A. Juozaičio pranešimui „Politinė kultūra ir Lietuva“ – 30 metų

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL © Baltijos fotografijos linija

Lygiai prieš 30 metų – 1988 m. balandžio 20 d. filosofas ARVYDAS JUOZAITIS Dailininkų sąjungos rūmuose perskaitė pranešimą „Politinė kultūra ir Lietuva“, kurio įžvalgos tapo Sąjūdžio veiklos gairėmis. Jis buvo išspausdintas pirmajame almanacho „Sietynas“ numeryje ir tapo idėjine sensacija. Prisimindamas šią paskaitą jos autorius yra sakęs: „Jaučiau, kad tai istorinis momentas. Supratau, kad gali iš karto mane „sutvarkyti“. Buvau pasirengęs pokalbiui saugume“.

Prisimenant šį svarbų įvykį kviečiame skaityti tekstą, parengtą pagal DARIAUS KUOLIO kalbą, minint Sąjūdžio 25-metį. Prieš penkerius metus kalbos santrauką parengė Andrius Navickas.

Aktualumo nei D. Kuolio kalba, nei A. Juozaičio pranešimas neprarado ir šiandien. 

Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL © Baltijos fotografijos linija

Sąjūdis nuo pat pirmų dienų labai aiškiai išsakė rūpestį dėl tautos išlikimo. Bendrojoje Sąjūdžio programoje, priimtoje Steigiamojo suvažiavimo, vykusio 1988 metų rudenį, aiškiai įvardyta, kad Sąjūdis siekia užtikrinti tautos išlikimą. Pastarasis buvo siejamas su suverenios valstybės sukūrimu.

Tačiau, kalbant apie tautos išlikimo programos gaires, derėtų grįžti į Sąjūdžio priešistorę. Keletą mėnesių prieš susikuriant Sąjūdžiui, 1988 metų balandžio 20 dieną, Dailininkų sąjungos rūmuose, Vilniuje, jaunas filosofas Arvydas Juozaitis perskaitė itin svarbų pranešimą „Politinė kultūra ir Lietuva“. Šiame pranešime, mano įsitikinimu, galima atrasti kertinių idėjų, kurias vėliau perėmė ir Sąjūdis. Mes anuomet entuziastingai klausėmės filosofo, jo kalba mums atrodė labai drąsi, tačiau, kaip man dabar atrodo, labiau perėmėme jos emocinį užtaisą, nei permąstėme gilias ir svarbias jos tezes. Todėl šiandien kviečiu grįžti prie šios kalbos, nes jos tezės per 25-erius metus tikrai neprarado aktualumo.

Arvydas Juozaitis teigė, kad „visuomenė – savaiminis organizmas, kuris gali būti keičiamas tik jį ugdant, o ne išoriniais projektais. Tai reiškia, kad ji gali priimti tik tas idėjas, kurioms kultūriškai subręsta. (...) Šitai supratus, iškyla neišvengiamybė konkrečią politiką grįsti kultūros brandumu.“

Taigi, A. Juozaitis labai stipriai susieja politiką ir kultūrą. Pasak filosofo, jei politika ignoruoja kultūrą, jos neįvertina, ji praranda gyvybę, virsta prievartos aparatu ir paskelbia karą viskam, kas gyva ir jos nekontroliuojama.

Radikali išvada. Jos esmė – gyvybinga politika kyla iš tautos kultūros, iš tų ženklų, vaizdinių rinkinio, kurie brandinami per šimtmečius tautinės bendruomenės. Jei norime veiksmingos politikos, turime ją atrasti, subrandinti savo kultūroje. Todėl labai svarbu kalbėti apie politinę kultūrą, kurią laisva tauta kuria kaip viešumą. Taigi, viešasis gyvenimas – tai laisvos tautos politinė kultūra.

Kita svarbi tezė – politinė kultūra iš esmės yra demokratinė. Tiksliau – tiek, kiek ji yra demokratinė, tiek ji yra europietiška. Anuomet itin svarbus buvo A. Juozaičio teiginys, kad mes ne tik esame europiečiai, bet ir turime apsispręsti elgtis ir gyventi kaip europiečiai. Turime įsisąmoninti aiškią skirtį tarp vandalizmo, nomadų kultūros ir vakarietiškos bendrojo proto kultūros. Mes esame europiečiai tiek, kiek renkamės europietiškas vertybes. Kitas dalykas – kai renkamės laisvę, demokratiją, mes kartu giname ne tik save, bet ir visą Vakarų civilizaciją.

Jau daug vėliau filosofas Algis Mickūnas gražiai aiškino, kad tiek Sąjūdis, tiek mūsų partizanai, laisvės kovų dalyviai yra labai panašūs tuo, jog gina Vakarų civilizacijos vertybes rytietiškoje erdvėje. Šiuo atžvilgiu Sąjūdis, partizanai stoja greta Sokrato ir kitų Vakarų civilizacijos kūrėjų.

Darius Kuolys. Juozo Valiušaičio nuotrauka.

Deja, jei pažvelgtume, kas įvyko per pastaruosius 25-erius metus, pamatytume, kad rytietiška politinė kultūra, pirmiausia – bizantinis žodynas sugrįžo tiek į mūsų politiką, tiek į žiniasklaidą. Pakanka vien pažvelgti, kaip aprašomos teismų nutartys ar valstybės ir individo santykiai.

Mes dažnai neįvertiname pamatinės žodyno svarbos. Vienas iš svarbiausių Sąjūdžio pasiekimų buvo laisvės žodyno sugrąžinimas į mūsų gyvenimą. Šis žodynas leido kurti laisvą politinę bendruomenę, kurioje valstybė reiškė ne prievartinį aparatą, bet politinę bendruomenę, politinę tautą. Deja, šiandien ši reikšmė yra ištrinta ir mes apie valstybę kalbame veikiau galios, o ne teisės bei teisingumo kategorijomis.

A. Juozaitis tvirtina, kad individas gali būti laisvas tik savo valstybėje, savo politinėje bendruomenėje. Tai reiškia, kad šiuo atveju laisvė suvokiama, ne kaip negatyvi laisvė, kuri kratosi visokių sąsajų ir įsipareigojimų, bet respublikoniška pozityvi laisvė, padedanti individui išsiskleisti savojoje politinėje bendruomenėje.

A. Juozaitis teigė: „Suverenitetas suteikia tautai – valstybei nelygstamos vertės pajautą. Būtent nelygstamos vertės, nes tauta suvokia esanti vienintelė teisėta savo likimą nusprendžianti jėga.“ Tuo metu Lietuvos politinė tradicija buvo praktiškai nestudijuota, tad dar nuostabiau, jog A. Juozaitis, pats to nenujausdamas, atkartojo Leono Sapiegos žodžius, pasakytus, skelbiant III Lietuvos Statutą 1588 metais: „Mes esame laisva tauta, nes patys leidžiame įstatymus, kuriems visi paklūsta, net ir valdovas.“ Tauta yra laisva ir suvereni, kai pati kuria savo moralinę tvarką.   

Nomadinės, mums primestos politinės kultūros pavyzdys A. Juozaičiui yra komunistas Vincas Kapsukas, kuris aiškina, kad lietuvių kalba yra atgyvena, jog prasmingiau mokytis didesnių tautų kalbų. Tai nomadinė kultūra, kurią turime išguiti iš savęs, jei norime iš tiesų būti laisvi. Nomadinė kultūra remiasi jėga, o vakarietiška kultūra remiasi teise, Beje, derėtų pažvelgti į mūsų teisinę sistemą, teismų darbą ir paklausti: kuo labiau remiamasi – jėgos ar teisingumo principais?

Nors politologės Ainės Ramonaitės atlikti tyrimai rodo, kad dauguma Lietuvos žmonių mano, kad šiandienė situacija dar prastesnė nei ta, kurioje atsirado Sąjūdis, tačiau patiems Sąjūdžio kūrėjams anuometinė situacija atrodė labai dramatiška. Apie ją kalbėta kaip apie ribinę situaciją, kurioje galima, kaip anuomet buvo sakoma, būti ar pūti, atgimti ar žūti. Vienas iš svarbiausių Sąjūdžio mąstytojų tvirtino, jog „esame arti katastrofos – tautos išnykimo“.

Dramatiškai anuometinę situaciją vertino ir A. Juozaitis: „Laukti nebeįmanoma, nes socialinis bejėgiškumas privedė visus mus prie pražūties. Jau vien grėsminga ekologinė situacija yra tas tiesioginis įrodymas, kad toliau po senovei gyventi nebeįmanoma. Išsigimsime, o po to ir žūsime. (..) Politiškai bejėgė tauta yra pasmerkta sekliam kultūriniam gyvenimui, nes giliausi, būtiškieji visuomenės sąmonės klodai nuolat yra sekinami arba pasisavinami išorinių jėgų. Ilgainiui tauta praranda savigarbą ir garbę.“

A. Juozaičiui nekėlė abejonių, kad mūsų gyvybės sąlyga – garbė ir savigarba. Ar ir šiandien taip manome? Ar turime drąsos būti garbingais žmonėmis, save gerbiančia politine tauta?