 |
|
Freskos fragmentas. Jonas glaudžiasi prie Jėzaus krūtinės. Giotto 1303-1305 m. Paduva, Italija. |
Šv. Ambraziejus (340-397), vyskupas ir Bažnyčios mokytojas.
Iš šventojo vyskupo Ambraziejaus 118 psalmės aiškinimo
(Nn. 7, 6–7: CSEL 62, 130–131)
Net kančioje esu paguostas, nes tavo žodis mane gaivina (Ps 118 (119), 50). Štai viltis, štai paguoda, kuri kartu su tavo žodžiu atėjo manęs pasitikti, kad galėčiau ištverti dabartinius sunkumus! Kol Paulius persekioja Vardą, neturi paguodos viltyje, tačiau kai kenčia dėl Vardo, viltyje randa paguodą. Paklausyk, kaip jis, tapęs tikinčiuoju, mus guodžia: Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? Ar priespauda? Ar persekiojimas? Ar badas? Ar nuogumas? Ar pavojus? Ar kalavijas? Parašyta: Dėl tavęs mes žudomi ištisą dieną, laikomi pjautinomis avimis. Ir priduria paaiškinimą, kodėl visa tai turime kantriai ištverti:Tačiau visa mes lengvai nugalime dėlei to, kuris mus pamilo (Rom 8, 35–37).
Jei kas nori ištverti priešiškumą, persekiojimą, pavojų, mirtį, sunkią ligą, plėšikų užpuolimą, turto pagrobimą ar bet ką kitą, kas šiame pasaulyje laikoma nelaime, jis nesunkiai ištvers, jei turės paguodžiančią viltį. Net jei šie dalykai nutiktų, jie negali tapti nepakeliamais tam, kuris sako: aš manau, jog šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe (Rom 8, 18). Juk tas, kuris viliasi geresniais dalykais, niekada nebus prislėgtas lengvesnių.
Mūsų nužeminimo metu mus paguodžia viltis, kuri neapgauna. Manau, kad išbandymo metas ir yra mūsų sielos nužeminimo laikas. Ji nužeminama, kai yra palikta valiai gundytojo, kuris ją išbando dideliais sunkumais, o kovoje ir mūšyje ji patiria priešingų jėgų susidūrimą. Tačiau šiuose išbandymuose ji gaivinama Dievo žodžiu.
Šis žodis yra mūsų sielos gyvybinės jėgos: jis mus maitina, augina, vadovauja. Nieko kito nėra, kuo galėtų gyventi protinga siela, tik Dievo žodis. Juk kaip per žodžio priėmimą, suvokimą ir išmintį mūsų sieloje auga dialogas su Dievu, taip bręsta ir sielos gyvenimas. Ir atvirkščiai, kai sieloje trūksta Dievo žodžio, ir jos gyvenimas menksta. Kaip kūno ir sielos vienybė gaivinama, maitinama ir palaikoma gyvybės dvelkimu, taip mūsų siela atgaivinama Dievo žodžiais ir dvasine malone.
Todėl turėtume visais būdais stengtis palikti viską, surinkti savyje Dievo žodžius ir jais persmelkti savo vidų, jausmus, rūpesčius, mintis bei veiksmus, kad darbais atitiktume Rašto žodžius ir netaptume dangiškųjų nurodymų priešai. Tuomet ir mes galėsime sakyti: tavo žodis mane gaivina (Ps 118 (119), 50b).
Iš lotynų kalbos vertė ses. Celina Galinytė OSB