 |
| Simon Pape/Unsplash.com nuotr. |
Aistros verda, ritasi kraujo bangos. Vyriausybė užsimojo papjauti lituanistiką. Ar gali būti Lietuvoje kas nors baisiau?
Rūstus gyvenimas Lietuvos mokslininkus (anot ŠMM, jų tėra apie 7600) jau gana pamokė: visos mokslo ir studijų reformos nuo liūdno atminimo G. Steponavičiaus laikų „optimizuoja“, vadinasi, uždaro ir naikina, atima ir sumažina. Dar siekia vienus su kitais sukiršinti: universitetus ir miestus – tarpusavyje, institutus – su universitetais, fundamentinius – su pelną kuriančiais taikomaisiais mokslais etc. Žinoma, daugiausia guzų visuomet tenka humanitarams. Tad reakcija į naujus ŠMM planus ne iš piršto laužta, o karčia patirtimi užgyventa. Tikrai neturėtų ministrai ir viceministrai stebėtis, kad niekas neskuba patikėti gerais jų ketinimais, o nepatikliai kimba prie formuluočių, reikalauja pagrindimo, garantijų... Tai visai teisinga ir užsitarnauta reakcija ir reikia tik džiaugtis, kad pas mus avinėliai jau nebe taip nuolankiai leidžiasi vedami į skerdyklą.
Visame triukšme dėl lituanistikos įžvelgiu aiškų dalykų suplakimą, kai, spėju, tyčia į viena sudedamas administracinis (institutų perdalijimo) ir tyrimų lauko apibrėžimo klausimai. Pamėginkime juos atskirti.
1. Apie lituanistiką
 |
| Darius Alekna |
Lietuvoje įsigalėjęs keistas paprotys visus humanitarinius ir daugelį socialinių mokslų vadinti „lituanistika“. Mėgstama svarstyti apie „siaurąją“ ir „plačiąją“ lituanistikos sąvoką. ŠMM pasiūlius kalbėti ne apie lituanistiką, o apie humanitarinius mokslus, kilo didelis nepasitenkinimas ir pasipriešinimas. Įdomu suprasti, kodėl? Ar lituanistika negalėtų ir neturėtų būti laikoma humanitarinių mokslų dalimi? Reikalas, atrodo, įsisenėjęs: dauguma humanitarų ir kitų mokslų atstovų, taip pat ir visuomenė mano, kad vienintelis Lietuvos humanitarų objektas yra ir turi būti Lietuva. Prieš porą metų teko gėrėtis nuoširdžiai nustebusiu vieno universiteto mokslo reikalų prorektoriaus veidu: „Lietuviški antikos vertimai? Kam to reikia? Juk viskas yra angliškai.“ Tad ir norėčiau čia kolegų humanitarų paklausti: ar reikia, kad Lietuvoje būtų dar ir nelituanistinių humanitarinių mokslų? Pavyzdžiui, tokių fundamentalių, kaip antikos, viduramžių tyrinėjimai? Paklausus oponentai įvairiai atitaria. Pavyzdžiui: „Mes maži, vargšai, išteklių neturime“; arba: „kas mus tirs, jei ne mes patys?“; arba: „kiti save tegu tiria, tai ne mūsų paveldas.“ Kažkodėl visuomet pats tokio klausimo kėlimas iškart suprantamas kaip siūlymas lituanistiką sumenkinti, sumažinti ir iškart atsiremia į alternatyvą „arba–arba“. O kodėl ne į „ir–ir“? Įsivaizduokime, ką pasakytų verslininkai, jei jiems pasiūlytumėte verslininkauti tik Lietuvoje, o kituose kraštuose šiukštu nieko nepirkti ir nieko neparduoti? Arba politikai, jei siūlytumėte nesitarti su kitomis šalimis, o visas problemas viduje spręsti? Lygiai taip pat stebėtųsi ir gamtos mokslų atstovai. Tačiau humanitarai lituanistai šventai tiki, kad taip gerai ir kad taip turi būti per amžius.
Atidžiau pasižiūrėję į Lietuvos istoriją pamatysime, kad čia turime labai puikiai prigijusią okupacijos laikais įdiegtą nuostatą, kai dideli ir rimti klausimai turėjo būti studijuojami ir nagrinėjami tik Maskvoje ir Leningrade, o „sąjunginiuose pakraščiuose“ leista truputį pasikuisti po vietos „liaudies tradicijas“. Todėl Lietuvoje nebuvo nė vieno filosofijos fakulteto, todėl, pvz., Maskvoje buvo Pasaulinės literatūros institutas, o Vilniuje – Lietuvių kalbos ir literatūros institutas. Panašių pavyzdžių begalė. Gilinimasis į bendresnius, kaip, beje, ir į ne sovietinės versijos lituanistinius dalykus, buvo persekiojamas, nustumtas į pogrindį arba balansavo ant siauros „leis ar neleis“ ribos.
Bet galbūt mums Lietuvoje tikrai gana tik lituanistikos, o visa kita, kaip sakoma, iš nelabojo? Pasvarstykime paėmę akivaizdesnių pavyzdžių. Lietuva, norėdama tiksliai veikti šiuolaikiniame pasaulyje, turi į jį žvelgti savo lietuvišku, o ne kokiu nors Briuselio ar Berlyno žvilgsniu. O toks žvilgsnis visų pirma turi būti pagrįstas geru kitų pažinimu. Bet ar, pavyzdžiui, pažįstame Vokietiją, ar pažįstame Lenkiją, JAV, kitas šalis? Norėdami apie jas šį tą nusimanyti turėtume ne tik kalbą mokėti: kaip veikia jų visuomenės? Ūkis? Kokios intelektualinės srovės, vyraujančios vertybės? Politinio veikimo tradicijos? Visa tai istorijos, filosofijos, literatūros, ekonomikos, sociologijos, t. y. humanitarinių ir socialinių mokslų objektas. Šitaip gilindamiesi į kitus ir vertindami po truputį susidarysime savo požiūrį ir turėsime kuo vadovautis veikdami. O ką nors vertinga nusižiūrėję ir sau protingai pritaikysime. Grįžtant prie administracinių pertvarkų klausimo: kas Lietuvoje vykdo tokio pažinimo funkciją? Tai yra, kur, tarkim, Vokietijos tyrimų institutas, Lenkijos studijų centras, JAV studijų institutas etc.? Jei tokie dariniai ar bent skyriai bus įtraukti į ŠMM projektuojamą Humanitarinių mokslų institutą, tuomet kartu su sujungiamais lituanistiniais institutais jis bus tinkamai pavadintas. Bet sujungti esamus lituanistinius institutus į vieną ir pavadinti jį Humanitarinių mokslų institutu tebūtų beprasmis ir žalingas pavadinimų kaitaliojimo žaidimas. Dabar bent jau lituanistika ir vadinasi „lituanistika“, o tuomet ją vadintume „humanitariniais mokslais“.
2. Apie institutus
Ar esami lituanistiniai institutai veikia gerai? Destis, kokius kriterijus taikysime ir kaip matuosime. ŠMM šiandien pasirinko tokius, kurie parodytų, kad blogai ir net labai blogai. Institutų bendruomenėms ir ypač administracijoms atrodo stačiai priešingai. Šiuo klausimu neturiu nuomonės. Galėčiau nebent pamėginti pasakyti, kas man atrodytų gera ar pavojinga ŠMM siūlymuose.
Šiokia tokia gyvenimo patirtis akademiniame pasaulyje sako, kad viena didesnių mokslininko problemų yra jo santykiai su administracija. Mokslininkai per daug nuo jos priklauso. Smagu, kai esi favoritų frakcijoje, ir vargas tau, Jeruzale, jei atsiduri kitoje pusėje. Atrodo, kad tokie vadybos papročiai – gana visuotinė Lietuvos problema, menkai ką čia keičia madingų vadybos vadovėlių skaitymas. O mokslininkų bendruomenėje tai itin žalingas paprotys, nes mokslas yra kūryba, o ji nekyla iš baimės, kad su tavimi bus susidorota. Čia matau vaistą iš 3 dalių: vadovų rotacija be išimčių; vadovauti turi tikras mokslininkas, o ne „vadybininkas“; mokslininko padėtis turi būti gerokai socialiai tvirtesnė. Visa tai apie tyrėjo laisvę ir jos sąlygas. Visi juk žinome istoriją apie I. Newtoną ir obuolį. Mokslo organizatoriai turėtų gerai įsiskaityti į šį pasakojimą. Štai mūsų Izaokas guli po obelimi. Jam nereikia bėgti per tris darbus, kad išmaitintų šeimą. Jam nereikia skubiai baigti knygos ar straipsnio iki nustatyto termino, antraip paklius į juodąjį LMT sąrašą. Jo galva laisva klausimams ir svarstymams, nes neturi iš savęs sunkti minčių naujo projekto paraiškai pildyti. Tikrai nežinau, ar ŠMM reforma numato tyrėjams tokios laisvės padauginti.
Situacija, kai Lietuvoje lieka tik vienas vieno ar kito mokslo centras, yra iš esmės bloga. Tai neskatina varžymosi, nekviečia bendradarbiauti, Lietuvoje visagalėms administracijoms leidžia dalinti pašarą savo šalininkams vadovaujantis ekstramoksliniais kriterijais. Todėl pats siaubingiausias iš visų įmanomų būtų toks variantas, kai jungtinis humanitarinis ar lituanistinis institutas būtų atiduotas VU. Neabejoju, kad aukštojoje VU administracijoje yra daug tokio kąsnio besitikinčių.
ŠMM institutų jungimą grindžia garsiąja „sinergija“: šitaip atsirasią daugiau bendravimo. Gerokai abejoju: iš administracijos sujungimo visiškai nieko neplaukia. Nebent įsivaizduotume, kad bendrauti pradėtų eilėje pas direktorių laukiantys įvairių krypčių mokslininkai. Kita vertus, mokslininkų tarpusavio bendravimas išties yra labai svarbus: mokslo istorijoje pilna pavyzdžių, kai dėl visai atsitiktinių priežasčių susitikę ir pasikalbėję mokslininkai paskui padarė nuostabių atradimų. Bet tuomet taip ir reikėtų įvardinti šią problemą. Čia, be abejo, padėtų visus humanitarus sukelti į vieną patogų pastatą, kur jie galėtų susitikti koridoriuose, kavinėje, automobilių aikštelėje etc. Pasikalbėtų apie orą, valdžią pakeiktų, pasvarstytų ir apie darbus, tyrimus, idėjas. Bet, žinoma, pastatus institutai saugos labiau už viską. Tad dar vienas pasiūlymas, beje, pasiskolintas iš garsiosios Aleksandrijos Mūzų šventyklos stipendininkų. Reikėtų parinkti kokį nors vieną erdvesnį restoranėlį ir visus institutų humanitarus įpareigoti bent 2 kartus per savaitę jame pietauti už gerokai sumažintą kainą. Už šios pareigos ignoravimą bausti. Galvą duodu nukirsti, kad svajojamos „sinergijos‘ tarp istorikų ir kalbininkų, literatūros ir meno istorikų, filosofų ir etnologų iškart kalnais atsirastų.
Doc. dr. Darius Alekna, Pasaulio istorijos katedra, LEU