Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt du mokinius ir išsiuntė juos po du, kad eitų pirma jo į visus miestus bei vietoves, kur jis pats ketino vykti.
Jis jiems sakė: „Pjūtis didžiulė, o darbininkų maža. Todėl prašykite pjūties šeimininką siųsti darbininkų į savo pjūtį. Keliaukite! Štai aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų. Nesineškite piniginės, nei krepšio, nei autuvo ir nieko kelyje nesveikinkite.
Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: 'Ramybė šiems namams!' Ir jei ten gyvens ramybės vertas žmogus, jūsų ramybė nužengs ant tų namų, o jei ne, – sugrįš pas jus. Pasilikite tuose pačiuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio.
Nesikilnokite iš namų į namus. Jei nueisite į kurį nors miestą ir jus priims, valgykite, kas bus jums padėta. Gydykite to miesto ligonius ir sakykite visiems: 'Jums prisiartino Dievo karalystė!'
O jeigu užsuksite į tokį miestą, kur jūsų nepriims, išėję į aikštę, tarkite: 'Mes jums nukratome netgi jūsų miesto dulkes, prilipusias prie mūsų kojų, bet vis tiek žinokite: Dievo karalystė jau čia!'
Sakau jums: ateis diena, kai Sodomai bus lengviau negu anam miestui“.
Neh 8, 1–4a. 5b–6. 8–12: Ezdras atskleidė Įstatymo knygą ir pašlovino Viešpatį; visi atsiliepė: „Amen, amen!“
Ps 19, 8. 9. 10. 11. P.: Įsakymai Viešpaties tiesūs, džiugina širdis.
Evangelijos skaitinį komentuoja ses. Elija CSC
Jėzus siunčia savo mokinius pirma Jo. Ne tik Jonui Krikštytojui, bet ir mums pildosi Zacharijo žodžiai: „o tu, vaikeli, eisi pirma Viešpaties Jam kelio nutiesti. Tu mokysi žmones pažinti išganymą...“ (plg. Lk 1, 77) Šiandien būtent tai Evangelijoje Jėzus mus ir ragina daryti – skelbti visiems: ‚Jums čia pat Dievo karalystė‘. Pirmiausia skelbti ne žodžiais, bet gyvenimu. Kas gyvena Dievo reikalais, tiems tikrai Jo karalystės toli ieškoti nereikia, ji čia pat! Kaip sako mūsų viena sesuo: „Jėzus už kiekvieno kampo.“ Esame siunčiami po du. Priešingai, nei dažnai esame linkę. Juk kartais daug lengviau nuspręsti vienam, o va dviese jau reikia derintis, tartis, palikti erdvės diskusijai, kito kitoniškumui... ne visada paprasta, bet vykdant Jo patikėtą misiją – išganinga. Jėzus moko kitą – tikėjimo bendrakeleivį, matyti ne kaip kliūtį, bet kaip pagalbą, kaip dovaną. Sekant Jėzų, broliai ir seserys tampa palaima, nes „kur du ar trys susirinkę mano vardu, aš esu tarp jų“, – sako Jėzus. (Mt 18,20) O kur Jėzus – ten palaima. Tiems, kurie Jį priima. Būti bendrystėje – toks Jo raginimas, nes Jis pats yra nuolatiniame trejybiniame santykyje su Tėvu ir Dvasia, ir savaisiais apaštalais, o šiomis dienomis ir su mumis. Taigi, dviese, trise stipriau ir drąsiau, labiau bręstama, greičiau užaugama. Ir saugiau, nes juk esame siunčiami „lyg avinėliai tarp vilkų“. Apginkluoti vienas kitu ir pasitikėjimu Juo. Vakar dienos Evangelijoje Jėzus sakė palikti tam tikrus santykius (su gyvais ir mirusiais), šiandien nurodo palikti daiktus: piniginę, krepšį, apavą ir primena negaišti laiko sustojant ties anuomet ilgai trukusiomis žydų pasisveikinimo tradicijomis.
Dar apie ramybę. Kaip labai aktualus šiems laikams ramybės palinkėjimas: mūsų šeimose, darbo kolektyve, bet kur. Visi jaučiame, kiek daug mumyse ir tarp mūsų įvairių neramybės apraiškų: perdėto skubėjimo, neadekvačių emocijų proveržio, kokybiško poilsio trūkumo, santykių sutrūkinėjimo, neapsisprendimo svarbiuose dalykuose, asmens tapatybės susimaišymuose ir t. t. Tada tikrai prasminga, kai bent retsykiais prisimename vieni kitiems pasiųsti ramybės sveikinimą ir taip įgyvendiname šios dienos evangeliją. „Ramybė tau“, „Pax“, „Pace“, „Šalom“ ar „Peace“ tiesiog – galėtų būti trumpas šios dienos sveikinimas. Teaidi jis mūsų širdyse. Tai raktinis prisikėlusio Jėzaus žodis. Ir sveikinimas tų, kurie gyvena Jo prisikėlimu. Lyg palaiminimas nusileidžia ant sielos ir ilgam pasilieka. Tebūna palaiminti visi, kurie nuoširdžiai mums linki taikos ir ramybės! Ir apaštalas Paulius sveikindamasis saviesiems linki: „Malonė ir ramybė jums nuo Dievo Tėvo ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus“. (Rom 1, 7; 1 Tes 1,1) šv. Mišių metu taip pat linkime vieni kitiems prisikėlusiojo ramybės. Atleisk, Viešpatie, už visus kartus, kai savo namuose ar darbuose esame nesantaikos kurstytojai, nešėjai: „Jėzaus Širdie, taikos ir ramybės davėja, pasigailėk mūsų“.
Tavo žodis įpareigoja mus gydyti miesto ligonius. Nuojauta kužda, kad būtent ši ramybė, persiėmimas ja būnant su Tavimi, o po to nešimas į savo aplinką ir yra vaistas žmonių pervargimams, vienatvei, išsibarstymui, nerimui...
Taigi, Viešpatie, meldžiu šiandien į didelę ramybės pjūtį darbininkų. Kad rastume Tau laiko. Meldžiu malonės šiandien pabūti ir susitikti su Tavimi: kad iš Tavęs pasisemčiau mane gydančios ir gaivinančios Tavo ramybės, kurią po to kartu su tais, kuriuos man duodi kaip tikėjimo bendrakeleivius, galėčiau nešti į suvilkėjusį pasaulį, kur net ir aršiausi vilkai iš tiesų yra stipriai apgauti, sužeisti, nuvilti avinėliai vilkų kaukėmis. Jie taip reikalingi Tavo, Viešpatie, prisilietimo! Ir dar meldžiu nuolankumo ir dėkingumo laikysenos visame, kas susiję su maistu: kad Evangelijos dvasioje džiugiai valgyčiau visa, kas bus padėta, ką turėsiu iš Tavo dosnumo. Be murmėjimo, be priekaištų, su skonėjimusi, dėkingai, nes visa yra Tavo malonė. O didžiausia malonė – Tu ir Tavo teikiama gili vidinė meilė bei ramybė. Kartu su šv. Pranciškumi ir su visa Bažnyčia šiandien gieda mano širdis: „Mes norim nešti Tavo taiką...“
Bernardinai.lt archyvas