 |
Žodis „krikščionys“ Šventajame Rašte pirmą kartą paminimas Apaštalų darbuose: „Antiochijoje pirmą kartą imta vadinti mokinius „krikščionimis“ (Apd 11, 26). Antiochija yra dabartinėje Turkijos teritorijoje. Manoma, kad buvo paminėta 42 metais, tačiau patys krikščionys neskubėjo sau taikyti šio pavadinimo, o ir pati kilmės priežastis nėra tiksliai žinoma.
Šis žodis atspindi Kristaus mokinių tapatybės pobūdį ir čia didesnę reikšmę turi ne pats pavadinimas, o gyvenimo būdas. Graikiškai šis žodis gali reikšti toks kaip Kristus, panašus į Kristų, mažasis Kristus. Patys krikščionys iki dabar mums įprasto pavadinimo atsiradimo, panašu, kad save vadindavo broliais ir sesėmis bei šventaisiais. Kiti juos vadino Nazariečio eretikais (apaštalas Paulius atsakydamas į tokį pavadinimą sakė: „Vis dėlto aš tau išpažįstu, jog tarnauju savo protėvių Dievui pagal Kelią, jų vadinamą atskala“ (Apd 24,14). Kituose vertimuose kartais vartojamas žodis „erezija“.
Prelatas Antanas Rubšys nurodo, kad pavadinimas „krikščionys“ ėmė ženklinti Antiochijos bendrijos narius dėl to, kad jos nariai, kilę iš pagonių, padarė ją aiškiai skirtingą nuo judaizmo. Dalis egzegetų ir Šventojo Rašto aiškintojų nėra tokie optimistiški dėl termino „krikščionys“ kilmės. Jie mano, kad pats terminas buvo vartojamas kaip paniekinimas, o krikščionys priėmė jį kaip nuolankumo išraišką. Manoma, kad toks pavadinimas galėjo būti ne tik paniekinamas, bet ir paniekinanti pravardė bei pasityčiojimas. Tokia panieka galėjo kilti dėl karšto Evangelijos skelbimo, nes toks skalbimo būdas kitiems buvo keistas.