 |
| „Vaikų knygelės“ iliustracija |
Sukanka 150 metų, kai 1868-aisiais, praėjus ketveriems metams nuo lietuviškos spaudos draudimo, Tilžėje buvo išleistas Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus Kaune parašytas pirmas Lietuvoje vaikams skirtas kūrinys „Vaikų knygelė“, iki XX a. pradžios kartų kartoms buvusi gyvenimo pažinimo „elementoriumi“. Bibliografams žinoma trylika Lietuvos ir užsienio bibliotekose esančių 1868 m. leistų „Vaikų knygelės“ egzempliorių. Nors apsakymų siužetai iš XIX a. gyvenimo, bet vertybių kėlimas, minties tikslumas aktualus ir XXI a. skaitytojui.
„Tu ne pakalikas, bet sūnus mano esi...“
Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius vaikais labai rūpinosi, juos užjautė ir mylėjo. Žadindamas jų norą skaityti, apdovanodavo elementoriais, maldaknygėmis. Apiplyšusiems vaikams net parūpindavęs drabužėlių. Savo karietoje visada vežiodavosi obuolių, saldainių, riestainių, peiliukų. Tokioms dovanėlėms susidėti sutanoje turėjęs atskirą didelę kišenę. Žinodamas, kad liaudis raštuose pirmiausia ieško „teisybės“, kiekviename apsakyme nurodo, kuri parapiją, kuris sodas (kaimas), koks veikėjo vardas, ką pats apie aprašomus įvykius mano. O skaitytojui pataria: „Būk it bitelė, kuri iš kiekvienos žolelės, kvepiančios ir dvokiančios, sugeba išsiurbti saldų medų.“
 |
| Vyskupas Motiejus Valančius, lietuvių prozos pradininkas. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka. |
Antai Žarėnų parapijoje buvo guvus, iš prigimties mokslus ir pastabus Vincentas. Trylikos metų pono liokajumi paskirtas Vencė, pasak autoriaus, numanė žmones esant per daug „bylius“, viską pasakojant reikiantiems ir nereikiantiems, todėl ryžosi be melagystės nieko svetimiems nepasakyti. Vilniuje, ponui išėjus į miestą, o Vincentą palikus „gaspadoj“, įėjo „kaži koks tarsi pusponis“, ėmęs smalsauti, kas girdėt Žemaičiuose. Vince atsakė: „Išvažiuodamu iš Panevėžio, girdėjova zvanijant su visais varpais: tur būti kas norint numirė.“ Svečias patikslino klausimą, ką ten, Žemaičiuose, žmonės kalba. O Vencė: „Žmonės ir kunigai kas rytą ir vakarą poterius kalba.“
Tas pokalbis vyko, ar XIX a. sukilimui bręstant, ar jam prasidedant, nes pusponis prisispyręs kamantinėjo, ar tiesa, kad žmonės sukilo. „Tikra teisybė, kaip tik išaušta, beregint sukilsta visi žmonės“, – Vencė atsakė ir į šį klausimą, ir į kitą – „kan dirb sukili?“: „Ką liepia gaspadorius: vienas eina arti, kits gena bandą ir teip toliaus.“ Netekdamas kantrybės klausinėtojas kelia balsą: „Kas tu esi per žmogus. Aš klausiu, bene mušas prie jūsų?“ Vėl Vincentas ramiai, bet savo linija veda: „Šiauliuose mudviem esant, susimušė žmogus su žydu, bet vyresnybė anuodu perskyrė.“ Paklaustas, ar nėra karės arba vainos, guvus Vencė paporino: „Yra. Mano pono dvare yra senas gaidys, kurs be pertrūkio vajavojas su kalakutu: kažin kurs kurį paveiks.“ Pagaliau atėjusysis lyg iš peties kerta: „Pasakyk man, be nesišiaušia prie jūsų ponai su bajorais prieš vyresnybę.“ Šis atsakė: „Kartais šiaušias; šitai mano paties ponas, eidamas prie vyresnybės, šukuoja galvą ir sušiaušia plaukus, užvis ant kaktos.“ Supykęs svečias šūktelėja: „Kad tu prapultum su savo tokiu šnekesiu. O tai prakeiktas žemaitis – nieko negalėjau nuo jo dasižinoti.“
Apie papūstžandį su raudonais plaukais ir kumpa nosimi pusponį grįžusiam ponui papasakojęs Vincentas buvo tris kartus jo pabučiuotas ir labai pagirtas: „Tu ne pakalikas, bet sūnus mano esi…“ Apsakymą autorius baigia tokia išvada: „Mūsų žmonės labai veikiai kožnam tiki ir plepa ką pakliūk. Ta pasaka moko nespėriai tegalint svetimiems parodyti širdį savo.“
 |
| „Vaikų knygelės“ iliustracija |
Taigi, Vincentas – Vencė, kvaileliu apsimetęs ir nuduodantis, kad nesupranta Vilniaus seklio kėslų, yra lyg ir nekaltas melagis, bet savo kraštui ir savo ponui ištikimas. Taip išsprendžiama tiesos, sąžiningumo problema.
Kitoje parapijoje „Vaikų knygelės“ autorius, ar pats pažino, ar iš kitų girdėjo apie samdinę Magdę, kuri su šeimyna niekuomet „nesikyvojo“, nebuvo pliuškė, gyvulių nemušinėjo, poterius nei rytą, nei vakarą neapleido, į bažnyčią vaikščiojo… Susieduose vienkiemyje gyvenęs jaunas turtingas vaikis, norėdamas įsitikinti Magdės išmtingumu, siųsdamas piršlį paprašė: „Nunešk Magdelei šiuos tris virtus kiaušinius ir pasakyk, idant iš jų išperintų vištyčius parėdkai.“ O ką į tokią žinia Magdelė? Išėmė iš putros šaukštą kruopų, įvyniojo į lakatėlį ir davė piršliui tardama: „Teikis nunešti Jonui ir melsti, kad, tas kruopas pasėjęs, išaugintų miežius vištyčiams lesinti.“ Grįžus piršliui ir visus patikinus, jog ta mergelė turi protą, Jonas vėl jį siunčia: „Melsk, idant Magdelė ateitų į namus mano nei dieną, nei naktį, nei plika, nei apsidariusi.“ Ryto metą Magdė pati nuėjusi tarė: „Atvyk prie manęs nei pėsčias, nei važiuotas, nei vienas, nei dviese ir atnešk man brangų, bet neįkandamą, apvalų, bet neplokščią.“ Jaunikis surinko būrį jaunikaičių, sėdo ant arklių, nujoję „padarė sandėrybas ir atnmovė ant jos piršto apvalų, bet neplokščią aukso žiedą… Davė paskiau aniedviem Viešpats penketą vaikų, visi buvo riebūs kaip rubuiliai, – motinai pieną pakaitinus ar košę išvirus, beregint perėmė.“
Blaivus racionalumas, neabejojant gėrio, proto pergale, smagus pasakojimo tempas ir sveikos dvasios giedra atsiskleidžia šiame jaunimui skirtame pasakojime. Ir kaip Vaižgantas „Pragiedruliuose“ rašė: „Kiekvienam savo ganytosios avijos krašteliui Valančius yra palikęs šiokį ar tokį paminklėlį... Bent trumpai apibūdino kiekvieną menkų menkiausią vietelę; visa jis žinojo ir išreikšti mokėjo.“
„Vaikaliai, aš danguj nebuvau ir nežinau parėdymo Viešpaties, bet…“
 |
| „Vaikų knygelės“ iliustracija |
Motiejus Valančius „Vaikų knygelės“ prakalboje nurodo savo adresatą – tai „vaikai, elementorių perėję“. „Vaikai nori atrasti knygose daiktus ir kitiems pasakotinus, nerasdami kartais nebgeba nė mokytis. Tai numanydamas, parašiau pasakų knygelę, kurią vaikai skaitydami nesiilgės; lai tada būna pirma po elementoriaus knygelė.“ Pasakojimų veikėjai – vaikai: vieni elgiasi gerai, kiti – blogai, nes niekas jų kitaip nemokė, tinkamo pavyzdžio neparodė.
Pavyzdžiui, apsakyme „Prancė paukštvanagėlis“ pagrindinis veikėjas dėl savo blogų darbų vaizduojamas atgrasiai: „Mažo augumo, pilvą turėjo didelį it būgną su putra pripiltą, stambūs plaukai jo stovėjo ant galvos it šeriai, nosį turėjo atkragusią, tarp akių perlaužtą, rankas ir kojas juodas, vasarą nuo gervių sukapotas.“ Bet pirmiausia primenama jo kilmė: „Darbėnų parapijoj, Lazdininkų sodoj, prie ūkininko Ignaciaus buvo įnamė, arba kampininkė Kotrė, kuri turėjo sūnų Prancę, jį auginusi „iš maišelio“, nes tankiai vaikščiojo per kiemus pašalpos ieškodama.“
Vos aštuonerių metų Prancę išleido pas žmones kiaules ganyti. „Sermėgėlę dėvėjo nutrūkusią, alkūnės išsikalusios, marškinius juodus, palaikius… Žodžiu sakant, buvo nuvargintas ir apleistas vaikas.“
Nors Žemaičių ganytojas M. Valančius užjaučia niekam nereikalingą, jokio švelnumo nepatyrusį Prancę, bet nenutyli apie juodus jo darbus. „Pradėjo paukštinėti: kur tiktai apėjo, nepaliko neperveizėto – be nėra kuriamo lizdelio. Atradęs lizdelyj kiaušinius, tuojau išėmė; radęs paukštyčius, beregint išmušė, o lizdą išdraskė.“ O kitą kartą, išgirdęs kaimo kryžiuje žvirblaičius čirškiant, dar baisiau pasielgė: „Kožną išžiodė, išplėšė gyvam liežuvėlį, ėmęs už vienos kojos, apsuko apie savo galvą ir sviedė ant žemės.“ Dar vėliau, kai Prancė buvo vedęs ir turėdamas ketvertą nebylių vaikų, vaitojo, vienas senas žmogus sakė: „Netark Pranciškau, iš kokio priepuolio tai atsitiks. Ar atmeni, ką darei su žvirbliais? Teisinga ranka Viešpaties užtiko tavo vaikus, bet ir patį užtiks, jei nepamesi rūstybės tavo.“
Apsakyme „Jonis ir kerdžius“ plėtojama gamtos globos ir atpildo tema. Šiaulių paviete, Kėblių sode kerdžius, pamiškėje išvydęs rūkstantį dūmą, išsigando: „Tie pusgalviai uždegs visą girią, eisiu veizėti, ką ten daro.“ Užgesinęs uždegtą skruzdėlyną ir paklausęs, kuris tą padarė, išgirdo: „Jonis tatai, Jonis. Mes ir sakėm: „Nekušink, nekušink“, bet šis neklausęs.“ O tada, kai Kėblių sode pakilusi baisi audra sutraiškė Jono namus, patį su žmona ir vaikais užmušė, kerdžius vaikams taip kalbėjo: „Vaikaliai, ar žinot ką: aš danguj nebuvau ir nežinau parėdymo Viešpaties, bet man rodos tą sugriovimą ir uždegimą namų Jono esant korone Dievo už novijimą ir deginimą skruzdynų. Amžinatilsį Jonas, po mano valdžia piemeniu būdamas, gebėjo tai daryti. Perspėjau aną, kad vabalėlių, nuo Viešpaties Dievo sutvertų, be reikalo nežudytų, bet neklausė. Šitai taip pat ir jam Dievulis padarė.“ Apsakyme „Vaikai neklausantys“ papasakotos kelios istorijos: Barčienės vaikai, nepaklausę draudimo, sulipa į valtį ir vos nepaskęsta Nemune; nepaisantis patarimo studentėlis, įlūžus ledui, įsmunka į Akmeną; vaikai pypkininkai išdykaudami padega daržinę… Todėl M. Valančius perspėja: „Per amžius mano daugel kame buvodamas, atvejais regėjau vaikus, ar tai tėvų, ar vyresnybės neklausančius, bet niekuomet to nemačiau, kad jiems tas neklausymas ant gero išeitų, todėl, vaikai, skaitykite ir imkitės proto.“
„Šidlavos Motina Švenčiausioji gelbėjo mane kūdikystėj…“
„Malda yra tai šnekesys su Viešpačiu Dievu... todėl su Aukščiausiu norėdamas byloti, turi klauptis, persižegnoti, sudėti rankas, pakelti širdį prie geriausio Dievo ir tą tematyti, ką kalbi“, – „Vaikų knygelėje“ moko vyskupas Motiejus. Apsakyme „Klebonas“ pasakoja apie Sedos kunigą Stanislovą Raubickį, kuris buvo vyras labai žmoniškas ir lipšnus: „Kad sumą laikydamas pragydo – ir sienos bažnyčios virpėjo, kad į kozelnyčią įlipo – buvo ko klausyti. Valgis jam netiko, jei svečio per pietus neturėjo. Ubagai būriais prie jo nešinos, o nė vienas negrįžo su tuščiu maišeliu.“ Klebonas, grįždamas iš Židikų atlaidų, pakalbino vaikus, davė jiems pyragų, o iš Marelės, siūlydamas meduolį, prašė gėlių, kurias ji laikė rankoje. Išgirdęs „Neduosiu“, nustebęs klausė, dėl ko taip brangios tos žolelės. „Dėl to, kad jas suskabiau Motinai Švenčiausiai“, – atsakiusi Marelė parodė prie karklų neseniai pašventintą koplyčią. Klebonas, kaip rašo M. Valančius, pats dar suskabė saują „jaučio burbulų“, vaikų vedamas nuėjo prie koplytėlės: „Papuošė su žolelėmis stovyklą Motinos Dievo, Marelė savąsias užkaišė kur galėdama, o klebonas pragydo „Sveika Marija“. Vaikai kožnas savo balsu šaukė, tačiau giedojo.“
 |
| „Vaikų knygelės“ iliustracija |
Apsakyme „Mielaširdinga ponia“ pasakojama apie tai, kaip našlaitę du kartus aplankė Dievo malonė. Šiluvos bažnyčioje beverkiančią ir Šiluvos Marijai besimeldžiančią Liudvę, kuri tik prieš kelias dienas palaidojo savo motiną, pastebi ir kaip įdukterę į savo namus pasiima auginti viena bevaikė mielaširdinga ponia Elžbietė. Šiam jos geram darbui pritaria ir pastūmėja Šiluvos klebonas Tadeušas Bukota, kuris yra realus istorinis asmuo, „Žemaičių vyskupystėje“ M. Valančiaus aprašytas. „Viešpats davė; yra tai mano vaikas, todėl ir noriu, kad mylėtumėt kaip mano dukterį“, – į Raseinius grįžusi Elžbieta pareiškė savo šeimynai. Bajoraitę Teklę paprašė, kad išmokytų Liudvelę rašto, siuvinio ir visa ko, mergelei neturtingai reikalingo. „Liudvė, paaugusi į pilną mergelę, tapo labai grakšti, buvo būtinai sveika, riebi ir maloni, labai gražiai sutarė su savo globėja, ją kaip tikrą motiną mylėjo. Globėjai Elžbietai sunkiai susirgus, slaugė ją per kiauras naktis nemiegodama. „Poniai ilgai nebgydant, parvedino kunigą ir su šventais sakramentais apvaizdino.“ Prie mirties patalo, pagal testamentą gavo iš jos didelį piniginį palikimą ir dar galėjo „pasiskirti iš viso turto vieną tinkamąjį palaiką“. Globėjos giminės siūlė jai pasiimti gražią suknią, skarą ar brangų žiedą, bet ji išsirinko ir pasiėmė „Dievo mūką, kurią antra motina mano mirdama rankose tūrėjos ir bučiavo. Tas kryžius bus geriausiu atminimu ir palaiku geradeikos“.
 |
| 1868 m. „Vaikų knygelė.“ |
„Vaikų knygelėje“ toliau dėstoma turtinga tapusios Liudvės istorija. Ištekėjo už bajoraičio Petro Raukučio: „Į parėdką atvažiavo jos sesuo ir visa Reksčių giminė, kuri pirma jos už gentį nenorėjo skaityti.“ Šeima susilaukė trijų vaikų ir laimingai gyveno, kol „vienas bernas pypkininkas kuliamajame laike užkrapštė ugnį ir uždegė jaują“. Gaisras sunaikino visą Liudvės šeimos sodybą, viską, ką jie turėjo… Kai nebebuvo likę jokios išeities, Liudvė Petrui pranešė savo sprendimą: „Žinau, ką padarysiu. Šidlavos Motina Švenčiausioji gelbėjo mane kūdikystėj, eisiu ir dabar melsti Jos pagalbos.“ Tai pasakiusi, „ėmė kryžių, nuo ponios gautą, ir išėjo pėsčia, poterius kalbėdama. Nuėjusi klaupėsi bažnyčioj, verkė ir, bučiuodama Dievo mūką, meldė pagalbos. Bebučiuodama ir bežliaugdama sudrėkino savo kryžių taip, jogei tas, būdamas iš daug lentelių suklijuotas, atsiklijavo. Liudvė, atėmusi užpakalinę lentelę, pamatė viduj brangų, su deimantais aptaisytą kryžių. Išvydusi pati persigando: tarės monus matanti. Uždėjo vėl lentelę, su ašaromis pasakė ačiū Viešpačiui Dievui su Motina Švenčiausia, grįžo namon ir parodė vyrui radybas savo. Tas prasidžiugęs nusamdė vežimą ir leidos į Vilnių, kame pardavė rastąjį kryžių už keturis tūkstančius muštinių. Sugrįžęs namon, pastatė trobesius, prisipirko galvijų ir vėl atkuto it musė pavasarį. Taip Viešpats globia visus, kurie savo reikaluose pas jį glaudžias, o Švenčiausia Panelė Šidlavoj visuomet yra stebuklinga.“