 |
|
Kazys Bradūnas (1917-2009). LR Seimo archyvo nuotrauka. |
Kazio Bradūno straipsnis „Lietuviškumas visuotinume“ spausdinamas iš knygos „Kertinė paraštė: Literatūros ir kultūros kritika bei publicistika“ (Vilnius: „Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas“, 2017 m., sudarė Gediminas Mikelaitis).
Su nedidelio procento išimtimis esame katalikiška tauta. Ir šio, vieno iš būdingiausių, mūsų tautos bruožų tik sąmoningai užsimerkus galima nepastebėti. Norim ar nenorim, per septynis šimtus metų katalikybė lietuviui yra virtusi ne vien religinio, bet ir tautinio jo portreto spalva. Ir tokia spalva, kuri labiausiai išsilaikė savo stiprumu padėdama ir kitoms spalvoms nenublukti, kada įvairių okupacijų laikotarpiais įsibrovėlių vis būdavo mėginama šį portretą „restauruoti“ savuoju stiliumi.
Žvelgiant į dabartinę mūsų tautos situaciją, maža būtų konkrečios naudos iš pagoniškosios, senosios lietuvių religijos daugiau ar mažiau literatūrinės apoteozės ir iš ginčų: per vėlai ar per anksti apsikrikštijom, o gal ir visai to nereikėjo daryti? Netolimos praeities ir dabarties mūsų krašto istorinė raida akivaizdžiai patvirtino ir patvirtina faktus, liudijančius, kiek lietuvio sieloje įsišaknijusi katalikybė padėjo ir padeda atsispirti okupantų užmačioms lietuvių tautą fiziniai ir dvasiniai luošinti ir pagaliau visai paguldyt karstan.
Likiminių įvykių griūtyse šita realybe tikėjo ir tiki ne vien tik šimtaprocentiniai katalikai, bet ir objektyviai galvojantieji liberalai, net kairiojo mūsų visuomenės sparno akylesnieji protai. Sakysim, ir čia rašančiam paliko neišdildomą įspūdį mūsų didžiojo literatūros klasiko Vinco Krėvės laikysena Vilniaus universitete pirmojo bolševikmečio dienomis. Ne paslaptis, kad bent anuo dešimtmečiu Krėvė buvo laikomas tikru mūsų liberalų šulu, gerokai palinkusiu kairėn. O tačiau tautai mirtino pavojaus akivaizdoje egzaminų ir kolokviumų progomis tarp keturių akių Krėvė dažnam studentui ar studentei rasdavo progos vis pabrėžti, kad katalikybė vieną kartą Lietuvą jau išgelbėjo, kad ir šį kartą taip bus, kad jaunimas turi stiprybės semtis iš savo tėvų tikėjimo šaltinių.
 |
Krėvės viltis vėlesni įvykiai kone paraidžiui patvirtino. Ir Sibiro šachtose, ir ilgoje ginkluotoje kovoje, ir jau dešimtmečius besitęsiančioje visokeriopoje rezistencijoje katalikybės visuotinumas ir jos lietuviškųjų tradicijų įsišaknijimas tautoje yra pats stipriausias pylimas prieš komunistinį ir rusiškąjį tvaną žmonių širdyse ir viešajame gyvenime. O Sibiro lietuvaičių maldaknygė argi nėra ryškiausias pavyzdys to katalikybės ir lietuvybės begalinės ištvermės lydinio, atlaikančio tiesiog pragarišką spaudimą.
Į šį lietuviškąjį visuotinos Bažnyčios bruožą ir krypsta mūsų – laisvojo pasaulio lietuvių akys, kai renkamės Šiluvos koplyčios dedikacijon ir religiniam kongresan Amerikos Jungtinių Valstybių sostinėje. Fakto akivaizdoje vargu ar būtų prasminga ginčytis: reikėjo ar nereikėjo tiek pinigo aukoti koplyčios įrengimui? Tokiu ar kitokiu vardu buvo būtina koplyčią pavadinti? Šitie ar anie paskaitininkai ar menininkai koplyčiai ir kongresui buvo reikalingi? Neeilinės iškilmės proga džiugina jau ir ta mintis, kad lietuviškoji koplyčia amžiais šio krašto sostinėje kalbės už lietuvių religinį ir tautinį reikalą, kada mes visi (ir aukojusieji, ir neaukojusieji) būsime seniai nutilę ir dulkėmis pavirtę.
Žinoma, iškilmių džiaugsmas niekam neatima ir neatims teisės koplyčią vienaip ar kitaip vertinti meniniu požiūriu ar patį kongresą, jo paruošą ir jo eigą ne tik giriančiai, bet ir kritiškai aptarti. Bet tai jau kita tema ir kita plotmė.
Šį kartą dar norime tik suminėti gana įdomų reiškinį, kaip koplyčios įrengimui aukų telkimas lyg ir atgaivino senąją mūsų išeivių kartą naujam lietuviškajam žygiui. Senieji lietuviškos veiklos veteranai pastaraisiais metais ėmė jaustis lyg ir lietuvybei nereikalingi, kai daug kur ir daug kas buvo perimta naujosios ateivių-tremtinių kartos. Tačiau „senoji gvardija“ pasirodė dar labai gyva, kai reikėjo didelio svorio ir didelės jėgos amžinesniam lietuviško reikalo įkūnijimui. Garbingoji lietuviškos veiklos senųjų veteranų karta savo pinigine auka buvo vienas iš lemtingiausių veiksnių paminklinės lietuvių koplyčios įrengimui Washingtone. O jei ne ši koplyčios idėja, vargu ar tos vyresniųjų suaukotos sumos būtų kur nors kitur lietuviškam reikalui ir benubyrėjusios. Gi dabar, kai vienų piniginės aukos, o kitų kultūrinis patyrimas ir kūrybingumas buvo suvesti draugėn, galime bendrai džiaugtis tuo, kas liudija stiprų mūsų lietuviškąjį subrendimą katalikybės visuotinume.
„Draugo“ laikraščio priedas „Mokslas, menas, literatūra“, 1966 09 03