 |
Sutuoktinių flamandų De Veuster šeima turėjo aštuonis vaikus, iš kurių išaugo dvi seserys vienuolės ir du kunigai, priklausę „Švč. Jėzaus ir Marijos Širdžių“ brolijai. Džiuzepė, priešpaskutinis vaikas, turėjo padėti tėvui, tačiau sulaukęs devyniolikos, taip pat įstojo į šią broliją, priimdamas vienuolinį Damiano vardą. Brolijoje jau buvo jo brolis Pamfilis – dėl savo ligos jis negalėjo keliauti į misijas, tad jo vietoje išvykti buvo paskirtas Damianas, nors dar nebuvo pašventintas kunigu.
Taip jis iškeliavo į Sandvičo salas, vėliau pavadintas Havajų salomis.
Damianas jas pasiekė po 138 dienų kelionės laivu iš Bremos į Honolulu. Baigęs studijas, tapo kunigu 1864 m. ir dirbo pagrindinėje Havajų saloje. Kalbėjo žmonėms apie tikėjimo tiesas ir mokė juos, kaip auginti gyvulius – avis, kiaules, kaip dirbti žemę. Kultūriniai skirtumai buvo didžiuliai, kartais jie atrodė neperžengiami.
Tačiau tai buvo tik pirmas išmėginimas. 1873 m. jo vyskupas ėmė ieškoti savanorių, kurie norėtų vykti į raupsuotųjų koloniją Molokuose, kur vyriausybė išsiųsdavo visus sergančius raupsais, atskirdama juos nuo šeimų. 34 savaičių laikotarpiui atsirado keturi savanoriai, tarp jų – tėvas Damianas, kuris pirmas išvyko į Molokus ir liko ten visam laikui (išskyrus trumpą kelionę į Honolulu). Jis turėjo ten likti, nes vyriausybė bijojo epidemijos ir uždraudė palikti salą jam kartu su 780800 ligonių, tarp kurių buvo didelis mirtingumo pavojus.
Tačiau „kiek palaidojame, tiek pat atsiunčia vyriausybė“. Kunigas Damianas ėmė rūkyti pypkę, kad taip baisiai nesijaustų pūvančios mėsos kvapas, pasiekiantis ir bažnyčią. Molokajuose jis buvo kunigas, gydytojas ir tėvas: gydė sielas, plovė žaizdas, dalino vaistus, skatino sergančiųjų orumo jausmą, mokydamas juos dirbti žemę; atidarė našlaičių prieglaudą: gydė juos, dirbo su jais, didžiavosi jais.
1885 m. kun. Damianas suprato, kad jis pats apsikrėtęs raupsais. Visoje saloje jis buvo vienintelis kunigas ir ilgai laukė kito, kad pats galėtų atlikti išpažintį, kol galų gale, belikus tik keletui mėnesių iki mirties, atvyko belgų kilmės kunigas Konrardis. Damianas kentė netoleranciją, tačiau galėjo ištarti: „Esu ramus ir susitaikęs, ir netgi laimingas šitame savo pasaulyje“. Iki galo mėgino padėti kitiems, studijuodamas raupsus ir bandydamas ant savęs naujų vaistų poveikį.
Paskutinį gyvenimo mėnesį praleido nesikeldamas iš lovos. Tūkstančiai sergančiųjų raupsais palaidojo jį po vienu medžiu. 1936 m. jo kūnas buvo pargabentas į Belgiją, Lovaniją.
1995 m. Briuselyje popiežius Jonas Paulius II jį paskelbė palaimintuoju, baigdamas jo beatifikacijos bylą, užvestą 33 tūkstančių raupsuotųjų prašymu, kurią pradėjo popiežius Paulius VI. Popiežius Benediktas XVI jį paskelbė šventuoju 2009 m. spalio 11 d.