 |
| Šiuolaikinio cirko trupės „Taigi cirkas“ kūrėjai Elena Nechiporenko ir Konstantinas Kosovecas. Dmitrijaus Matvejevo nuotr. |
Kovo pabaigoje Lietuvoje įsteigta Šiuolaikinio cirko asociacija. Kodėl būtent dabar subrendo būtinybė burtis saujelei profesionalių šiuolaikinio cirko Lietuvoje atstovų, kaip šiam žanrui mūsų šalyje sekasi skintis kelią tarp kitų scenos menų, kuo šiuolaikinis cirkas kitoks ir panašus į tradicinį – pokalbyje su kultūros vadybininku, Vilniaus miesto tarybos nariu AUDRONIU IMBRASU, kurio ir tuomečio Prancūzijos kultūros atašė Julieno Couzy iniciatyva 2006 metais Menų spaustuvė surengė pirmąjį festivalį „Naujojo cirko savaitgalis“; Šiuolaikinio cirko asociacijos įkūrėjais: ELENA NECHIPORENKO, KONSTANTINU KOSOVECU bei MARIJA BARANAUSKAITE; ir organizacijos „RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai“ meno vadove JUSTE LIAUGAUDE.
 |
| Šiuolaikinės cirko asociacijos nariai (iš kairės): Elena Nechiporenko, Konstantinas Kosovecas, Marija Baranauskaitė. Asociacijos archyvo nuotr. |
Platforma reikštis cirko artistams
Šiuolaikinio cirko asociacijos steigėjai sako, kad įkurti tokią organizaciją juos paskatino jau tryliktus metus skaičiuojantis festivalis „Naujojo cirko savaitgalis“ – ilgą laiką buvęs vienintelis šiuolaikinio cirko ambasadorius Lietuvoje, kasmet Lietuvos publikai pristatantis pagrindinių šiuolaikinio cirko žvaigždžių pasirodymus. Prisiminkime, jau vien kokio žiūrovų susižavėjimo praėjusiais metais sulaukė prancūzų menininko Boriso Gibé spektaklis „L'Absolu“. Be „Naujojo cirko savaitgalio“, dar turime Kaune trečius metus rengiamą teatro trupės „Teatronas“ edukacinį cirko festivalį „Cirkuliacija“.
Pasak asociacijos narių, Lietuvoje cirko artistui tapti cirko artistu yra gana sudėtinga.
„Neturime jokios infrastruktūros, edukacijos plėtros, todėl dabar, kai visi mes paragavome cirko ir supratome, kad su juo norime susieti savo gyvenimą, kartu norime sukurti galimybę Lietuvoje esantiems cirko artistams tobulėti, kurti, burtis į bendruomenę. Norėtume rengti kuo daugiau kūrybinių dirbtuvių cirko artistams, sukurti platformą, kurioje menininkai galėtų rengti savo darbus, padėti skleisti informaciją apie juos.
Tiesiog norėtųsi, kad šiuolaikinis cirkas Lietuvoje būtų ne dvi savaites, o visus metus“, – teigia asociacijos pirmininkė E. Nechiporenko.
„Šiuolaikinis cirkas yra labai gyva, įdomi, margaspalvė, universali, atvira, demokratiška sfera, kurioje galima nuveikti labai daug įdomių dalykų. Ir kaip dėl šiuolaikinio šokio išpopuliarėjimo anksčiau, taip ir dėl šiuolaikinio cirko buvau įsitikinęs, kad jis į Lietuvą anksčiau ar vėliau ateis, – sako kultūros vadybininkas A. Imbrasas. – Mano skaičiavimu, pernai metų pabaigoje iš mūsų valstybės, kurioje kol kas nėra jokios cirko politikos, net penki žmonės cirko disciplinos mokėsi užsienyje. Neaišku, ar tiek rasi svetur besimokančių pilotų...“
A. Imbrasas prognozuoja, kad susidomėjimas šiuolaikiniu cirku tik augs ir daugės jaunų juo besidominčių žmonių, ir priduria, kad tokios asociacijos atsiradimas reiškia norą turėti ne vien daugiau negu du šiuolaikinio cirko festivalius Lietuvoje, bet ir įvairesnes su tuo susijusias veiklas bei institucijas.
 |
| Šiuolaikinio cirko trupės „Taigi cirkas“ kūrėjai Elena Nechiporenko ir Konstantinas Kosovecas. Dmitrijaus Matvejevo nuotr. |
XXI amžiaus kūdikis
Šiuolaikiniam cirkui, palyginti su kitais scenos menais, skintis kelią į pripažinimą ir pelnyti dėmesį sekasi gana sunkiai. Nors vis mažiau, bet vis dar pasigirsta klausimų: o kam mums reikia to šiuolaikinio cirko? Ar išvis verta šiuolaikinį cirką laikyti meno rūšimi?
Paklaustas, kodėl šiuolaikiniam cirkui Lietuvoje vis dar tenka podukros dalia, A. Imbrasas kalba, kad viskas remiasi į tai, jog šiuolaikinis cirkas yra palyginti nauja visavertė meno forma ir likusiame pasaulyje.
„Šiuolaikinis cirkas yra XXI amžiaus kūdikis. Vaizdžiai tariant, XVIII amžius buvo muzikos struktūrų formavimosi amžius, XIX – teatro amžius, XX – šokio amžius, XXI amžius yra cirko. Antras aspektas – kai atsiskyrėme nuo Sovietų Sąjungos ir derėjomės su Europos Sąjunga, nebuvo nustatyta prievolė reformuoti kultūrą, taip pat švietimą, sveikatos apsaugą. Šios trys sritys neatsidūrė derybų su ES tinklelyje. Jos buvo paliktos nacionaliniam apsisprendimui.
Ką tai reiškė Lietuvos atveju? Kad tiesiog nebuvo prievolės imtis reformų šioje srityje. Visuomenė ir ekonomika judėjo, gimė nauja karta, o mes vis dar tebegyvename veik su ta pačia kultūros infrastruktūra, kokia buvo anuomet. Ir ji dabar nebeadekvati“, – svarsto A. Imbrasas.
Mūsų šalies kultūros politikoje sąlygų naujus pasaulyje atsirandančius reiškinius plėtoti iš viso beveik nėra, įsitikinęs A. Imbrasas: „Iš esmės mūsų kultūros politika skirta praeičiai, paveldui išsaugoti. Žinoma, nesakau, kad to nereikia saugoti, bet kultūros politika sutelkta labiausiai į tai – tuo metu, kai kitos valstybės konkuruoja kurdamos naujus reiškinius, mums atrodo geriau atstatyti kadaise egzistavusius Valdovų rūmus ir į juos keletą metų investuoti daugiau negu į visą kitą kultūros infrastruktūrą kartu sudėjus.“
Todėl, pašnekovo teigimu, mūsų visuomenė nelabai ir mato naujus meno reiškinius čia, Lietuvoje – tik išvykę svetur, nes jų kultūros politikos požiūriu neturėjo būti. Ir nelabai yra iki dabar.
„Teoriškai mūsų sienos atviros. Galime važinėti, kur norime, ir važinėjame. Bet, mano akimis, Lietuva gyvena tam tikrame kultūriniame gete. Tam, kad norėtum naujais menais domėtis, jų mokytis, pirma turi žinoti, kad jie išvis egzistuoja. Kaip tau rinktis, tarkime, šiuolaikinio cirko profesiją, jeigu išvis nežinai, kad toks dalykas yra?“ – retorinį klausimą užduoda A. Imbrasas.
 |
| Organizacija „RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai“. Organizacijos archyvo nuotr. |
Tradicinio ir šiuolaikinio cirko takoskyra
Kuo šiuolaikinis cirkas skiriasi nuo tradicinio – kasmet edukuoja festivalio „Naujojo cirko savaitgalis“ organizatoriai. Šiuolaikinio cirko asociacijos nariai tvirtina: ryškiausias skirtumas – kad šiuolaikinis cirkas kategoriškai neigia gyvūnų eksploatavimo galimybę. Cirko meno atstovai siūlo palyginti: pasižiūrėjus šiuolaikinio cirko pasirodymą ir po to nuėjus į tradicinį, iškart taps nebejauku dėl gyvūnų naudojimo.
Šiuolaikinio cirko asociacijos narė, klounadą Paryžiuje studijuojanti M. Baranauskaitė sako, kad pats žodis „šiuolaikinis“ atspindi, kad kuriamas menas, aktualus šiuolaikinei visuomenei. Oro akrobatas K. Kosovecas jai paantrina, kad į šiuolaikinio cirko pasirodymą įtraukiamas siužetas: „Tai bendras pasirodymas – ne tik efektingi trumpi cirko numeriai, čia daugiau paieškos, naujųjų technologijų naudojimo.“ Vis dėlto profesionalus oro akrobatas nenorėtų priešinti šiųdviejų cirko rūšių, kaip dažnai tai daroma, anot jo – ir tradicinis cirkas nestovi vietoje.
Pašnekovai reziumuoja: tradicinis cirkas yra daugiau šou, čia daugiau šokiruojančių triukų, daugiau fizinių žmogaus galimybių, bravūriškumo demonstravimo. O šiuolaikinis cirkas pajudėjo scenos menų link. Tai scenos menas, kuriamas pasitelkus cirko disciplinų priemones. Šiuolaikinio cirko formatai labai įvairūs, bet vis tiek susiję su triukų demonstravimu, tik meistriškumo rodymas šiuo atveju paremtas meniniais tikslais.
 |
| Klounados atstovė Marija Baranauskaitė ir jos „Sofos projektas“. Asmeninio archyvo nuotr. |
Bazė – Lietuvoje, bet didžiąją laiko dalį keliauja
Cirkininkas tarsi įsivaizduojamas viso pasaulio piliečiu, neprisirišusiu prie vienos šalies, keliaujančiu iš vienos vietos į kitą, iš trupės – į trupę. Kiek čia tiesos kalbant apie šiuolaikinio cirko atstovus?
Šiuolaikinio cirko asociacijos pirmininkė E. Nechiporenko dalijasi patirtimi: „Kadangi mes nesimokėme cirko ištisai, stengiamės kuo dažniau važiuoti pasisemti žinių į užsienį trumpiems, poros, keleto mėnesių, laikotarpiams. Bandome susirasti kuo įvairesnių užsienio mokyklų, kurios leistų mums ten pabūti, – ir tokių tikrai atsiranda, jeigu ieškai.
Tačiau mūsų pagrindinė bazė – Lietuvoje. Ir būtų smagu grįžus čia jausti, kad yra ką veikti, pratęsti tobulėjimą. Mane asmeniškai parvažiavusią iš užsienio ištinka lyg ir tokios kūrybinės pagirios, kol apsiprantu.
Vis dėlto cirko žmonės tikrai yra atviriausi. Bet kokiame pasaulio krašte susitikęs su cirkininkais gali būti tikras, kad esi tarp draugų. Tai vienas geriausių cirko bendruomenės bruožų, gali susitikti su tais pat žmonėmis visame pasaulyje.“
„Kadangi informaciją esi priverstas nuolat susigaudyti iš mokytojų svetur, tas grįžimas išties būna sudėtingas: pasisėmei žinių, grįžai, nori ką nors daryti toliau, o mokytojo nėra, ir niekas už tave nepastovės. Žinoma, Kultūros taryba skiria lėšų, kad būtų galima pasikviesti šiuolaikinės klounados mokytojų ir režisierių, kurie ateityje galėtų Lietuvoje pastatyti klounados spektaklį su čia esančiais aktoriais-klounais“, – svarsto organizacijos „RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai“ meno vadovė J. Liaugaudė, klounados besimokanti Vienoje.
Apie tai, kaip atrodome šiuolaikinio cirko sferoje kitų šiuo menu garsių šalių kontekste, cirko specialistai sako, kad esame potencialiai kylanti šalis. Kad esame smalsūs kovotojai, išalkę žinių entuziastai.
„Ir mūsų šalis egzotinė šia prasme. Prancūzams, kurie jau, galima sakyti, persivalgę šiuolaikinio cirko, įdomu pas mus atvykti ir čia ką nors surengti“, – mano viena iš asociacijos narių M. Baranauskaitė.
Pasak A. Imbraso, esame labai maža valstybė ir, palyginti su išsivysčiusiomis cirko atžvilgiu šalimis, esame niekas.
„Mūsų nėra, pavyzdžiui, palyginus su Prancūzija, Kanada. Bet jeigu paskaičiuotume, kuriose valstybėse cirkas yra išsivystęs, pamatytume, kad tokių nėra daug: Prancūzija, Kanada, Švedija, Suomija, Ispanija, sąlygiškai Belgija, šiek tiek Anglija. Ir man keista, kad šiuolaikinio išsivysčiusio cirko nėra Olandijoje, Vokietijoje, Kinijoje, Rusijoje...“ – sako jis.
 |
| Organizacija „RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai“. Justė Liaugaudė. Organizacijos archyvo nuotr. |
Cirko reikia ir visuomenės sveikatai
Šiuolaikinio cirko asociacijos nariai užsiminė ir apie dar vieną svarbią cirko atliekamą funkciją – pagalbą integruojant imigrantų bendruomenes, sprendžiant pabėgėlių vaikų užimtumo problemas, atliekant nusikalstamumo prevenciją ir pan.
Klounados atstovė J. Liaugaudė pasakoja su „RAUDONOMIS NOSIMIS Gydytojais klounais“ važinėjanti į misijas – karštuosius taškus, pavyzdžiui, į Ukrainą: „Pradėjome ten važiuoti, kad sumažintume žmonėms, ypač vaikams, paniką, jaučiamą emocinį nestabilumą. Atvykęs matai, kokių tokiose vietose kyla frustracijų, koks ten chaosas. Tėvai pasimetę savo gyvenimuose, viską praradę, vaikai palikti likimo valiai. Ir mokymasis cirko disciplinų šiuo atveju jiems gali padėti. Įsitraukę į jį jie pradeda pasitikėti savimi, išreiškia save, greitai išmoksta ką nors padaryti. Juk vaikai imlūs.“
Cirko sferoje, pasak pašnekovų, dažnai vietą randa tie, kuriems patinka įvairiausių ribų laužymas, fizinė išraiška, paaugliška ekspansija.