Daugelis Jėzaus mokinių sakė: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“
Jėzus, žinodamas, kad mokiniai dėl to murma, paklausė: “ Jus tai piktina? O kas būtų, jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų, užžengiantį ten, kur jis buvo pirmiau?! Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas. Bet kai kurie iš jūsų netiki“.
Mat Jėzus iš pat pradžių žinojo ir kas netikės, ir kas jį išduos. Jis dar sakė: „Štai kodėl aš jums sakau: niekas neateis pas mane, jeigu jam nebus duota Tėvo“.
Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo. Tada Jėzus paklausė Dvylika: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“
Simonas Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pamatėme, kad tu – Dievo Šventasis“.
Apd 9, 31–42: Bažnyčia vis augo, Šventosios Dvasios globojama
Ps 116, 12–13. 14–15. 16–17. P.: Kuo gi aš Viešpačiui atsidėkosiu už visa gera, ką man padarė? / Aleliuja.
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Ramūnas Mizgiris OFM
Praeituose komentaruose apmąstėme Jėzaus kalbą, pasakytą Kafarnaumo sinagogoje, apie „gyvybės duoną“ po to, kai pamaitino tūkstančius žmonių penkiais duonos kepaliukais ir dviem žuvimis. Šiandien Evangelija pateikia mokinių reakciją į šią kalbą.
Visų pirma evangelistas Jonas, kuris buvo kartu su kitais apaštalais, praneša, kad „nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo“ (Jn 6, 66). Kodėl? Dėl to, kad netikėjo Jėzaus žodžiais: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus, kas valgo mano kūną ir geria mano kraują gyvens per amžius“ (Jn 6, 51. 54).
Išties tuo metu sunkiai priimami ir suprantami žodžiai. Šis apreiškimas liko jiems nesuvokiamas, nes jie jį suprato materialiai, vien tiesiogine prasme, o tuose žodžiuose skelbiamas Jėzaus velykinis slėpinys, kur jis dovanoja save patį dėl pasaulio išganymo: naują buvimą Šventoje Eucharistijoje.
Bernardinai.lt