 |
Poetas Tomas Venclova kadaise sakė buvęs istorinis optimistas, t. y. tikėjęs, kad Sovietų Sąjunga žlugs, tačiau jam to sulaukti nepavyks. Laimė, pavyko. Tačiau būta gausybės tų, kurie jokiu optimizmu nedegė ir pokalbiuose liudijo apie siekį tiesiog kuo geriau prisitaikyti, kiek įmanoma labiau išplėsti savo asmeninės laisvės, privatumo erdvę, nes pačios istorijos tėkmės juk nepakeisi – šitai jau ne mūsų valioje. Kad ir ką darysi, vis tiek bus blogai. Skirtis gali tik blogio lygis.
Neišvengiamybės ir amžinybės naratyvai
Tuo tarpu mano karta, kuri praktiškai nepatyrė sovietmečio, gan lengvai pasiduodavome kitam stereotipui, bylojančiam, kad judame nepertraukiamos pažangos magistrale. Buvo tarpukario nepriklausoma Lietuva, kurią suėdė karas ir okupacijos. Tačiau Vakarų Europos valstybės pasimokė iš karo, pasirinko ne konfrontacijos, o integracijos kelią. Šis pasirodė pranašesnis už sovietų rodytą kelią į šviesų raudoną rytojų, kuris niekad taip ir neatėjo. Konkurencinėje kovoje komunizmas pralaimėjo ir buvo diskredituotas. Žlugo Sovietų Sąjunga, jos pavergtos tautos atgavo laisvę ir valstybingumą. Buvo kuriama laisva rinka, demokratinės institucijos, laukė integracija į ES ir NATO. Nesibaigiantis pažangos kelias, galinga istorijos srovė, kurioje nebėra kitų alternatyvų, kur pati istorija atėjo prie savo pabaigos. Nesvarbu, ką darysi, viskas bus gerai.
 |
Anot istoriko Timothy Snyderio, pirmuoju atveju mes kalbame apie amžinybės politiką, o antruoju – apie neišvengiamybės politiką. Nors abi prieigos ir skirtingai kalba apie tai, ko mes galime tikėtis ateityje, tačiau jos abi visiškai nuvertina kelis svarbius dalykus – istorinį mąstymą, idėjų svarbą politikoje ir asmeninę atsakomybę. Savo naujausioje knygoje „Kelias į nelaisvę“ T. Snyderis nagrinėja, kaip šiandien ne tik autoritarinėse, bet ir Vakarų demokratinėse visuomenėse neišvengiamybės politika vis dažniau užleidžia kelią amžinybės politikai, kaip vienas kraštutinumas atveda prie kito.
Tiek neišvengiamybės, tiek amžinybės politika, anot T. Snyderio, faktus išverčia į naratyvus. Neišvengiamybės šalininkai kiekvieną faktą vertina tik kaip smulkmeną, kuri niekaip nepakeičia bendros pažangos krypties. Tie, kurie vadovaujasi amžinybės politika, kiekvieną naują įvykį yra linkę traktuoti tik kaip dar vieną amžino pavojaus apraišką naratyve, pagal kurį mes esame šviesos jėga, kovojanti su aplinkui tvyrančia tamsa. Pažangiečiams istoriniai faktai nesvarbūs, nes jie bet kokiu atveju tėra tik grūdeliai pažangos girnose. Amžinybės politikos išpažinėjams istoriniai įvykiai selektyviai yra svarbūs tiek, kiek leidžia atsirinkti faktus, kurie patvirtintų, kad mes esame skaistūs, skaidrūs ir geri, tuo tarpu per amžius amžinuosius mums kyla vis tie patys pavojai iš išorės.
Amžinybės kveptėlėjimas
Vakarai ilgai vadovavosi skirtingomis pažangos naratyvo versijomis. Amerikietiškoji versija kalbėjo apie laisvą rinką, kuri iškelia viduriniąją klasę, o ši savo ruožtu siekia įsitvirtinti reikalaudama demokratijos, teisių, teisės viršenybės. Europietiškoji versija kalbėjo apie tautinės valstybės iškilimą, Antrojo pasaulinio karo pamoką, po kurios tautinės valstybės pasirinko integracijos, žmogaus teisių, demokratijos plėtros kelią.
Akivaizdžiausias amžinybės politikos pavyzdys yra Brežnevo laikų Sovietų Sąjunga ir dabartinė Rusija. Anot T. Snyderio, aštuntajame dešimtmetyje, kai Leonidas Brežnevas ėmė kalbėti apie jau realiai egzistuojantį socializmą ir Sovietų Sąjungos piliečiai nebegalėjo tikėtis pagerėjimo ateityje, žlugusios raudonosios utopijos paliktą vakuumą turėjo kažkas užpildyti. Ir tai padarė Antrojo pasaulinio karo mitologija. Revoliucijos ateities pažadą pakeitė amžina praeitis, kuri cikliškai vis atsikartoja Rusijos ir jos įvairių inkarnacijų kova su priešiškais Vakarais. Antrasis pasaulinis karas taip tapo epicentru, aplink kurį sukasi visas nekaltos, didingos Rusijos nesibaigiančios kovos su iškrypusiais, fašistiniais, pavojingais Vakarais mitas. Šį mitą, išpuoštą tokių veikėjų kaip Ivanas Iljinas, Levas Gumiliovas, o dabar ir Aleksandras Duginas bei kiti, perėmė ir dabartinis Kremliaus režimas su Vladimiru Putinu priešakyje. Kai neturi, ką pasiūlyti ateičiai, gali pasiūlyti tik kovą su nuolat besikartojančia praeitimi.
Kleptokratinis Kremliaus režimas, nesugebėjęs įtvirtinti teisės viršenybės, valdžios perdavimo ir tęstinumo mechanizmo amžinybės politiką išnaudoja tam, kad, pasak pagrindinio Kremliaus ideologo Vladislavo Surkovo, transliuotų savo piliečiams sapnus, kurie, viena vertus, nuolat kurstytų jų emocijas tariamų užsienio grėsmių akivaizdoje, tačiau, kita vertus, pasiektų, kad tos emocijos nevirstų realiais veiksmais siekiant pokyčių savoje šalyje. Tam puikiausiai pasitarnauja ir vadinamosios „fake news“ („melagingos naujienos“), kurių pagrindinis tikslas yra ne paskatinti žmones patikėti melu, o priversti juos nebetikėti niekuo. Juk politiniam veikimui reikalingas žinojimas apie tai, kas yra, kur ir kokiomis priemonėmis norime nueiti. Melagingos naujienos tuo tarpu siekia iš po kojų išmušti tikrovę, faktus taip išmušdamos ir galimybę veikti.
Kremliaus kova prieš Vakarus
Tačiau šiuo atveju mums įdomiausia yra net ne pati Rusija, o jos veikimas į išorę. Taip pat situacijos, kuriose neišvengiamybės politika užleidžia vietą amžinybės politikai. Pradėkime nuo pastarosios. „Amžinybė iškyla iš neišvengiamybės kaip dvasia iš lavono. Kapitalistinė neišvengiamybės politikos versija, kalbanti apie rinką kaip pakaitalą politikai, generuoja ekonominę nelygybę, pakertančią tikėjimą pažanga. Sustojus socialiniam mobilumui, neišvengiamybė užleidžia vietą amžinybei, o demokratija – oligarchijai. Oligarchas, kartodamas pasaką apie nekaltą praeitį, veikiausiai padedamas fašistinių idėjų, siūlo apgaulingą apsaugą žmonėms, patiriantiems tikrą kančią“, – rašo T. Snyderis. Trumpai tariant, nusivylimą ar pyktį augančia socialine nelygybe išgyvenantiems žmonėms yra įperšamas naratyvas, išdėstantis, kas, kodėl ir kaip yra atsakingas už jų kančią. Šis naratyvas nežada priemonių, kaip pakeisti situaciją, jis žada tik nesibaigiančią kovą su išorės ir vidaus priešais, kur sava kančia tampa priimtinesnė ir lengvesnė, jei žinai, kad kenčia ir tas, kuris yra dėl visko kaltas. Anot T. Snyderio, šiandien amžinybės politika graso pasiglemžti ir JAV bei kitas Vakarų valstybes.
Kalbant apie Rusijos veikimą išorėje, labai svarbu yra įsisąmoninti tai, ką savo knygoje akcentuoja T. Snyderis. JAV, NATO, Europos Sąjungą Kremlius savo priešais ir taikiniu pasirinko ne dėl to, ką jie daro, o dėl to, ką jie įkūnija savo esme. Kitaip tariant, Kremliui trukdo pats ES ar NATO egzistavimo faktas. Ypač ES įkūnija tai, kad viskas, ko nepavyko kleptokratiniam Kremliaus režimui, yra įmanoma – teisės viršenybė, piliečių gerovė, demokratija. Negana to, ES tapo traukos centru, skatinusiu pokyčius narystės siekiančiose valstybėse, tarkime, Ukrainoje. T. Snyderis savo knygoje puikiai atskleidžia, kaip Kremlius, remdamas įvairiausio plauko radikalus, siekia ES žlugimo arba vykdydamas karinę intervenciją į Ukrainą siekia užkirsti kelią šios šalies eurointegracijai, kuri būtų ženklas ir Rusijos piliečiams, kad yra įmanoma tai, ko dabartinis Kremlius negali suteikti ir nė neplanuoja siekti.
Strateginis reliatyvizmas
T. Snyderis knygoje puikiai aptaria tiek Kremliaus ideologiją, tiek veikimo strategiją. Ypač svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip Kremlius savo tikslams išnaudoja net ir Vakarų stiprybes. Tarkime, mes pelnytai didžiuojamės laisva žiniasklaida, kuri geba vadovautis objektyvumo standartais. Pats kalbėjimas apie objektyvumą jau yra pareiškimas, kad yra tiesų, kurios nepriklauso nuo mūsų požiūrio aspekto. Skirtingos pusės tam ir išklausomos, kad būtų stengiamasi prisikasti prie tiesos. Diskusija čia vyksta tarp asmenų, kurie pripažįsta tuos pačius faktus, tačiau galbūt turi skirtingą požiūrį į juos. Tuo tarpu Kremliaus fake news neigia ne inerpretacijas, o pačius faktus. Tą regėjome Ukrainoje, tą regime dabar pranešimuose apie Siriją, Sergejų Skripalį ir t. t. Ir ne, Kremliaus ruporai nesako, kad jie nemeluoja. Jie sako, kad meluoja visi, tik Kremlius vienintelis nesielgia veidmainiškai aiškindamas, kad nemeluoja.
Kalba T. Snyderis ir apie Kremliaus strateginį reliatyvizmą, kai sąlyginai stipresnis tapti sieki ne augdamas pats ir gerindamas savo sąlygas, o tiesiog silpnindamas kitą. Užuot siekdama keistis, Rusija siekia pakeisti kitus pagal savo atvaizdą. Turime atvirkštinę integraciją, kai Kremlius, suvokęs, kad jam visomis prasmėmis nepavyksta pasivyti Vakarų, siekia Vakarus nuleisti iki Rusijos lygio. Turime brutalios jėgos ir politinės fikcijos samplaiką, kuri viską siekia paskandinti amžinybėje, užkertančioje kelią pokyčiams. Turime šizofašizmą, kai patys tikriausi fašistai bado į visus aplinkui kaltindami juos fašizmu, kai iš tiesų šis kaltinimas iš Kremliaus lūpų reiškia tik tiek, kad fašistas yra kiekvienas, kuris drįsta stoti prieš Kremlių. Turime naująjį totalitarizmą, kuris siekia nutrinti ribą tarp viešumo ir privatumo, kuris į demokratinę politinę konkurenciją dažnai ir po demokratijos ar piliečių intereso priedanga siekia atnešti džiunglių taisykles „viskas leidžiama“. Prisiminkime kad ir Lenkijos atvejį, kai slapta buvo įrašinėjami politikų pokalbiai. Prisiminkime JAV prezidento rinkimus, kai buvo viešinami neteisėtai gauti Demokratų partijos elektroniniai laiškai. Visa tai tam, kad atgrasytų piliečius nuo dalyvavimo politikoje ir paliktų joje erdvės tik tiems, prie kurių niekas nelimpa ne todėl, kad jie yra švarūs, o todėl, kad jiems svetimas yra pats gėdos jausmas. T. Snyderio knyga yra puikus vadovas norintiems suprasti, kaip Rusija veikia Europoje, JAV.
Ką daryti?
Tačiau vien to nepakanka, nes susiduriame su klausimu „ką daryti?“ Neišvengiamybės politika, atrofuojanti asmeninę atsakomybę, idėjų svarbą, galiausiai vienaip ar kitaip atveda į amžinybės politiką, kurioje tikri žmonių skausmai ir problemos politikoje yra išnaudojamos ne sprendimų paieškai, o savo valdžiai stiprinti, stabdžių ir atsvarų sistemai demonuoti manipuliuojant amžinos kankinystės mitu. Taip į politiką grįžta Carlas Schmittas ir jo sugalvotas politiškumo apibrėžimas per draugo ir priešo perskyrą. Priešas čia pasirenkamas toks, koks geriausiai leidžia sutvirtinti savo valdžią. Priešus galima lengvai išrasti, perkurti, nes tam veikia visa politinės fikcijos mašina, kuriai siekiama palenkti ir žiniasklaidą.
T. Snyderis kalba apie būtinybę susigrąžinti istorinį mąstymą. Neišvengiamybės politikoje studijuoti istoriją visiškai nereikia, nes vis tiek viskas juda nubrėžta linkme. Amžinybės politikoje studijuoti istorijos nereikia, nes vis tiek viskas sukasi ratu, ir mes vis iš naujo susiduriame su tomis pačiomis grėsmėmis. Tačiau mąstyti istoriškai, kaip akcentuoja T. Snyderis, yra siekti suprasti, kodėl vieni ar kiti dalykai tapo įmanomi. Tarkime, kaip tapo įmanoma Lietuvos nepriklausomybė, kas leido užtikrinti jos tęstinumą. Mąstyti istoriškai reiškia grąžinti asmeninę atsakomybę žmonėms, kurių pasirinkimai šiandien lemia tai, kas bus rytoj. Mąstyti istoriškai reiškia suvokti idėjų svarbą politikoje, kuri šiandien dažnai paliekama tik technokratams aptarnauti.
Kaip savo knygoje akcentuoja T. Snyderis, istorinis mąstymas gali mums geriau padėti suvokti dabar taip dažnai keiksnojamos ES svarbą. Šiandien labai populiarus naratyvas apie tai, kad ES yra tautinių valstybių suvereniteto priešė, jog galima grįžti į aukso amžių iki ES, kai gyvavo tautinės valstybės. T. Snyderio analizė paneigia šį mitą. Anot jo, vienoms valstybėms ES buvo minkšto nusileidimo takas po imperijos praradimo. Tokios valstybės kaip Prancūzija, Jungtinė Karalystė iki integracijos į Europą niekada nebuvo tautinės valstybės. Jos buvo imperijos. Tuo tarpu kitos tautinės valstybės tarpukariu galėjo įsitikinti, koks trapus buvo jų valstybingumas neegzistuojant europinei tvarkai. Šios tvarkos nebuvimas leido Europoje šeimininkauti totalitarinėms imperijoms. Šiame kontekste ES iš suvereniteto pagraužėjos tampa suvereniteto garantija, laiduoja valstybingumą. Tai jokiu būdu nereiškia, kad ES yra nekritikuotina ir tobula struktūra, tačiau tai reiškia, jog jos reformų turime siekti atsižvelgdami į tai, kad ES šiandien yra mūsų valstybingumo, nepriklausomybės garantas.
Vargu, ar greitu metu galime tikėtis, kad T. Snyderio knyga pasirodytų lietuviškai. Deja, nes joje išdėstytų minčių aptarimas būtų labai svarbus mūsų viešajai erdvei, kurioje taip pat jausti amžinybės politikos kvėpavimas. Tuo, jog viskas bus gerai, kad ir kokie būtų mūsų pasirinkimai, laimė, jau nebetikime. Dabar svarbu nepasiduoti priešingam nusiteikimui, jog nesvarbu, kad ir ką darytume, viskas bus blogai, ir mes vėl liksime vienui vieni gindamiesi nuo visų mus užgesinti siekiančių Rytų ir Vakarų vėjų.