 |
| Režisierius Povilas Makauskas. |
2018-ieji. Spektaklio kūrimo procese nevengiame savianalizės, neužblokuojame iš atminties iškilusių prisiminimų, jausmų, mintyse neretai grįžta C. Jungo ir A. Camus įžvalgos, jos gula ir papildo spektaklio audinį. Žavimės didžiojo mago Leonardo da Vinci beribiu smalsumu. Kurdami spektaklio muziką susitelkiame į intuityvius jutimus, tarsi klausomės užsąmoninės gelmės. Aptardami, analizuodami savus jausmus, praeitį, išgyvenimus liekame dar didesnėje nežinioje, kuri, tikiu, kad savotiškai žavi, tikiu, nes jaučiu, kad visa tai, ką darome, vyksta savojo humanizmo paieškai.
Pelikanas – vienas seniausių ir pagrindinių žmonijos mitų A. Strindbergo dramoje paverčiamas į apgaulingą parabolę, paslėptą veikėjų viršuždaviniuose. Autorius kviečia mus į svetainę, joje vykstantį intymų šeimos išgyvenimą. Vieno vakaro įvykiuose negailestingai detalūs veikėjų portretai per šeimos narių santykius atskleidžia blogio, sapno, meilės, tiesos troškimo ir iliuzijų temas.
Motina Elisė naudojasi vaikais tarsi savo naujo ir patogaus gyvenimo įrankiais. Dukra Gerda tampa savojo vyro Akselio, žvelgiančio į santuoką kaip į sandorį, auka. Sūnus Frederikas tremiamas iš namų, negalintis užbaigti teisės studijų, gedi ir atmena ką tik palaidotą tėvą, jautrus ir mylintis jaunuolis klausia: „Ką slepia žmogaus blogis, pasireiškiantis kaip gilus miegas?“ Frederikas viliasi ir trokšta pabudimo, bet viskas krypsta tragiškos ir paradoksalios pabaigos link.
Vaikų kovos su blogiu sprendinys – susideginimas, kuris naikina tai, kas sena, nedora ir negražu. Kokia tikroji tokios herojų aukos prasmė? Ar tai Bodhisatvos pasitraukimą primenanti ugnis? Ar Frederiko tiesos troškimas prilygsta Romo Kalantos išgyvenimui? Tai išgyvenimas dvidešimto amžiaus brutalumo gniaužtuose veikiančio menininko, leitmotyvas filme „Nostalgija“ Andrejaus Tarkovkio pavaizduoto dvasinės transmutacijos troškimo, ar kova būdinga kiekvienai kartai.
Dramoje minimo pelikano mito rezurekcijos problemą tenka spręsti žiūrovui. Žvilgsnis į šį negailestingą ir nihilistišką pasakojimą sukuria stebėtojui simbolišką prisikėlimo galimybę. Dramoje paslėpti, bet juntami gnosticizmo idėjų ir misterijos atšvaitai. Neabejotina – tai A. Strindbergo genijaus ženklai. Realistinė, bet poetiška ir simbolių nestokojanti po/inferninės krizės, brandžiausio kūrybinio etapo drama pateikia modernius ir konceptualius autoriaus meilės alchemijai sprendinius. Pagrindinė simbolinė erdvė – namų židinys ir ugnis, dramoje tai gali padėti įžvelgti Paracelso mintis, materija privalo patekti į ugnį tam, kad tiesa atsiskirtų nuo melo.
A. Strindbergas taip pat analizuoja žmogaus santykį su mitu, veikėjai apibrėžia savo jutimus, jie neretai jaučiasi it sapne, iš kurio norisi ištrūkti. Tarsi jaustų esą A. Strindbergo puikiai išstudijuotuose Orestėjos ir Hamleto draminių mazgų gniaužtuose. Ar mitai, kuriais gyvename, bet technologijų pasaulyje tolstame ir bėgame, išties mus valdo? Ar netampame mito veikėju, vos tik jį išstūmę iš sąmonės? Ar likdamas pasąmoninėje erdvėje jis vis dar mus saugo?
Šiuos klausimus talpinanti drama sumuoja ir autobiografines A. Strindbergo gyvenimo detales, studijų metu patirtą šaltį, meilės stygių, teisę studijuojančio jaunuolio Frederiko nusivylimą gyvenimu, visuomene ir pačiu savimi. Simboliška, bet teisinė sistema, virstanti draudimais įsitvirtinančios galios centru, tolstanti nuo savo tikrosios teisingumo prigimties kalba ir apie detalias šiandienos pasaulio grimasas...
Šia dramą autorius įvardij paskutiniąja sonata. Praėjus šimtmečiui niekas nepakinta, žmogus – žiaurus, negailestingas, o mes ir vėl susitinkame kamerinėje erdvėje kartu su man labai brangiais ir mylimais jaunosios kartos menininkais: Arnu Danusu, Fausta Semionovaite, Justu Vanagu, Vilma Raubaite, Dominyka Kačonaite, Gabija Gaigalaite, Rūta Alisa Stravinskaite, Oliwia Szanajca Kossakowska.
P. S. Baigdamas akademiją skiriu šią paskutiniąją sonatą jauniems bei išėjusiems atminti ir visiems artimiesiems bei mokytojams, kurių vertė mano likime neįkainojama.
Kviečiu!
Povilas Makauskas