 |
|
Lina Yatsen/unsplasho.com nuotrauka |
Via est Vita – kelias yra gyvenimas, sakė romėnai. Ir visai nesvarbu, kaip tas kelias matuojamas – metais ar kilometrais – žmogaus gyvenimas visada greičiau pasibaigia nei kelias. Dažnai, žmogus tenueina tik pusę savo kelio, tik dalį...
Kažkada seniai teko pažinti iš arti patį ilgiausią kelią buvusioje Sovietų Sąjungoje – nuo Baltijos jūros iki Ochotsko. Tada dar nežinojau, laikraščiai nerašė, televizija nerodė, kad šis kelias – Transibiro geležinkelio magistralė, tūkstančiams žmonių buvo tapusi Mirties keliu. Tūkstančiai žmonių nepasiekė galinio šio kelio punkto. O tie šimtai tūkstančių, kurie pasiekė Krasnojarską, Irkutską, Magadaną, Kolymą, daugelis atgulė į amžino įšalo žemę. Jiems visai netiko romėnų posakis: „Via est Vita“ – ne į gyvenimą juos vežė šis pašėlusiai ilgas kelias, o į kančias ir mirtį.
Bevartydamas savo senų dienoraščių lapus, užtikau užrašus apie pirmus patirtus įspūdžius važiuojant tuo išgarsėjusiu Sibiro–Tolimųjų Rytų keliu. Tiek metų praėjo, laikai pasikeitė – neliko Sovietų imperijos, bet ilgiausias kelias liko savo vietoje. Niekur jis nepabėgo. Ir traukiniai juo ir toliau dunda. Tik dabar jau niekas liūdnai apie juos nedainuoja: „Oi tas dulkėtas traukinys, taip toli nuvažiavo...“ ir „..Už Uralo kelias galo...“ Dabar traukiniai ne dulkėti ir kitokius gyvenimus į Rytus veža....
Štai išblukusioje užrašų knygelėje padarytas įrašas: „Kovo 25 d. rytas, 10 val. 5 min. traukinys „Rosija“ lėtai pajuda iš Maskvos m. Jaroslavlio geležinkelio stoties. Pirmi kilometrai iš tų 9. 297, kurie nusities geležinkelio bėgiais per 6 paras. Priekyje laukia Uralas – „Ten, kur niekas negyvena, Uralo kalnai aukšti...“ Ne tokie jie ir aukšti, kaip toje dainoje liūdnai vinguriuojama – aukščiausios viršukalnės: Jamantau – 1640 m. Pietų Urale ir Narodnaja kalnas – 1895 m. Poliariniame Urale.“
O štai ir kovo 29 d. įrašas; „...Užpakalyje jau liko Uralas, Sverdlovskas... Įsilėkusi „Rosija“ pasisiūbuodama perskriejo Tiumenės, Omsko sritis ir tarsi laivas plaukia per Barabinsko stepę. Visada įsivaizdavau stepę skurdžią, išdegintą saulės ir nykią. Bet Barabinsko stepė ne tokia. Ji – tarsi didžiulis parkas, vien tik baltaliemenių, išlakių beržų salos. Jokio pomiškio, jokių krūmų, brūzgynų ar kitos rūšies medžių. Vien tik beržai, beržai... Nedidelėmis grupėmis: po 20, 50, o gal ir šimtą beržų gojeliai. Ankstyvo ryto saulės spindulių srautai kiaurai prasimuša pro beržų šakas, pro baltus blizgančius kamienus. Nežinau, kas taip žvilga auksu ir sidabru – gal rasa, gal šerkšnas?..“
Kovo 30 d. Traukinys jau pervažiavo visą Novosibirsko sritį ir patį miestą. Novosibirskas – tarsi Sibiro sostinė ir pats didžiausias miestas. Jame sutelkta daug mokslo ir kultūros įstaigų. O Krasnojarsko geležinkelio stotyje, prie pat traukinio vagonų, dar žiemiškai apsirengę, su veltiniais, su puskailiniais, galvas apsimuturiavusios didžiulėmis skaromis, moterėlės iš savo puodų keleiviams siūlė raugintų kopūstų, agurkų, sūdytų grybų ir kitų savo gamybos skanėstų.
Štai pro vagonų langus praslinko Angarsko miestas. Mano laikrodis rodo 18 val. 35 min., bet už lango tamsu, nors į akį durk, nes vietos laiku, jau 23 val. 15 min., laiko skirtumą jau sudaro 5 val. Angarskas – jaunas miestas, Sibiro chemijos pramonės milžinas, kažkuo panašus į mūsų Elektrėnus, tik gal dešimt kartų didesnis. Vienoje geležinkelio pusėje iš didžiulių gamyklų kaminų į juodą dangų kyla ryškios liepsnos fakelai ir įvairiaspalvių dūmų debesys. Tai daugiausia naftos perdirbimo ir chemijos gamyklos. O kitoje geležinkelio pusėje – didelis naujas miestas. Tik Angarskui nuslinkus atgal, netrukus priekyje pasirodė naujo miesto žiburiai. Tai buvo Irkutsko priemiesčio, 1-ojo Irkutsko, didžiulio geležinkelių mazgo, šviesos. Vagone šviesos išjungtos, tik blyškios naktinės lemputės vos spingsi, ant vieno suolo, sukišę galvas, kažką sava kalba šnabždėjosi buriatų tautybės vaikinas ir mergina.
Ta naktis praėjo be miego – iš vakaro buvo Angarskas, paskui – Irkutskas ir ilgai lauktas Baikalas, kurio pakrante važiavome visą naktį, pervažiavome pusę Buriatijos ir sustojome tik jos sostinėje Ulan-Ude. Didelį įspūdį padarė ir Irkutsko miestas. Pervažiavome Angaros upę, kurios krantus jungia ilgi tiltai. Geležinkelio stotis visai ant Angaros kranto. O Baikalą naktį buvo sunku įžiūrėti, pasislėpusį po storu ledo sluoksniu. Sakoma, kad vasarą, per karščius, dar 20 km prieš Baikalą danguje virš ežero visą laką kybo debesis. Tai vanduo garuoja iš ežero. Apie Baikalo ežerą, kurį vietiniai vadina jūra, yra prikurta gražių legendų. Seni žvejai pasakoja matę ežere miražą; sako, žvejų barkasas iš lėto stumiasi per tirštą rūką, kad neatsitrenktų į kokią uolą, vos kyšančią iš vandens... Ir štai visai pro juos, per tą tirštą rūką, be garso lyg vaiduoklis pravažiuoja keleivinis traukinys. Aiškiai matosi apšviesti vagonų langai ir žmonių siluetai juose. Vaizdas toks realus, neįtikėtinas, kad, užsižiopsojus į jį, tikrai gali barkaso nosimi trinktelėti į povandeninę uolą. Tas nerealus traukinys ežere, toli nuo kranto, tarsi Skrajojantis Olandas, tik su ratais.
Pervažiavus Buriatiją, aplink geležinkelį driekiasi užbaikalės taiga. Tiesa, tikra taiga truputį toliau nuo geležinkelio, o arčiau tik sopkos, apaugusios retu mišku. Pro šalį skrieja maži kaimai ir didesni miestai. Mažos geležinkelio stotelės pasiklydusios tarp kalnų ir taigos. Į atmintį įstrigo jų pavadinimai: Zima, Mama. Erofej Pavlovič... Pastaroji pavadinta garsaus keliautojo, tyrinėtojo Chabarovo Erofejaus Pavlovičiaus garbei. Buvo įdomu pasižvalgyti nedidelėje senoje stotyje – Petrovskij Zavod. Prie seno metalurgijos fabriko, pastatyto 1789 m. paties Petro I įsakymu, sienos prikalta memorialinė lenta byloja, kad šiame fabrike dirbo caro ištremti dekabristai – išvardintos visų pavardės. Šioje stotyje pasibaigia Rytų Sibiro geležinkelis ir prasideda Užbaikalės geležinkelis. Jis iškirstas per Jablonovo kalnagūbrį. Sunkiai į įkalnę lokomotyvas traukia vagonų virtinę. Kitas lokomotyvas jam padeda stumdamas iš galo. Posūkiuose traukinys išsiriečia lanku ir iš priekinių vagonų gerai matosi paskutiniai. Greitis toks, kad, iššokęs iš vagono, lengvai spėtum greta bėgti. Kiek prakaito ir kraujo išliejo katorgininkai, kol per raudono granito uolas iškirto kelią geležinkeliui. Vietomis stačios akmens sienos grėsmingai pakimba virš vagonų. Didžiulės akmens plokštės blizga prieš saulę tarsi nušlifuotos. Dauguma jų išrašytos vardais ir datomis ryškiais dažais. Kas tai užrašė aukštai ant akmeninių sienų, kaip pasiekė? Tikriausiai tie, kurie kirto kelią akmenyje, įamžino savo vardus. Ir toliau nuo geležinkelio stūkso tarsi tvirtovės pliko akmens uolos, ant kurių, įsikibusios šaknimis į akmenį, kažkaip išsilaiko kalnų pušys. Tolumoje, mažo upelio slėnyje, darbuojasi draga – plaukiojantis fabrikas, kuriame plaunamas auksingas sąnašinis smėlis iš upelio dugno. Sunkus tai darbas. Kad žiauriomis žiemomis šaltis nesukaustytų giliai žemės, aukso ieškotojai sustumia iš žemių ant upelio užtvanką, pakelia vandens lygį, kad jis užlietų kuo didesnę upelio slėnio dalį. Šaltis tą vandens telkinį sukausto iki pat dugno, bet žemė giliau po ledu neįšąla, o ledą išlaužti kur kas lengviau, nei graužti į akmenį sušalusią žemę. Paprasta gudrybė, bet kiek ji pareikalauja darbo. Ir viskas dėl tų kelių saujų geltono metalo smilčių.
Užbaikalės didžiausias miestas – Čita. Prie pat geležinkelio blizga Titono ežero ledas. Toliau stūkso didžiulio audimo kombinato korpusai. Pačiame Čitos mieste suteka dvi upės – Čitinka ir Ingoda, duodančios pradžią Šilkos upei, kuri savo ruožtu įteka į Argunės upę ir pagimdo didžiąją Tolimųjų Rytų upę Amūrą. Toliau traukinys skrieja per Amūro sritį, Žydų Autonominę sritį Birobidžaną, Chabarovsko kraštą. Pačiame Chabarovske teks palikti traukinį ir persėsti į lėktuvą, kuris nuneš į Magadaną.
Apie Magadaną vėliau perskaičiau daug politinių kalinių atsiminimų. Sukrečiantį įspūdį padarė Anne Applebaum „Gulago istorija“. Bet tada aš viso to nežinojau. Nežinojau ir to, kad senas, niūraus veido, nešnekus žmogus, gyvenęs Gastelo vardo gyvenvietėje Kolymoje, sutręšusiame mažame namelyje, aptvertame aukšta lentų tvora ir saugomame didžiulio aršaus vilkšunio, taip ir neatvėręs man kiemo vartų, buvo lietuvis kalinys. Jis jau nekalbėjo lietuviškai. Ir iš viso nenorėjo su niekuo kalbėti. Pergyventi žiaurumai paliko jo sąmonėje tamsių dėmių, randų. Ir lietuvių kapų neradau. Tenai mirusių kalinių tada nelaidojo kaip pridera, nestatė medinių raižiniais puoštų lietuviškų kryžių kaip Sibire. Tenai pasibaigė jų ilgas kančių kelias. Kelias – ilgesnis už gyvenimą.