 |
| Režisierius Artūras Areima. AAT nuotr. |
„Aš visąlaik linkiu vieno dalyko, to, ko pats visada siekiu – sąmoningumo. Manau, sąmoningumas yra ilgas darbas su savimi, su aplinka, savęs ir kitų aplink esančių žmonių stebėjimas. Reikia atskirti tai, ką atrandi pats, asmeniškai, ir tai, kas tau primetama. Tai, ko dažniausiai siekia visos sistemos, įvairios valdžios galios instancijos – yra būtent atimti iš mūsų mus pačius, mūsų nuosavas mintis ir pripildyti mus jų fast foodu“, – sako režisierius ARTŪRAS AREIMA.
Ievos Černiauskaitės pokalbyje su režisieriumi – apie vykstančius AAT ir socialinius procesus.
 |
| Režisierius Artūras Areima. AAT nuotr. |
Kol kas nerandu atsakymo, kaip atvesti į teatrą žmones, kurie yra nusivylę juo, kurie jį laiko buržuazinės klasės menu ar kultūros dalimi, ar net ne kultūros dalimi, o tiesiog ta vieta, kur renkasi bobutės su paltais pažiūrėti gražių vaizdų skambant klasikinei muzikai. Kaip atvesti tuos alternatyvius žmones, kurie patys knaisiojasi tame gyvenimo sąvartyne.
„Artūras Areima – teatro chuliganas maištininkas.“ Kaip tu pats save matai?
Nematau. Nebent kartais pasižiūriu į veidrodį (juokiasi). Bet tai darau retai. Aš nežinau, kodėl kažkas sugalvojo, kad esu chuliganas ar maištininkas. Čia kažkas keista: jei žmogus bando sakyti kai ką atviriau – tai jau yra maištas, provokacija. Manau, kad tai, ką aš darau, kuriu, Vakarų kultūroje jau seniai yra norma, ne kažkokia marginalija ar maištas.
Esmė ta, kad mums čia, Lietuvoje, viskas turi būti aišku, turi būti labai konkretus, suprantamas, pamokomas teatras, su tam tikromis metaforomis, simboliais, kurie žmones turėtų tarsi ugdyti doresnius, geresnius, bet iš tikrųjų neatskleidžia, kokie jie yra šiandien. AAT bandome parodyti tai, kas vyksta su šiandieniu žmogumi. Greičiausiai dėl to taip ir įvardijamas mūsų teatras – maištavimu.
Kodėl AAT veikla vyksta Vilniuje? Ar aplinka, esanti čia, diktuoja kūrybines temas? Ar žiūrima globaliau?
Aišku, žiūrima globaliau, ir norėtųsi žiūrėti dar globaliau nei dabar, bet yra susidariusi tokia liūdna situacija arba jausmas, – galbūt dar taip būtų galima įvardyti – ne tiek liūdnas, kiek nostalgiškas, kad mūsų teatras dar šiek tiek vėluoja su atvirumu. Ir netampa aikštele, kurioje būtų galima daugiau kalbėti šiandienos aktualijomis arba šiandienos temomis.
Norėtųsi kur kas greičiau tai daryti, bet, jei kartais paskubame, visada susiduriame su tokiu dalyku, kad spektaklis tampa „nežiūroviškas“. Jo nesirenka žiūrovas. Turbūt todėl daug kūrėjų daro tą patį, daro nuolaidų dėl žiūrovų, aš kalbu ne apie bilietų nuolaidas, o apie menines, kad žiūrovą po truputį augintų, bet... Man atrodo, kad reikia kardinalesnių pokyčių, į viską pažiūrėti kardinaliau, braukti tam tikrą ribą, perskyrą tarp buvusio, įprasto teatro ir keliauti į drąsesnes paieškas.
Ką AAT sau leidžia? Ar kūrybiniu, socialiniu požiūriu leidžiate sau daugiau, negu yra įprasta teatro kūrėjams Lietuvoje?
Manau, iš esmės žmogaus prigimtis yra būti laisvam. Jis gimė būti laisvas, ir man apskritai tai svarbiausia gyvenime. Nežinau, ar tai pavadinti sąvoka, ar apibrėžtimi – ieškoti savo laisvės, asmeninės laisvės, individualumo; o jį galima pasiekti tik per sąmoningumą.
Labai daug žmonių bijo būti sąmoningi. Arba apsimeta esą sąmoningi, nors vadovaujasi kitų žmonių sąmoningomis spekuliacijomis. Jie neina savo keliu, nerizikuoja, bijo. Tas pat vyksta su kūrėjais. Labai keista tendencija kūryboje yra komfortabilumas. Atsiranda tokia „noriu išgyventi“ kūryba. Pradedama kurti tai, ką pasiūlo, vėl lieka režisieriaus, kaip monarcho, patriarcho, statusas, nes jis viską renkasi: medžiagą, aktorius, ir tada aktorius turi paklusti, dažniausiai visi ir paklūsta...
Tai labai užsisenėjęs dalykas, nesuprantamas paradoksas, kad „čia nerandu laisvės“. Atrodo, tie patys žmonės, kūrėjai, jie aktyviai dalyvauja socialiniame gyvenime, visuose socialiniuose tinkluose reiškia savo nuomonę ir požiūrį atvirai, bet kuria visiškai jiems net nepriimtinus, tolimus dalykus. Tada apie kokią meno laisvę galima kalbėti?
Kada tau nuogas kūnas yra būtina išraiškos priemonė kuriant spektaklį? Ar nemanai, kad tavo darbuose ji kartojasi per dažnai, todėl gal jau yra neįdomi?
O kodėl aprengtas kūnas netampa neįdomus? Čia irgi klausimas, nes man nuogas kūnas susijęs su laisve, su atvirumu, tai, kad „aš galiu būti nuogas prieš jus visus“ arba stovėti kaip aktorius, – va, jūs matot tokį mane visą.
Žinoma, vis tiek kartais išlieka tam tikros kaukės personažų, bet tai yra atviriausias momentas. Manau, kiekvienas, kuris pabandytų atsistoti prieš auditoriją nuogas, tai pats suprastų. Suprastų jausmą, ką reiškia stovėti nuogam prieš pilną žmonių auditoriją, tą žiūrovui vis dar nepatogų santykį. Kad ir koks – teigiamas ar neigiamas – tas santykis reiškiamas, jis vis tiek yra.
Vadinasi, mes tikrai nesame iš jo išsilaisvinę. Tada atsiranda ir visos religinės normos, kurios žmogaus kūną slapsto, įvairios mūsų psichologinės traumos ir panašiai. Manau, nuogo kūno reikėtų dar daugiau Lietuvoje, ir ne tol, kol atsibos, o tol, kol mes priimsime tai, kad nuogas kūnas nėra kažkoks maištas ar provokacija. Nuogas kūnas yra normalus dalykas. Nes mes juk visi esame nuogi, gimstame nuogi. Tada nebūtų tiek daug priekabiavimo, nebūtų tiek daug gašlių minčių, jeigu mes nuogą kūną dažniau matytume kaip normą.
Kokia buvo ar yra įsimintiniausia žiūrovo reakcija gyvai ar interneto erdvėje?
Gyvų įsimintiniausių yra tikrai nemažai. Daug tų kartų pasitaikė. Buvo, kad žiūrovas pašoka iš savo vietos ir pradeda rėkti, kad „uždarysim šitą teatrą“, tada dar koridoriuje rėkė. Kartą žiūrovas lipo per kitus žmones ir šaukė ant aktorių: „Ką jūs čia veikiat, ką jūs čia darot?“
Galbūt svarbiausia reakcija, kurią sužinojau po ilgo laiko, buvo, kai žmogus atėjo padėkoti į Menų spaustuvės recepciją ir pasakė: „Nežinojau, kaip susisiekti su tais žmonėmis, bet noriu padėkoti už spektaklį „Klamo karas“, nes per jį supratau, kad pasirinkau netinkamą profesiją.“ Sakė, kad metė mokytojo darbą ir dabar jis yra be galo dėkingas, kad visa tai įvyko dėl spektaklio. Manau, tai – įsimintiniausias dalykas.
Kaip jauteisi, kai sužinojai, kad esi įtrauktas į Europos teatro sąjungos prizo „Naujosios teatro realybės“ kandidatų sąrašą? Kaip matai savo kūrybą Europos teatro kontekste?
Turbūt iki šiol dar nesuprantu, ar tai yra tiesa. Nors sako, kad tiesa, aš kažkodėl vis galvoju, jog tai – nesąmonė (juokiasi). Nežinau, nieko nepadariau tokio, kad būtų kažkas kitaip. Aš nesijaučiu nusipelnęs daugiau nei daugelis žmonių.
 |
| Scena iš rež. Artūro Areimos spektaklio „Virimo temperatūra 5425“. AAT nuotr. |
Socialiniai absurdai? Man socialinis absurdas yra trumpų distancijų sprogstamosios bombos. Trumpi įvykiai – kažkas atsitinka, įvyksta greitas sprogstamasis ryšys feisbuke: „Kaip tai blogai“, „Kaip taip galima“ ir panašiai, o po trijų savaičių nebeegzistuoja tas įvykis. Nebėra. Jo kaip ir nebuvo. Niekaip negaliu patikėti tuo, kad mes tokie trumparegiai. Trumpų distancijų bėgikai.
Sunkiausias AAT etapas. Ar buvo, ar yra toks? Kokie liūdesiai aplanko kūrybinę komandą?
Kartais būna, kai norisi uždaryti šį teatrą. Kartais nematau prasmės. Aišku, jauti ir žinai, kad yra žmonių, kuriems reikia šito teatro, bet jų labai mažai. Dedama labai daug pastangų, kad AAT gyvuotų ir egzistuotų. Apskritai aš dažnai klausiu savęs: kam reikalingas teatras? Ar iš viso dar reikia teatro, ypač Lietuvai, jeigu jis nepadeda žmogui kasdienybėje, kasdieniam gyvenimui, išskyrus tuos atvejus, kai jis nueina atsipalaiduoti po sunkios darbo dienos?
Aš šito nesuprantu. Teatras neturėtų būti šezlongas arba minkštas fotelis su spragėsiais ir kelių ritmų šūdina muzika. Manau, kad teatras turi kažką pasakyti, kad žmogus galėtų save keisti, keistis.
Kol kas nerandu atsakymo, kaip atvesti į teatrą žmones, kurie yra nusivylę juo, kurie jį laiko buržuazinės klasės menu ar kultūros dalimi, ar net ne kultūros dalimi, o tiesiog ta vieta, kur renkasi bobutės su paltais pažiūrėti gražių vaizdų skambant klasikinei muzikai. Kaip atvesti tuos alternatyvius žmones, kurie patys knaisiojasi tame gyvenimo sąvartyne, patys ieško savęs, pasiklydę, nerandantys gyvenimo prasmės, nes ieško jame gylio. Kaip juos atvesti?
Jie lyg ir patys po truputį pradeda eiti į teatrą, bet ką reikia padaryti, kad įvyktų susijungimas su tais žmonėmis? Norėčiau daugiau ir diskusijų su jais, bendravimo. Labai sunku bendrauti. Po spektaklio niekaip neįvyksta diskusijos. Tu, kaip kūrėjas, turi atsakinėti į tokius klausimus, kur maždaug viskas aišku. Bet nesidalijama nuomone, neduodama grąžos, neinama į konstruktyvų konfliktą. Ne tokį, kur vyktų kažkokios muštynės ar rietenos. Tiesiog norėtųsi, kad įvyktų diskusija. Kad galėtume kalbėtis kartu, kaip galėtume kurti teatrą, kaip kartu jį keisti, kad jis būtų šiuolaikinis.
Kokie ypač nepatogūs klausimai dabar svarbūs teatrui?
Manau, vienas nepatogiausių ir amžinų klausimų teatrui, gyvenimui: kas yra žmogus? Tai labai nepatogus klausimas, nes nežinau, kiek kartų ir kaip jau buvo bandoma surasti atsakymą. Man labai patinka viena knyga – „Žmogaus miestas“. Mes galime kalbėti apie šiuolaikinę architektūrą, apie šiuolaikinius automobilius, šiuolaikinę industriją. Bet kaip galime kalbėti apie šiuolaikinį žmogų, kai išvis dar nežinome, kas yra tas žmogus.
Tada kyla tokia mintis, ji irgi man susisieja su dar viena knyga – „Mes niekada nebuvome modernūs“. Tos dvi knygos man skaitant suvedė mintis į vieną tašką, kur susidūriau su tokia filosofine ironija, kad iš tikrųjų visada bandai suprasti, atsakyti, kas yra žmogus. Vieni sako, kad tai pats baisiausias gyvūnas, kiti – kad išmintingiausias, bet atsakymo vis tiek nėra. Turbūt to atsakymo išvis nėra.
Nemanau, kad galime į šitą klausimą atsakyti. Nebent mediciniškai. Nors ir čia daug niuansų. Ar mes esame ištyrę žmogų, žmogaus smegenis, kodėl sakome, kad žmogaus smegenys veiklios tik tiek ir tiek procentų? Nemanau, kad jos yra šiaip sau. Tik kaip koks mėsos gabalas, skirtas šiaip sau, dėl funkcijos. Daug dalykų ir šitoje srityje dar tikrai nėra išsiaiškinta. Tad manau, kad būtent šis klausimas šiandien yra vienas sudėtingiausių ir aktualiausių.
Antras klausimas – kas yra Dievas? Ar jis yra? Šiuo klausimu visada prasideda painiava – religinė painiava, filosofinė painiava... Čia prasideda karai. Tai toks nepatogus klausimas, kad jį dažniausiai sprendžiame apsibrėždami teritorijas, sąvokas, rašydami traktatus, iškeldami stabus, žudydami dėl vieno Dievo tą, kuris tiki kitu Dievu. Todėl tai tikrai nepatogus klausimas mums visiems.
Trys ryškiausios dabartinės Lietuvos visuomenės ydos ar socialiniai absurdai?
Socialiniai absurdai? Man socialinis absurdas yra trumpų distancijų sprogstamosios bombos. Trumpi įvykiai – kažkas atsitinka, įvyksta greitas sprogstamasis ryšys feisbuke: „Kaip tai blogai“, „Kaip taip galima“ ir panašiai, o po trijų savaičių nebeegzistuoja tas įvykis. Nebėra. Jo kaip ir nebuvo. Niekaip negaliu patikėti tuo, kad mes tokie trumparegiai. Trumpų distancijų bėgikai. Laukiame, kas vyks toliau, laukiame, kol vėl kažkas kita atsitinka, vėl parėkiame ir vėl einame ramiai gyventi, bet visa to nesprendžiame.
O kitas absurdas, lietuviška yda man – susitaikymas. Mes, lietuviai, taip išmokę lengvai išgyventi... Mes bet kur galėtume išgyventi. Negyvenama sala tikrai jokiam lietuviui nebaisi, nepavojinga. Mus gali visaip kankinti. Gali kelti kainas – vieną dieną parėksime, kitą dieną vis tiek eisime pirkti. Gali mažinti atlyginimus, gali didinti mokesčius, gali meluoti, tvirkinti – priprantame.
Man tai yra pats didžiausias absurdas. Atrodo, kad, jeigu kas ateitų ir pasakytų, jog va – bus toks įstatymas, kad žmonės, gyvenantys per dideliuose butuose, turės dalintis jais su kitais žmonėmis, butai bus atitverti sienomis, tai man atrodo, įvyktų trijų savaičių streikas, rėkimas, bet po to visi susitaikytų ir gyventų.
Vienas spektaklis, kurį rekomenduotum pamatyti.
Pippo Delbono „Orchidėją“. Ir šiaip siūlau P. Delbono spektaklius žiūrėti, nes jautresnių nesu matęs. Vienintelis kūrėjas, kuris mane pravirkdo. Jis yra toks drąsus dalintis švara, asmeninio gyvenimo švara, atvirumu, kad tai tampa be galo jautru. „Orchidėjoje“ nufilmuoti savo mirštančią motiną ir atsisveikinimą su ja, tai rodyti viešai, pačiam skaityti viską... Kai scenoje negalią, ydų turintys žmonės dalijasi savo istorijomis, savo gyvenimu. Man tai – didžiausias grožis. Čia yra visos religijos.
Ko dabar labiausiai norėtum palinkėti žmonėms?
Aš visąlaik linkiu vieno dalyko, to, ko pats visada siekiu – sąmoningumo. Ir neapsigauti, kad tas sąmoningumas atrandamas greitai interneto portaluose, knygose: „Kaip greitai susirasti draugų“, „Kaip greitai užsidirbti pinigų“, „Ką sąmoningas žmogus turi žinoti“ ar panašiai.
Manau, sąmoningumas yra ilgas darbas su savimi, su aplinka, savęs ir kitų aplink esančių žmonių stebėjimas. Reikia atskirti tai, ką atrandi pats, asmeniškai, ir tai, kas tau primetama. Tai, ko dažniausiai siekia visos sistemos, įvairios valdžios galios instancijos – yra būtent atimti iš mūsų mus pačius, mūsų nuosavas mintis ir pripildyti mus jų fast foodu. Jis atrodo patrauklus ir lengvai prieinamas, todėl dažnai paslystame ant jo ir prarandame patys save.
 |
Artimiausius rež. Artūro Areimos spektaklius galite pamatyti:
Balandžio 21 d. 19 val. PASKUTINĮ KARTĄ – AAT spektaklis „Klamo karas: pradžia“
Balandžio 27 d 16 val. Heinerio Mullerio pjesės „Hamletmachine“ eskizas / skaitymas Valstybiniame jaunimo teatre
Balandžio 28, 29 d. Juozo Miltinio dramos teatro premjera „Pabudimas“ pagal Antano Škėmos pjesę