Lietuvoje jau žydi taip lietuvių pamėgtos sakuros, kasmet suburiančios vis daugiau gerbėjų. Jas senokai pamilo ir menininkė INGA REBROVA – sakurų tematika atsispindi ir jos paveiksluose, kuriuos ji tapo net ir Čijunės Sugiharos sakurų parke, susiliejusi su gamta. Žvelgiame į menininkės tapomus paveikslus.
Neseniai turėjote etiudą Čijunės Sugiharos parke, kokie jausmai tapant šiuos žydinčius medelius, kai gali matyti juos tiesiai prieš akis?
Sakura – mistinis medis, būti šalia jo – tai dangaus būsena. Tapyba gamtoje skiriasi nuo tapybos studijoje. Tu girdi paukščius, miestą, vėją. Užuodi žiedlapių kvapus, susimaišiusius su žmonių ir miesto kvapais. Jauti vėją plaukuose ir kaip saulė bučiuoja skruostą. Nuostabus jausmas.
Kuo jus taip įkvepia sakuros?
Sakuros mano gyvenime atsirado dar tuomet, kai mokiausi Vilniaus dailės akademijoje ir susidomėjau kinų ir japonų kultūra. Pradėjau lankyti tradicinės kinų tapybos kursus, taip užsimezgė ryšys tarp manęs ir sakuros. Man šis medis – tvirtumo ir grakštumo įsikūnijimas.
Ką esate įdomaus girdėjusi apie sakuras mene?
Sakurų motyvai, ypač jų žiedlapiai, atsispindi ir mene. Lankstomi origami, iš audinio kuriamos couture kolekcijos. Rytų tapyboje tai neatskiriamas simbolis. Skaičiau, kad net nindzių vienas iš ginklų pagamintas pagal sakuros žiedlapio formą.
