| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
| Režisieriaus Gildo Aleksos spektaklio „Kitų žmonių gyvenimas yra kitų žmonių gyvenimas“ afiša. |
„Kitų žmonių gyvenimas yra kitų žmonių gyvenimas“ – naujas spektaklis, kurį Alytaus miesto teatre stato talentingas režisierius GILDAS ALEKSA. Alytiškiams jis pažįstamas nuo tada, kai komedijų festivalyje pelnė geriausio režisieriaus vardą. Šiemet jam už alternatyvių scenos menų erdvės „Šelteris“ įkūrimą ir joje vykdomą veiklą įteikta Kauno „Fortūnos“ statulėlė. Premjera ir susitikimas su kūrybine grupe – balandžio 26 d. 18 val. Alytaus miesto teatre. Pokalbis su režisieriumi.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
| Režisierius Gildas Aleksa. Asmeninio archyvo nuotr. |
Netrukus teatro mėgėjai bus pakviesti į premjerą „Kitų žmonių gyvenimas yra kitų žmonių gyvenimas“. Kasdienybėje taip dažnai mėgstame narstyti kitų žmonių gyvenimus, kalbėti ir apkalbėti. Ar turėsime apie ką kalbėti ir po spektaklio?
Manau, taip. Pagrindinis klausimas, kurį kėliau pats sau, ar teatras, ypač miesto teatras, kalba apie miesto žmones savo kūryba. Aš nusprendžiau pasirinkti tuos žmones, tuos miestiečius, kurie dėl įpročio ar galimybių nebuvimo nesilanko teatre. Jų gyvenimus norėjau pabandyti perteikti teatrališkiausiais būdais, sukurti konfliktą tarp teatrališkumo ir dokumentikos, tarp socialinės atskirties, gyvenimo paraštės ir tos orios kilnybės scenoje. Mes norime ateiti į teatrą ir būti pakylėti, ir pamiršti tas problemas arba apie jas mąstyti transcendentiniu lygmeniu.
Sakote, kad šis spektaklis yra kaip žaidimas, kuriame yra labai aiškios taisyklės. Ką ir kaip žaidžia aktoriai?
Kiekvienas aktorius turi po vieną žmogų, kuris gyvena Nakvynės arba Pusiaukelės namuose, ir jo gyvenimą turi perteikti tik Williamo Shakespeare'o tekstu. Aktorius negali naudotis jokiais kitais ar savo tekstais. Jo bagažas – tai penkios kertinės W. Shakespeare'o pjesės: „Hamletas“, „Otelas“, „Karalius Lyras“, „Venecijos pirklys“, „Audra“. Didysis ir sudėtingiausias darbas – iš visų šių pjesių sukurti mūsų pjesę. Džiaugiuosi, kad ji skamba, dabar ieškome, kaip perteikti tai žmonėms.
Kurdami spektaklį suvokėme, kad teatras negali perteikti viso žmogaus gyvenimo, jis pasirenka vieną liniją, vieną aspektą, aktorius pasirenka tam tikrą pateikimo būdą. Labai įdomu stebėti, kaip kinta ir konvertuojasi realus žmogaus gyvenimas į teatrinį kūrinį.
Žiūrovas spektaklyje matys dokumentinę medžiagą ir realų žmogų, o paskui – kaip aktorius bando tą žmogų perteikti W. Shakespeare'o tekstu. Dvigubas azartas, kas laimės – tikras gyventojas ar teatras, kuris iš penkių aktorių geriau pavaizduoja konkretų žmogų.
Įdomu ir tai, kad mes, kaip aktoriai, žiūrėdami dokumentinę medžiagą bandome pateisinti tuos konkrečius žmones. Juos mes labai šiltai priėmėme, norime, kad jie ateitų į spektaklį, norime su jais pasimatyti ir jaučiame bendro apkabinimo norą. Bet aktoriai jau padarė eksperimentus, parodydami dokumentiką pažįstamiems. Ir tuomet suvokėme, kad rodomi žmonės yra sėdėję kalėjime, yra nusikaltę, priklauso tam tikroms grupėms, kurias esame įpratę smerkti iš anksto. Mes supratome, kad žiūrovas gali atmesti realų žmogų. Pavyzdžiui, žmogų, kuris yra kalėjęs už žmogžudystę, bandome perteikti Hamleto tekstu. Pastarasis yra herojus, tarsi siekiamybė, o vaizduojamam žmogui mes nepritariame.
Kas dar yra įdomu? Tie žmonės yra patekę į minėtas įstaigas dėl savo veiksmų, o ne dėl to, kad tapo vienos ar kitos grupės nariu. Ir jeigu aktorius nuoširdžiai pyksta, nuoširdžiai gailisi, verkia – mes jam pritariame, bet jeigu jis gina, teisina žmogų, kurio nenorėtume teisinti? Tada tam nepritariame. Manau, kad žiūrovus apims sportiškas azartas: pritarti – nepritarti, pateisinti – nepateisinti, pasmerkti – nepasmerkti.
Salėje atmosfera gali būti įdomi, ir aš nežinau, ko tikėtis iš spektaklio.
Mano pagrindinė siekiamybė šiuo spektakliu, kad žmonės, išėję po spektaklio, labai norėtų su mumis ar tarpusavyje kalbėtis ir diskutuoti. Nes jis iškelia labai daug klausimų, kurie yra pagrindas ir pirmas žingsnis priimti mus, kaip visuomenę, suprasti ir kitą žmogų.
Spektaklio jau šiandien laukiama, nes netikėti sprendimai žada naują žvilgsnį. Sugretintas W. Shakespeare'as ir žmonės iš gyvenimo paraščių, spektaklio kostiumai – iš šimtmečius skiriančių epochų. Ką jungiate šiame spektaklyje?
Jungiu konfliktą. Būdamas teatre dažnai jaučiu, kad mes, kaip kultūros atstovai, kažko nepasakome, kažko neišsprendžiame. Šiuo spektakliu aš neteigiu, ar gali, ar turi teatras perteikti realių žmonių gyvenimą. Iš to konflikto ir proceso mėginant įkūnyti susidaro visas spektaklis. Mes labai dažnai mėgstame užbaigti spektaklį ir žiūrovui rodyti rezultatą. O čia žiūrovas galės pamatyti, kaip tai vyksta – tai yra procesą.
Kaip režisieriui man įdomu ir tai, kad, net jeigu aktoriai blogai vaidins, spektaklis vis tiek nutiks, nes mes matome mėginimą suvaidinti. O tai jau kažką teigia.
Spektaklis vyksta dabar. Ar neįdomu, kas bus su vaizduojamais žmonėmis ateityje?
Jeigu šis spektaklis gyvens ilgai, bus labai įdomu pažiūrėti po kelerių metų, kur tie žmonės yra ir kaip gyvena. Teatras daro prielaidas, ir bus įdomu pažiūrėti, ar jos teisingos. Meno žmonės iš karto imasi analizuoti, spręsti. Teatras dažnai tai daro su pjesėmis, bet čia yra labai gyvi pavyzdžiai, kuriuos galime sekti ir stebėti, kaip jie gyvens toliau.
Ar tai reiškia, kad žmogus, atėjęs į spektaklį, gali klausti, ieškoti atsakymo, jausti įvairias emocijas? Viskas labai atvira – nėra teisingų ar neteisingų minčių, klausimų ar atsakymų?
Mano pagrindinė siekiamybė šiuo spektakliu, kad žmonės, išėję po spektaklio, labai norėtų su mumis ar tarpusavyje kalbėtis ir diskutuoti. Nes jis iškelia labai daug klausimų, kurie yra pagrindas ir pirmas žingsnis priimti mus, kaip visuomenę, suprasti ir kitą žmogų. Mes negalime į save impregnuoti tolerantiškumo minties, tai turi prasidėti nuo suvokimo, kad kitas yra žmogus, nesvarbu, kiek jis yra kitas. Pamatai, kad pažiūros skiriasi, ir tada atrandi savo šeimą kitaip, tada atrandi savo draugą kitaip, save kitaip.
Tai yra didelis žingsnis kultūrai, tačiau tai nenutiks, jei žiūrovas nekels klausimo ir nediskutuos. Aš kviečiu žiūrovus kalbėtis. Nebūtinai spektaklis turi patikti ar nepatikti, būti gražus ar ne, bet jis būtinai turi iškelti klausimą ir sukelti diskusijų. Visos mintys ir jausmai po spektaklio – tai mūsų visuomenės indikatorius. Čia klysti neįmanoma.
Tai yra labai gera galimybė priversti žiūrovą kalbėti ne apie spektaklį kaip meno produktą, o apie tai, ką spektaklis kalba.