuniokotos gamtos apsuptyje. Kad susigrąžintume pilnatvę, harmoniją ir ramybę, turime ne tik bėgti, bet ir būti. Ne tik imti, bet ir duoti.
Šiandien vis dažniau miesto žmonės ir vėl atsigręžia į gamtą, ima suprasti jos duodamą naudą ir vertę. XXI amžiuje kai kurie mūsų džiaugiasi ar iš naujo atranda Lietuvos gamtą ir jos deimantus: girias, ežerus bei upes.
 |
| Kadras iš rež. Mindaugo Survilos filmo „Sengirė“. |
Lietuvos įvaizdis ir girios
Pasaulyje Lietuvos įvaizdis asocijuojasi su žalių miškų kraštu, kuriame dominuoja ežerų ir girių peizažai. Neblėsta susidomėjimais Lietuvos gamtos fotomenininkų darbais. Į Lietuvos miškus filmuoti atvyksta pasaulinio garso užsienio kino kompanijos. Neseniai pasirodęs Lietuvos kūrėjų filmas „Sengirė“ į kino sales sutraukia pilnas sales jaunų ir senų žiūrovų, norinčių pamatyti visam laikui beišnykstančias sengires.
Toliau tarp Lietuvos gyventojų, o pastaruoju metu ir Lietuvos svečių populiarėja gamtinis turizmas, pramogos gamtoje. Ekologija ir gamtos tausojimas tampa vis įprastesnis reiškinys. Po truputį atgimsta medžių ir net miškų sodinimo tradicijos.
Kiekvienas iš mūsų galime lengvai pasisemti įkvėpimo gamtoje. Apsilankymas gamtoje, miške artimųjų ar draugų būryje užsiimant smagia ir prasminga veikla – sodinant medžius, gali tapti ir pramoga, ir švente. Tai graži idėja švenčiant atkurtos Lietuvos šimtmetį – geras jausmas išliks ilgai, o gautas įkvėpimas galbūt paskatins kurti kitus gerus darbus.
Šiemet startuoja pilietinė iniciatyva „Šimtmečių girios“ – pirmoji Lietuvoje interaktyvi platforma ir visuomeninis judėjimas, prie kurių gali prisijungti visi.