 |
| Alfons Morales/Unsplash.com nuotr. |
(Straipsnis gali būti naudingas tyrinėjant XXI amžiaus antrojo dešimtmečio lietuvių literatūrines pasakas; jose aprašomus slibinus ir raganas.)
Žaliųjų ežerų karalystė, kurioje visi be atvangos gardžiuojasi blynais su mėlynių uogiene, vestuvių išsigandęs slibinas, riteris, dovanojantis gėles raganoms, ir įnoringas katinas, trokštantis paragauti mažo berniuko mėsytės – tai tik kelios tradicinių stebuklų pasakų elementų modifikacijos, aptinkamos šiauliečio dailininko ir rašytojo Dainiaus Šukio knygose Blynų slibinas (2016) ir Skaniausias vaikas (2016). Bet apie viską nuo pradžių.
Lietuviškos pasakos pradėtos rinkti XIX a. pirmoje pusėje. Šioje srityje nepralenkiamas buvo gydytojas, visuomenės veikėjas, pirmasis laikraščio Aušra redaktorius... Taip tai − Jonas Basanavičius. Jo iniciatyva XIX–XX amžių sandūroje buvo išleisti net septyni lietuviškų pasakų rinkiniai. Internetinėje Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekoje, kur publikuoti šie ir kiti tautos patriarcho darbai, yra 285 tautosakos kūriniai apie raganas ir 58 tautosakos kūriniai apie smaką (slibiną). Ragana ir slibinas, su reta išimtimi, juose visuomet vaizduojami žiaurūs ir klastingi piktadariai, besikėsinantys atimti pagrindinio herojaus / jo artimųjų gyvybę, nuskriausti silpnuosius, kitaip sudrumsti laimę ir ramybę. Mat kova su galingais priešais – antgamtinėmis blogio būtybėmis − tautosakinėse pasakose pateikiama kaip neišvengiama pagrindinio herojaus gyvenimo dalis.
Pasakose apie raganas ir slibinus dažniausiai pasikartojantys motyvai − ragana arba ragana pamotė siekia užmušti nekenčiamą vaiką ir (arba) suėsti jį; slibinas grasina ugnimi bei siekia praryti nekaltas mergeles arba vesti jas. Šiuolaikinėse literatūrinėse pasakose ragana ir slibinas kitiems pasakos veikėjams nebekelia tiek rūpesčių ir baimės, kiek folkloriniai jų pirmtakai: ragana retai kada besikėsina suėsti vaiką, o slibinas nebegeidžia vesti gražiausios apylinkės merginos. Štai ir trigalvis D. Šukio slibinas Snarglas vengia susitikti su karaliaus dukterimis, o ragana Niekadorė visai nesiskubina kišti Jonuko į krosnį.
J. Basanavičiaus laikais pasakose dominavo natūrali per šimtmečius susiformavusi tautosakinė pedagogika su bauginimais, gąsdinimais ir pamokymais. Anot tautosakininkės Bronislavos Kerbelytės, raganos, slibino ir teigiamų pasakos veikėjų (našlaitės, karžygio ir kt.) santykiai, vaizduojami folklorinėse stebuklų pasakose, kažkuo panašėjo į senajame pasaulyje vykusias apeigas, kai vyresnieji genties nariai tikrindavo jaunuolių gebėjimą dirbti ir orientavimąsi gyvenime. Naujaisiais laikais, mokslo pažangai į šalį nustūmus senąsias dogmas ir archajines tradicijas, baimę pasakose pakeitė pokštai, juokai ir nesusipratimai. Aštriadantės senės, kuprotomis nugaromis ir karpuotomis nosimis, virto žaismingomis raganaitėmis, o ugnimi alsuojantys slibinai – apsisnarglėjusiais žaliūkais. Atrodo, kad, prisitaikydami prie šiuolaikinės visuomenės poreikių, vaikų literatūros kūrėjai modernizavo folklorinę pasaką, suteikdami jai nonsenso literatūros bruožų – komiškumo, painiavos, dviprasmybių − ir deherojizuodami veikėjus – subuitino ir sumažino juos, atėmė antgamtines galias, išskirtines žymes ir būdingus charakterio bruožus.
2012 metais į skaitytojų rankas patekusioje Gintaro Grajausko pasakoje Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį riteris ir drakonas tarsi geriausi draugai kartu šildosi prie židinio, deklamuoja haiku ir dalinasi intymiausiomis paslaptimis: Pagal visas tradicijas, turėtume kautis iki paskutinio kraujo lašo, kaip mirtini priešai. O mudu atvirkščiai – ne tik kuo puikiausiai sutariam, bet ir esame artimi bičiuliai (p. 102). 2013 metais buvusi žurnalo Panelė redaktorė Jurga Baltrukonytė žengė į vaikų literatūros lauką su knyga Torčiukas ant debesėlio, kurioje šmaikščiai papasakojo mergaitės Paulos ir dinozauro Mėsėdžio, kuris, privalu pabrėžti, savo išvaizda labai jau primena drakoną, draugystės istoriją. Tradicinį raganos paveikslą 2014 metais aukštyn kojomis apvertė vaikų rašytojas Tomas Dirgėla su pasaka Apie raganą Šiokiątokią. Knygoje autorius pateikė visą raganos Šiokiostokios kasdienybės išklotinę: kaip ji skaito žurnalą Raganos, klauso radijo laidos Šluotų suktinis, atsiskaito už malkas, internetą ir elektrą, augina agurkus ir pomidorus, vairuoja automobilį, bando tapti poete ir rašytoja... bet niekur nė žodeliu neužsiminė apie vaikų kišimą į krosnį ar stebuklingų viralų gamybą. 2015 metais Kęstutis Navakas dar labiau viską sujaukė su knyga Kalbančio sūrio burtai, kurioje ragana − durininkė karaliaus rūmuose, slibinas – žilabarzdis senukas ant dviračio, riteris – pacifistas gamtos sergėtojas, princesė – laike ir erdvėje nesiorientuojanti svajotoja, o už visus protingiausias ir racionaliausias – kalbantis sūris su mažais ūsiukais ir skrybėle. Galiausiai 2016 metais Vilniaus dizaino kolegija išleido dailininko ir rašytojo Dainiaus Šukio pasakas Blynų slibinas ir Skaniausias vaikas, kuriose, kaip jau galima suprasti, į raganą ir slibiną buvo pasižiūrėta iš kitos perspektyvos.
Pasak literatūrologės Linos Buividavičiūtės, atsispirdamas nuo tautosakinio konteksto ir tradicijos, Dainius Šukys kuria savitą, labai patrauklų, sąmojingą ir žaismingą pasakų karalystės modelį. Štai Blynų slibino knygos viršelis skelbia: „Vienoje karalystėje visi labai mėgo blynus su mėlynių uogiene. Princesės nesikeldavo, kol jų neatnešdavo į lovą pusryčiams. Deja, blynus pamėgo į karalystę užklydęs slibinas. Jis pagrobė visas karalystės moteris, kad blynus keptų tik jam vienam...“ Taigi, dar neperskaitę pasakos sužinome, kad šis slibinas bus netipinis − juk vietoje nekaltų mergelių jis ryja blynus. Tačiau išskirtinis skonio jausmas − ne vienintelė jo keistybė. Pasirodo, trigalvis slibinas Snarglas dar visai vaikas: „iki pilnametystės jam dar aštuonių šimtų metų trūko!“ (p. 50), todėl silpnas ir nearšus. Juoką kelia Motiejaus, pasiųsto išgelbėti karalystės moterų, ir slibino kovos scena: „Norėjo pūstelėti į karžygį ugnimi, bet dar jaunas, nesubrendęs buvo, ugnies organai neišsivystę. Pokštelėjo kaip naujametinis fejerverkas, dūmų debesėlis tik orą siera pasmardino, net kiškiai, po egle tupėję, neišsigando“ (p. 36). Pasak paties D. Šukio, knygoje veikia tikri personažai: jo močiutė Marijona nuolat kepdavo blynus, o jis su dviem pusbroliais skanaudavo juos su mėlynių uogiene. Pristatydamas knygą, rašytojas net yra sakęs: „Viena iš trijų slibino galvų ir esu aš.“
Kita, ne mažiau įdomi pasaka Skaniausias vaikas nukelia skaitytojus į magijos pasaulį, kur raganos Niekadorės katinas Juodulys užsimano paragauti skaniausio vaiko. Šioje pasakoje, kaip ir įprasta tradicinėms raganoms, Niekadorė gyvena pelkės pakrašty, moka ir burti, ir šluota skraidyti, tačiau neėda vaikų: „− Tu nori mane auginti ir suvalgyti?! − paklausė Jonukas. / − Ne, aš vaikų nevalgau“ (p. 8). Taigi, čia, kaip ir knygoje Blynų slibinas, susiduriame su netipiniu folklorinės raganos variantu. Nors autorius ir rašo, kad ragana „sau nagus kirviu nusikapoja arba naktį juos žiurkės nugraužia“ (p. 24), „galvos neplauna − juodas jautis liežuviu per plaukus lyžteli ir viskas“ (p. 32), „kojų neplauna, iš batų kojas ištraukia, juodo ožio barzda tarpupirščius perbraukia ir gana“ (p. 45), tačiau pačioje knygos pabaigoje vis dėlto neatsispiria pagundai ir sušiuolaikina iš pirmo žvilgsnio gan tradicinę savo raganą: „Žiūri Juodulys į raganą ir nebeatpažįsta. Lūpos padažytos, saulėje lengvai įdegusi, suknia nauja, nagai nukarpyti, ausyse auskarai kabo…“ (p. 54). Šioje D. Šukio knygų poroje, kaip ir anksčiau minėtose vaikų rašytojų knygose, įsivyravo naujos literatūrinės mados ir tendencijos.
Per šimtmečius susiformavusi lietuvių liaudies pasakos tradicija XXI amžiaus antrajame dešimtmetyje ėmė stipriai modernėti ir keistis. Senosiose tautosakinėse pasakose beširdė ragana ir piktavalis slibinas buvo pagrindiniai herojaus priešininkai, kuriuos įveikęs herojus išsigelbėdavo pats arba išvaduodavo nuskriaustuosius. Šiuolaikinėse literatūrinėse pasakose tradiciniai pasakų siužetai pasuko kita linkme. Eliminavus blogiui atstovaujančių personažų destruktyvųjį pradą ir suteikus papildomų jiems nebūdingų savybių, ragana ir slibinas iš neigiamų veikėjų virto teigiamais veikėjais. Šiuolaikinėse pasakose vaikai nebesigrumia su raganomis dėl savo gyvybės, o bebaimiai stipruoliai nebekapoja slibinams galvų, priešingai – jie tampa geriausiais draugais. Taigi, viską apibendrinant galima teigti, kad, kitaip nei J. Basanavičiaus laikais, šiandien baisios pasakos apie slibinus ir raganas yra praradusios savo atkalumą ir populiarumą.
