Šv. Kotryna Sienietė, Bažnyčios mokytoja

Nors ir bu­vo be­raš­tė, Kot­ry­na yra vie­nos ori­gi­na­liau­sių ir įtai­giau­sių re­li­gi­nės XIV amžiaus kny­gos (tai jos vie­nam mo­ki­niui pa­dik­tuo­tų laiš­kų rin­ki­nys) au­to­rė. Kny­ga tai įman­tri ir jaus­min­ga, iš­duo­dan­ti in­ten­sy­viau­sias as­ke­ti­nio uo­lu­mo aki­mir­kas, tai ener­gin­ga ir ag­re­sy­vi sa­vo ra­gi­ni­mais ka­ra­liui, po­pie­žiams bei kar­di­no­lams, tai ra­mi ir spin­du­liuo­jan­ti mei­lę po­kal­biuo­se su varg­šais ir siel­var­tau­jan­čiai­siais.

Bu­vo la­bai gra­ži ir ža­vin­ga (drau­gai ją švel­niai va­di­no Euf­ro­zi­na), bet at­si­sa­kė te­kė­ti už jau­nuo­lio iš ge­ros Sie­nos šei­mos, kad ga­lė­tų mis­tiš­kai su­si­tuok­ti su Kris­tu­mi ir sek­ti sun­kiais kry­žiaus bei at­gai­los ke­liais.

Ši sil­pna mo­te­ris tuo lai­ku, kai mo­te­rys bu­vo be­veik ar­ba vi­siš­kai ne­ver­ti­na­mos, ne­įti­kė­ti­nai ener­gin­gai ir drą­siai ko­vo­jo už mies­tų ir mies­to kvar­ta­lų, ku­rie nuo­la­tos kon­flik­tuo­da­vo tar­pu­sa­vy­je, su­si­tai­ky­mą.

Kot­ry­na gi­mė 1347 me­tų ko­vo 25 die­ną Sie­no­je. Ji bu­vo dvi­dešimt ket­vir­ta­sis Džia­ko­mo Be­nin­ka­zos (Gia­co­mo Be­nin­ca­sa), kuk­laus odų da­žy­to­jo iš Fon­teb­ran­dos kvar­ta­lo, bei La­pos Piadžen­ti (La­pa Pia­gen­ti) vai­kas. Bū­da­ma še­še­rių ji re­gė­jo vi­zi­ją, vi­sam lai­kui pa­žen­kli­nu­sią jos li­ki­mą: jai pa­si­ro­dė po­pie­žiaus ap­da­rais ap­si­ren­gęs Kris­tus ir pa­kvie­tė Jį sek­ti. Bū­da­ma sep­ty­ne­rių Šven­čiau­sio­sios Mer­ge­lės aki­vaiz­do­je mis­tiš­kai su­si­tuo­kė su Kris­tu­mi. Kad tai nė­ra vien vai­kiš­kos sva­jos, bet Šven­to­sios Dva­sios pa­dik­tuo­tas gy­ve­ni­mo pa­si­rin­ki­mas, pa­aiš­kė­jo jai su­ka­kus dvy­li­ka me­tų, kai dar la­biau iš­gra­žė­ju­si ji tvir­tai at­si­sa­kė te­kė­ti už mo­ti­nos jai pa­gal tų lai­kų pa­pro­čius pa­rū­pin­to jau­ni­kio. No­rė­da­ma įro­dy­ti, kad iš tie­sų yra ap­si­spren­du­si, ji nu­si­kir­po plau­kus ir ap­si­gau­bė nuo­me­tu. Jos at­si­sa­ky­mo įžeis­ta mo­ti­na nu­plė­šė jai nuo­me­tą ir taip pat at­kak­liai įspė­jo: „Plau­kai tau ataugs ir ta­da iš­te­kė­si.“

Tai bu­vo il­gos ir aršios ko­vos tarp mo­ti­nos ir duk­ters pradžia. Ga­liau­siai Kot­ry­na šią ko­vą lai­mė­jo. Pa­drą­sin­ta šv. Do­mi­ny­ko vi­zi­jos, ku­rio­je jis jai skel­bė grei­tą jos bė­dų pa­bai­gą, vie­ną die­ną ji tė­vams pa­reiš­kė apie sa­vo ne­at­šau­kia­mą spren­di­mą už­si­da­ry­ti vie­nuo­ly­ne, ir po kiek lai­ko, kai tė­vai nu­sto­jo prie­ši­nę­si, ap­si­vil­ko do­mi­ni­ko­nų tre­ti­nin­kių abi­tą: il­gą juo­dą ap­siaus­tą ant bal­tos, per juos­me­nį odi­niu dir­žu su­juos­tos tu­ni­kos.

Be­veik tuoj pat Kot­ry­na pa­si­nė­rė į kon­tem­plia­ty­vų mal­dos, me­di­ta­ci­jų ir mis­ti­nės as­ke­zės gy­ve­ni­mą ir kar­tu dir­bo gai­les­tin­gu­mo dar­bus – slau­gė de­la Ska­la (del­le Sca­la) li­go­ni­nės bei Šv. Lo­zo­riaus lep­ro­zo­riu­mo li­go­nius.

Vė­les­nė su­si­skal­džiu­sių, am­ži­nai ka­riau­jan­čių mies­tų bei frak­ci­jų ir su­si­skal­džiu­sios, pa­kri­ku­sios Baž­ny­čios vi­zi­ja ją pa­ska­ti­no tap­ti tai­kos ir ra­di­ka­lių re­for­mų ini­cia­to­re. Bū­tent ta­da sa­vo mo­ki­niams, su­si­bū­ru­siems apie ją na­me­ly­je Fon­teb­ran­dos kvar­ta­le, ji ir pra­dė­jo dik­tuo­ti tuos pa­si­pik­ti­ni­mu, mei­le, gai­les­tin­gu­mu be­si­lie­jan­čius ir pri­myg­ti­nai tai­kai bei su­si­tai­ki­ni­mui ra­gi­nan­čius laiš­kus. Jų ad­re­sa­tas bu­vo ka­ra­lius, kil­min­gie­ji ir ga­lin­gie­ji, pre­la­tai, tei­sė­jai ir pa­pras­ti šei­mos žmo­nės. Ji sa­kė: „Ra­šau ne­įkai­no­ja­mu Jė­zaus krau­ju.“

Jos laiš­kai pa­sie­kė ir po­pie­žių (jį va­di­no „švel­niuo­ju žemiškuo­ju Kris­tu­mi“), tuo me­tu re­zi­da­vu­sį Avin­jo­ne. Juo­se ji, mo­te­ris, po­pie­žių ra­gi­no bū­ti vy­riš­ku ir pa­baig­ti tą per­ne­lyg už­si­tę­su­sią emig­ra­ci­ją bei grįž­ti į Ro­mą. Ji ra­šė: „Na­gi, pa­si­el­ki­te vy­riš­kai, tė­ve! Sa­kau jums, kad ne­rei­kia dre­bė­ti.“

Kai ku­rių nuo­mo­ne, ši už­si­de­gu­si vie­nuo­lė sa­vo po­le­miš­ko­mis kal­bo­mis per­žen­gė ri­bas, tad 1374 me­tais Kot­ry­na bu­vo pri­vers­ta dėl sa­vo veik­los pa­si­aiš­kin­ti Flo­ren­ci­jo­je su­si­rin­ku­siai ge­ne­ra­li­nei do­mi­ni­ko­nų ka­pi­tu­lai. Ta­čiau ge­rie­ji vie­nuo­liai, va­do­vau­ja­mi bro­lio Rai­mon­do da Ka­pua (Rai­mon­do da Ca­pua) jai at­lei­do ir dar­gi pa­drą­si­no su­in­ten­sy­vin­ti sa­vo apaš­ta­liš­ką veik­lą.

Pa­drą­sin­ta ir įver­tin­ta vy­res­nių­jų, Kot­ry­na su dar di­des­ne drą­sa puo­lė į tą są­my­šį, siek­da­ma dvie­jų ide­a­lų – su­tai­kin­ti tė­vy­nę ir ap­va­ly­ti Baž­ny­čią, „tą di­dį­jį til­tą virš pa­sau­lio“, kaip ji ją va­di­no, ku­riuo ei­da­mi vi­si ga­li iš že­mės nu­ke­liau­ti į dan­gų.

1375 me­tais Pi­zo­je ji kar­ve­dį Džio­vi­nį Aku­to (Gio­van­ni Acu­to) ban­dė įti­kin­ti da­ly­vau­ti kry­žiaus žygy­je, ki­tais me­tais Lu­ko­je mies­to kil­min­guo­sius įkal­bė­jo ne­pri­si­dė­ti prie prieš po­pie­žių nu­kreip­tos są­jun­gos. Pas­kui, no­rė­da­ma su­tai­ky­ti po­pie­žių ir Flo­ren­ci­ją, nu­vy­ko į Avin­jo­ną. Ta­čiau jai ne­pa­si­se­kė šio ke­ti­ni­mo įgy­ven­din­ti, to­dėl po­li­ti­ne pras­me užsit­rau­kė ne­šlo­vę, bet pa­sie­kė ki­tą re­zul­ta­tą, ku­rio no­rė­jo, ta­čiau ne­si­ti­kė­jo – Gri­ga­lių XI su­ge­bė­jo įti­kin­ti pa­lik­ti šią ne­tin­ka­mą re­zi­den­ci­ją ir grįž­ti į Ro­mą.

1378 me­tais Flo­ren­ci­jo­je, mė­gin­da­ma ne­ži­nia ke­lin­tą kar­tą nu­malšin­ti vil­nos au­dė­jų ir da­žy­to­jų su­kel­tus ne­ra­mu­mus, vos pa­ti nežuvo. Tuo me­tu krikš­čio­nių ben­druo­me­nė­se iški­lo su­si­skal­dy­mo grės­mė. Po Gri­ga­liaus XI mir­ties po­pie­žiu­mi ta­pęs Ur­bo­nas VI pa­si­kvie­tė Kot­ry­ną į Ro­mą mal­dau­da­mas ją įsi­kiš­ti sa­vo dva­si­niu au­to­ri­te­tu ir ati­trauk­ti šią grės­mę. Šven­to­ji, no­rė­da­ma įgy­ven­din­ti šį tiks­lą, sten­gė­si kaip įma­ny­da­ma. Ji ra­šė skaus­mo pil­nus laiš­kus tiems, ypač pran­cū­zams, ku­rie, į rim­tą pa­vo­jų sta­ty­da­mi Baž­ny­čios vie­ny­bę, nu­ša­li­no Ur­bo­ną VI ir iš­kė­lė ki­tą po­pie­žių – Avin­jo­ne re­zi­duo­jan­tį Kle­men­są VII. Ki­tuo­se laiš­kuo­se ji kvie­tė bur­tis kar­di­no­lus, vals­ty­bės va­do­vus ir pa­pras­tus ti­kin­čiuo­sius bei ra­gi­no sto­ti mū­ru už po­pie­žių. Ši kon­tro­ver­si­ja bai­gė­si tei­sė­to po­pie­žiaus nau­dai, ta­čiau pri­rei­kė pa­nau­do­ti gin­klus.

Nu­a­lin­ta to­kio in­ten­sy­vaus gy­ve­ni­mo Kot­ry­na už­ge­so 1380 me­tais, bū­da­ma vos tris­de­šimt tre­jų – Kris­taus am­žiaus. Kris­tui ji pa­au­ko­jo vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą ir sten­gė­si sek­ti Jo pė­do­mis. Pa­sau­ly­je ta­po tai­kos ir tei­sin­gu­mo skel­bė­ja, nors tam ir tu­rė­jo nu­ei­ti il­gą var­go, pa­že­mi­ni­mų ir krau­ju pa­plū­du­sį ke­lią. Kris­tus jos iš­ti­ki­my­bę ap­do­va­no­jo jos ran­ko­se at­ver­da­mas stig­mas. Tai bu­vo ne­ma­to­mos stig­mos, kė­lu­sios jai dau­giau dva­si­nio nei fi­zi­nio skaus­mo, ta­čiau jos bu­vo jos to­bu­lo pa­na­šu­mo į su­ža­dė­ti­nį Kris­tų žen­klas. 1461 me­tais Pi­jus II ją pa­skel­bė šven­tą­ja, o 1939 me­tais Pi­jus XII šios drą­sios ir stip­rios mo­ters glo­bai, ša­lia Pran­ciš­kaus Asy­žie­čio, pa­ti­kė­jo Ita­li­ją.

Iš Piero Lazzarin „Naujoji šventųjų knyga“, Katalikų pasaulio leidiniai