Jėzus pasakė Nikodemui: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jums reikia atgimti iš aukštybės. Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios".
Nikodemas atsiliepė: „Kaip tai gali būti?"
Jėzus jam atsakė: „Tu esi Izraelio mokytojas ir šito nesupranti? Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: mes kalbame, ką žinome, ir liudijame, ką matėme, tik jūs nepriimate mūsų liudijimo. Jei netikite mane kalbant apie žemės dalykus, tai kaipgi tikėsite, jei kalbėsiu jums apie dangiškuosius? Niekas nebuvo pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus. Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą".
Apd 4, 32–37: Turėjo vieną širdį ir vieną sielą
Ps 93, 1ab. 1c–2. 5. P.: Viešpats – Valdovas, apsisiautęs didybe. / Aleliuja.
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Algirdas Kanapka
Niekas negalėjo pakilti į dangų ir sužinoti Dievo sumanymų, susietų su žmogaus išgelbėjimu, niekas negalėjo matyti Jo veido ir kontempliuoti Jo begalinę meilę. Tik Jėzus, kuris nužengė iš dangaus, kur matė dangiškojo Tėvo veidą, galėjo atskleisti žmonėms Jo meilę ir tikrąjį Jo veidą. Ir tai, kaip tas Veidas turi būti atskleistas, Jėzus kalba Nikodemui. Jam pasako, jog tikrasis Dievo veidas, – visa nugalinti, begalinė meilė žmogui, – bus atskleistas išaukštinant Jėzų ant kryžiaus, ant kurio atiduos savo gyvybę, kad kiekvienas, kuris patikės tokia Dievo meile, turėtų amžinąjį gyvenimą, būtų apsaugotas ir išgydytas nuo tų vidinių ir išorinių mūsų gyvenimo mirtinų nuodų, kuriais nuolat taikoma į mūsų širdį.
Kryžius mums gali atrodyti kaip žiauri kančia, mirtis. Pakeitę žiūrėjimo kampą pamatysime, kad Kryžius – tai aukščiausios, visa nugalinčios meilės žmonėms ženklas. Tikėti – reiškia suprasti, kad kryžius yra begalinės Dievo meilės mums ženklas – Tėvo tikrojo veido, kurį matome Sūnuje išraiška.
Bernardinai.lt