Angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas, pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija.
Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ Išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas.
O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namams per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo“.
Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“
Angelas jai atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi. Antai tavo giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga, nes Dievui nėra negalimų dalykų“.
Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“. Ir angelas pasitraukė.
Iz 7, 10–14; 8, 10: Štai mergelė pradės
Ps 40, 7–8a. 8b–9. 10. 11. P.: Štai ateinu, o Dieve, vykdyti tavo valios.
Žyd 10, 4–10: Štai ateinu, kaip knygos rietime apie mane parašyta, vykdyti tavo, o Dieve, valios
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Algirdas Kanapka
Šio dienos Evangelija pagal Luką, skirtingai nei Evangelija pagal Matą, kurioje aprašomas apreiškimas Juozapui, kalba apie Jėzaus gimimo apreiškimą Marijai. Iš karto reikia pasakyti, – šis pasakojimas – ne įvykių kronika, bet teologinis puslapis, parašytas po Prisikėlimo, panaudojus tai, kas jau buvo žinoma iš Senojo Testamento, – Pranašų žodžius. Primindamas šias pranašystes, angelas Gabrielis tarsi nori pasakyti, kad jo žodžiai skirti ne tik Marijai, bet ir visai Izraelio tautai, o per ją ir visai žmonijai, kurios, dėl joje nuolat vykstančių žudynių ir kitokių nusikaltimų, Dievas turėtų neapkęsti, tačiau, nepaisydamas to, Dievas kreipiasi į žmoniją šiuo sveikinimu: Džiūgauk! Ne todėl, kad esi graži, o todėl, kad esi Dievo mylima. O mes žinome, kad meilė gimdo gyvybę, kai Jaunikis, t. y. Dievas, randa įsčias, kurios Jį priima: Mariją, kuri atstovauja visai žmonijai.
Padrąsinęs Mariją angelas nurodė, koks bus vaikelio vardas, o kartu ir Jo paskirtis – išgelbėti žmones iš jų nuodėmių. Taip netikėtai apreiškiamas naujas Dievo vardas – Dievas mus gelbsti. Ne teisėjas, ne įstatymų leidėjas, bet gelbėtojas. Ir ne tik ta prasme, kad mus nusives į Dangų po mirties, jei būsime Jam ištikimi. Išgelbėjimas, išlaisvinimas vyksta šiandien, dabar, čia.
Dievas atsiuntė nupuolusiam pasauliui Sūnų – Gelbėtoją, kuris atėjo gelbėti iš mūsų nuopuolių, išlaisvinti nuo mūsų dvasią varžančių pančių. Pirmiausia iš nuodėmių, taip pat nuo viso to, kas sudaro sąlygas nuodėmei atsirasti: nuo savęs pačių, nuo įsitvirtinimo šiame pasaulyje pastangų, nuo pinigų, valdžios, garbės, karjeros ir panašių dalykų troškimo.
Nuo viso to, kas varžo mūsų žmogiškumą. Jėzus atėjo mus gelbėti nuo visokio blogio, kad mes gyventume tikrą, autentišką Dievo vaikų gyvenimą – vienas kitą mylėdami, vienas kitam tarnaudami, visuose išbandymuose Viešpačiu pasitikėdami, visada Jam dėkodami.
Bernardinai.lt