Penktadienį Radviliškio rajone, Šeduvoje, pradėtos analogų pasaulyje neturinčio projekto – moderniausiomis technologijomis paremto litvakų miestelių istorijos, kultūros bei atminimo muziejaus „Dingęs Štetlas“ („The Lost Shtetl“) statybos.
Pasak „Dingusio Štetlo“ projekto vadovo, Šeduvos žydų memorialinio fondo steigėjo Sergejaus Kanovičiaus, žymiausių pasaulio muziejininkų ir architektų kuriamas muziejus, remdamasis Šeduvos žydų istorija, papasakos ir primins panašių miestelių išnaikintų bendruomenių istoriją. Čia bus atkurtas kažkada vienos didžiausių Europoje žydų diasporos miestelių gyvenimas.
Dalinamės S. Kanovičiaus kalba, pasakyta pradedant muziejaus statybas.
Jūsų Ekscelencijos, ponai ir ponios, gerbiami svečiai
Kaip projekto vadovas pirmiausia norėčiau padėkoti visiems čia susirinkusiems, norėčiau padėkoti Šeduvos žmonėms už pagalbą ir geranoriškumą Šeduvos seniūnijai ir Radviliškio savivaldybei bei merui Antanui Čepononiui už glaudų bendradarbiavimą. Nuoširdžiai dėkoju visai muziejų kuriančiai tarptautinei komandai – Suomijos architektui Raineriui Mahlamaki, Augustui Audėjaičiui ir jo kolegoms, JAV dizaino įmonei Ralph Appelbaum Associates,Šveicarijos statybų priežiūros įmonei ECAS ir Davidui Duffy, Šeduvos Žydų memorialinio fondo direktoriui Jonui Dovydaičiui, gausiai tarptautinių konsultantų komandai ir muziejaus kuratorei Mildai Jakulytei bei jos kolegoms, daktarei Eglei Bendikaitei, Sauliui Kubriui, statybos priežiūros įmonei Ekspertikair Kastyčiui Skiečiui, statybos įmonei Agentus. Dėkoju mecenatams, be kurių sunkaus darbo ir finansinės paramos šitas projektas būtų neįmanomas.
Kalbėdami apie Lietuvos žydų praeitį, mes dažnai pasakome, kad „laikas buvo negailestingas“. Negailestingas žmonėms, negailestingas jų sukurtiems darbams, negailestingas jų paveldui ir atminčiai. Bet laikas nėra bevardis. Jam negalima suversti visų kalčių ir priekaištų. Laiką kuriame mes. Nuo mūsų priklauso, koks jis yra. Čia ir dabar. Atmintis yra mūsų visų atsakomybė.
Muziejaus dar nėra. Šiandien tik pradėsime jo statybas. Tam, kad sukurtume tokį laiką, kurio ateinančios kartos negalėtų pavadinti negailestingu.
Esame greta restauruotų žydų kapinių – po kiekvienu paminklu ten ilsisi žmogus. Žmogus, kuris gyveno ir dirbo, mylėjo ir meldėsi, siuvo ir gydė. Kiek toliau amžino poilsio atgulė nužudytieji – tie, kuriems ne laikas, o kai kurie buvę kaimynai buvo negailestingi.
Todėl statome dar vieną paminklą – Dingusio Štetlo muziejų. Jiems visiems atminti. Galima apleisti kapines ir vogti iš jų likusius paminklus. Žmogų galima nužudyti, atimti ir išdalinti jo turtą, sudeginti jo maldos namus, bet neįmanoma nužudyti atminimo apie jį. Lietuvos žydai ir jų palikimas negali gyventi tik minėjimuose ir iškilmingose proginėse kalbose. Kad ir kokios gražios jos būtų. Po Lietuvos dangumi mes palikome pėdsakus. Ir šitas muziejus juos įamžins.
Į simbolinę kapsulę, kuri pažymi statybų pradžią, nusprendėme įdėti šiuos rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus žodžius iš jo romano „Miestelio romansas“:
„Gailu patikėti, bet nuo šiol šiai pražudytai genčiai lemta atgimti ir gyvuoti tik teisingame, iškentėtame žodyje ir nepaperkamoje atmintyje, todėl niekam nepavyks nuslopinti mūsų negęstančios meilės ir dėkingumo protėviams. Nes tą, kas užmiršta mirusiuosius, ir patį pamirš jo palikuonys.“
Kviečiu Šeduvos gimnazijos XI klasės moksleivį Giedrių Puidoką bei Vilniaus Šolom Aleichemo gimnazijos XI klasės moksleivius Gabrielą Jeliasevič ir Gabiją Kondratavičiutę įkeltį simbolinę kapsulę, žyminčią Dingusio Štetlo Muziejaus statybų pradžią.