„Pone Trumpai, jūs išties manote, kad sirų tauta išsigando ar kad ją bent kiek domina jūsų naujos, gražios ir išmanios raketos? Tikėkit manimi, tai visiškai niekam nesvarbu. Mums ir taip kasdien tenka pakelti pernelyg daug skausmo ir kančių, kad dar skirtume laiko laukti jūsų velniškų raketų.“
Prieš porą dienų šiuos žodžius citavo agentūra Asianews, pristatydama atvirą Sandros Awad laišką JAV prezidentui. Keturiasdešimtmetė sirė iš Damasko, dviejų vaikų motina ir nuo 2013-ųjų atsakinga už Sirijos Carito komunikaciją, Sandra jau 7 metus išgyvena savo tautos dramą, padėdama aukoms. 100 raketų – „nice and new and smart“ (kaip rašo Trumpas savo tviterio žinutėje) – balandžio 14-osios naktį galiausiai pasiekė šalį, paleistos iš amerikiečių laivų, dreifuojančių netoli nuo Sirijos pakrančių ar numestos amerikiečių, prancūzų ir britų lėktuvų ir nutaikytos į tris karines sirų lokacijas Damaske bei Homse.
Jas buvo pažadėjęs „vyriausiasis vadas“, tad trauktis atgal nebebuvo galima. Savo taikinį pasiekė, nesukeldamos itin didelės papildomos žalos: buvo nusitaikyta į tariamus cheminių ginklų gaminimo ir/arba saugojimo centrus. „Tik“ trys nukentėjusieji. Tad įvaizdis išsaugotas. O tai, ar bombardavimas dujomis Dumoje balandžio 7-ąją, į kurį šios raketos tarsi atsiliepia, įvyko, ar neįvyko, kas tai padarė ir kodėl, panašu, kad niekada neturėjo didelės reikšmės. Ataka juk smogė pirmiau (keletu valandų) nei Opac delegacija (organizacija, kuri kovoja už cheminio ginklo uždraudimą ir bendradarbiauja su Jungtinėmis Tautomis), būtų turėjusi imtis darbo ir nustatyti, ar dujinė ataka prieš gyventojus Dumoje balandžio 7 d. buvo išties realizuota.
Žinią apie Basharo Al-Asado vyriausybės aviacijos įvykdytą nuodingų dujų ataką išplatino garsieji White Helmets, baltieji šalmai, kurie pateikė taip pat ir vaizdo įrašų bei nuotraukų, rodančių atakos aukas, tarp kurių ir plačiai išpopuliarintus vandeniu perlietų vaikų bei suaugusiųjų vaizdus. Netrukus žinią pasigavo ir plačiau paskleidė Sohr, Sirijos Žmogaus teisių stebėjimo centras, kurio būstinė – Londone.
Teiginys „turime įrodymų“, kurį nuolat kartojo JAV, britų ir prancūzų pareigūnai, niekada taip ir nebuvo patikslintas. Kokie tie įrodymai, mums nepasakoma.
Priešiškoji pusė kaip visada viską atmeta: sirų, rusų ir Irano pareigūnai faktą neigia. Tačiau rusai ne tik kad neigia savo bei Assado atsakomybę dėl cheminio išpuolio, jie netgi teigia, kad Dumoje nebuvo jokios dujinės atakos, jog ligoninėse nėra nė vieno apsinuodijusio asmens. Visa tai, pasak jų, gryna fikcija, surežisuota tam, kad būtų pateisintas raketinis išpuolis.
Tokia hipotezė, nors ir nepatvirtinta, vis dėlto išlieka – ir tai nebūtų pirmas kartas. Prieš keletą dienų italų apžvalgininkas Alberto Barlocci portale „Citta nuova“ rašė: „Po to, kai 2013-aisiais Assadas buvo apkaltintas cheminio ginklo naudojimu Gutoje, Masačusetso technologijos institutas Bostone, tikrai nepuoselėjantis priešiško nusiteikimo JAV, atkreipė dėmesį, kad šūvių pėdsakai vertė manyti, kad cheminę ataką įvykdė sukilėlių, o ne vyriausybės pajėgos.“
Šias išvadas apie 2013 m. žudynes ir hipotezę, kad esame analogiškoje situacijoje balandžio 7 d. atveju, laiko visiškai tikėtinu dalyku ir buvęs italų generolas Leonardas Tricarico, Žvalgybos ir strateginės analizės centro ICSA vadovas. Apie tai jis kalbėjo per italų televizijos kanalą TG2 balandžio 14 d.
Žinodami šias aplinkybes, niekas iš mūsų neturime jokio realaus pagrindo palaikyti vieną kurią tezę, ar dar blogiau – piktintis chemine ataka Dumoje arba teigti, kad jos nebuvo. Priešingai, labai tikėtina, kad pastaraisiais metais Sirijoje dujas naudojo ne vienas tiek vienoje, tiek kitoje barikadų pusėje: tiek vyriausybė, tiek ir sukilėliai.
O tie, kurie prisistato, kaip draudžiamos peržengti „raudonosios linijos“ sergėtojai, tikriausiai patys turi sukaupę didžiulį arsenalą tokių pačių dujų – ir dar blogesnių.
Tai, kas labiausiai trikdo mus, vargšus geriečius, ir kas, deja, turi reikšmės, tai faktas, kad didžiosios galybės toliau kariauja savo karą Vidurio Rytuose. Ciniška logika, kuri šiandien diriguoja galingųjų baletui, atrodo, yra ta pati, apie kurią šaltojo karo metais kalbėjo George‘as Kennanas, turėdamas omenyje imperializmą: „Jei ne mes užimsime tas teritorijas, jas užims kas nors kitas. Ir tai bus tik dar blogiau.“
Atrodo, kad šioje nežmogiškoje perspektyvoje visiškai nieko nereiškia pačių sirų nuomonė, kad ir kas jie būtų – vyriausybė ar sukilėliai.
Kas nugalės? Ne vienas iš mūsų viliamės, kad nugalės pabėgėlių ištvermė, meilė savo vaikų likimui, humanitarinė pagalba tų vyrų bei moterų, kurie nenuleidžia rankų, ir beprotiška vaizduotė tų, kurie, nepaisydami nieko, turi pakankamai drąsos ir proto įsivaizduoti taiką.
Bruno Cantamessa – italas knygų ir publikacijų autorius, leidėjas, kultūros centro „La Pira“ bendradarbis, šiuo metu gyvena Amane, Jordanijoje.
Iš Cittanuova.it vertė S. Žiugždaitė