Šv. Pilypas, apaštalas
Minime du apaštalus kartu: Pilypą ir Jokūbą. Tai du galilėjiečiai, kurie atrado „tą, apie kurį buvo rašęs Mozė ir Pranašai“. Tokiais žodžiais Pilypas paskatina nueiti pas Jėzų nepatiklų Natanaelį (Baltramiejų), taip skeptiškai žiūrintį į Nazareto gyventojus.
Pilypas vos kartą cituojamas Morkaus, Mato ir Luko evangelijose. Jonas pirmą kartą jį pristato skaičiuojantį, kiek galėtų kainuoti pamaitinti minią, kuri sekė Jėzų (6,57). Vėliau, kai atlydi pas Jėzų, po iškilmingo įžengimo į Jeruzalę, keletą „graikų“, atkeliavusių į miestą Velykų šventėms: beveik neabejotina, kad pastarieji buvo pagonių kilmės žydų „prozelitai“ (12,21 ir ss.).
Paskutinės vakarienės metu Pilypas yra vienas iš tų, kurie nerimastingai klausinėja Jėzų. Sako Jam: „Parodyk mums Tėvą ir bus gana“, už ką susilaukia melancholiškos replikos: „Jau tiek laiko esu jumis, o tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti?“. Paskui jis ir visi sulaukia pilno paaiškinimo: „Kas mane matė, yra matęs ir Tėvą“.
Po Jėzaus įžengimo į Dangų, Pilypą randame su kitais apaštalais ir pirmaisiais tikinčiaisiais, kai į Dvylikos būrį vietoj išdaviko Judo yra paskiriamas Motiejus (Apd 1 sk.). Po to nieko apie jį daugiau nežinoma.
Šv. Jokūbas, apaštalas
Jį – Jokūbą, Alfiejaus sūnų – pats Jėzus pašaukė būti vienu iš dvylikos jo apaštalų. Manoma, kad jis buvo kilęs iš Nazareto, kad turbūt buvo Jėzaus giminaitis, nes evangelistai, semitų papročiu, jį vadina Viešpaties broliu.
Šio apaštalo vaidmuo Jeruzalės bendruomenėje iškilo po Jokūbo vyresniojo mirties sušaukus pirmąjį susirinkimą, kuriame buvo nuspręsta, kad nauji krikščionys kilę ne iš žydų, bet iš pagonių, neprivalo laikytis visų Mozės priesakų. Šiam apaštalui taip pat priskiriamas Naujojo Testamento Jokūbo laiškas. Laiško autorius savęs nevadina Viešpaties broliu, bet Dievo ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus tarnu. Tarp Šventojo Rašto specialistų nėra vieningos nuomonės ar „Viešpaties brolis“ ir „Alfiejaus sūnus“ tai tas pats apaštalas Jokūbas jaunesnysis.
Nors Evangelijose apie Jokūbą kalbama nedaug, Apaštalų Darbų knyga jam priskiria svarbų vaidmenį pirmojoje bendruomenėje. Tas vaidmuo, kaip sakyta, išryškėjo, sprendžiant ne iš žydų, bet iš pagonių kilusių naujų krikščionių priėmimo į bendruomenę klausimą. Jokūbo, o taip pat ir Petro dėka, buvo surastas sprendimas, leidęs suderinti hebrajiškosios tradicijos reikalavimus su būtinumu neapkrauti pagonių visais Mozės įstatymo reikalavimais. Apaštalų Darbai pasakoja apie Jokūbo pasiūlytą kompromisą, kuriam pritarė visi Jeruzalėje buvo apaštalai. Jei pagonis įtiki Kristų, nereikalaujama, kad jis paklustų visiems hebrajiškosios tradicijos priesakams, nereikalaujama apipjaustymo, o tik reikalaujama, kad jie susilaikytų nuo pagonių dievams paaukoto maisto valgymo ir laikytųsi santuokinį gyvenimą liečiančių normų.
Tokiu būdu pirmojoje bendruomenėje pavyko išlaikyti taip pat ir mūsų laikais svarbų krikščionybės ryšį su judėjiška tradicija, o antra vertus, iš pagonių kilusiems naujiems krikščionims leista nesilaikyti judaizmo ritualinių priesakų ir išsaugoti savąją visuomeninę ir kultūrinę tapatybę.
Jokūbui taip pat priskiriama jo vardu pavadinta viena iš apokrifinių Evangelijų, aukštinanti Mergelės Marijos skaistumą. Tačiau svarbiausias šio apaštalo palikimas – tai Naujojo Testamento kanonui priklausantis vienas iš vadinamųjų visuotinių laiškų. Jokūbo laiškas pabrėžia krikščioniško tikėjimo liudijimo gyvenimu svarbą. Tikėjimas be darbų yra miręs, – tvirtina šio laiško autorius. Šitas teiginys kartais priešpastatomas šv. Pauliaus teiginiui, kad Dievas žmogų padaro teisų ne dėl žmogaus nuopelnų, bet dėl tikėjimo. Vis dėlto čia nesama prieštaravimo. Šiuos du elementus suderino jau šv. Augustinas, aiškindamas, jog Paulius smerkė žmogaus pretenziją savarankiškai, vien savo paties nuopelnais užsitarnauti nuteisinimą, o Jokūbas kalbėjo apie gerus darbus, kaip tikėjimo liudijimą.
Bernardinai.lt ir Vatikano radijo informacija