 |
| unsplash.com |
Rinka yra gyvas organizmas – visi tai žino: jei tik rinkos lokatorius išgirsta, kad trūksta kokių nors prekių ar paslaugų, ji ima trinti savo mažomis rankytėmis, ir ta reikiama prekė ar paslauga atsiranda ten, kur yra didžiausias jų poreikis. Dar prieš kokius penkerius metus, norint užsitikrinti vietą kūrybinio rašymo kursuose, reikėjo gerokai pasistengti: užsiregistruoti bent prieš keletą mėnesių, pateikti savo darbų pavyzdžių ir laukti atrankos rezultatų.
Šiandien kūrybinio rašymo kursų pasiūla sostinėje didžiulė: kadangi lietuviai trokšte trokšta išmokti rašymo amato paslapčių, jiems buvo atverta daugybė durų, už kurių laukia maloniai besišypsantys veidai, išskėtę savo kūrybingas rankas. Ateikateik, sako tos rankos, išmokysiu tave kūrybiškai rašyti, pakelsiu į kūrybos padanges, paskatinsiu motyvacijos ieškoti, tapsi tu didis, būsi rašytojas.
Pažadų ir didelio noro tapti rašytojais apakinti, paklausos kūrėjai deda pluoštelius eurų į paslaugiai atkištas rankas: kai viskas taip brangu, geriau vietoj penkiasdešimties sviesto pakelių nusipirkti bilietą į svajonių išsipildymą. Teisybės yra. Tik kam patikimos tos svajonės?
Tai, kad Lietuvoje kūrybinio rašymo užsiėmimus veda tie, kurie yra kaip nors susiję su rašymu, nestebina. Kūrybinio rašymo programų mūsų universitetai nesiūlo*: kam įvesti potencialiems bedarbiams skirtą specialybę? Juk iš rašymo nepragyvensi – tai irgi daug kartų girdėta. Kai nėra iš ko perimti žinių, nėra ir kas jas perduoda.
Kažkoks balsas auditorijos gale sako: betgi yra užsienio universitetai! Su rašymo bakalaurais! Su rašymo magistrais! Užsienis! Užsienio! Užsieniui! Užsienį ir kiti likę linksniai. Visiškai teisingai, yra. Tik kad ir kaip norėtume tikėti esantys anglakalbė tauta, C2 lygio vargu ar užtenka parašyti tekstą taip, kaip jis galėtų ir turėtų skambėti. Tekstas yra ne tik tinkamai sudėliotos raidės ir istorijos, tekstas jaučia, tekstas smeigia, ir ta strėlė turi smigti būtent ten, kur autorius ją nutaiko, o ne kažkur aplinkui.
Artimiausia kūrybiniam rašymui specialybė Lietuvoje – kino dramaturgija, todėl visiškai nestebina tai, kad kūrybinio rašymo paslapčių mokytojai yra būtent šios profesijos atstovai. Nemaža dalis dramaturgijai taikomų teorijų galioja ir epikai: pagrindinės kūrinio dalys, siužeto nuoseklumas, dialogų autentiškumas, veikėjų dimensijos pagal jų svarbą kūrinyje, empatija pagrindiniam veikėjui, pagrindinio veikėjo pokyčio reikalavimai etc., todėl dramaturgų vedami mokymai yra arčiausiai tų užsienis / užsienio / užsieniui.
Pardavėjų darbas visada buvo, yra ir bus parduoti: straipsnį, metodiką, kursus, būdus, galimybes ir pažadus – nesvarbu ką, svarbu, kad būtų kas perka. Jeigu norite išmokti rašyti įtaigius feisbuko įrašus – kviečiame į kūrybinio rašymo kursus. Jeigu norite įvaldyti patrauklių straipsnių antraščių formavimo meną – kviečiame į kūrybinio rašymo kursus. Jeigu norite pabėgti nuo savęs į lapą popieriaus – irgi kviečiame į kūrybinio rašymo kursus. Svajojate parašyti knygą – visada prašom į mūsų kūrybingą glėbį.
Vis dėlto kino dramaturgams, kaip kūrybinio rašymo paslapčių sergėtojams ir atskleidėjams, galėtų būti taikoma medicinos paralelė – jeigu susopo ausį, ko gero, retas rinktųsi vizitą pas bendrosios praktikos gydytoją, kai tikslią sopulio priežastį gali įvardyti tik otorinolaringologas. Menas, kaip ir medicinos pavyzdys, nėra nedalijamas vienetas: kiekviena sritis turi atskirų dėsnių ir teorijų, nepaisant to, kad veikia remdamasis bendraisiais kiekvienai sričiai taikomais principais.
Kitas būdas įgyti legitimumą mokyti kitus – ne žodžiais, o darbais tėvynę mylėti. Aukštojo mokslo šalininkai paprieštarautų (nes juk tik turėdamas diplomą esi teisėtas specialybės atstovas, tinkamas dirbti įgytos profesijos srityje) teiginiui, kad nebūtina mosikuoti visiems prieš veidus diplomais, norint tapti pasirinktos srities profesionalu. Nereikia net didelių studijų – užtenka paskaityti žymių rašytojų biografijas: tikrai nedaugelis žinomų (ir nelabai) rašytojų turi literatūrinį išsilavinimą.
Didelė rašymo dalis yra gebėjimas atkartoti patirtis, nesvarbu, savas ar svetimas, o šito kažin ar koks universitetas ar kita aukštąjį išsilavinimą teikianti įstaiga gali išmokyti. Johnas Grishamas, Kurtas Vonnegutas, Danielle Steel, J. K. Rowling, Ray Bradbury etc. – nė vienas iš šių autorių neturi kūrybinio rašymo studijų diplomų. Ir niekas nedrįstų pasakyti, kad jiems jų pritrūko.
Paradoksalu ir apmaudu tai, kad rašytojo vardą užsitarnavę mūsiškiai retai kada atranda laiko, noro ir jėgų pasidalyti savo protu su kitais: vis dėlto kūrybinio rašymo mokymas yra didelis darbas, įvertinamas nemaža etato dalimi. Ne kiekvienas prie krūvos pragyvenimo darbų (nes, žinoma, iš rašymo Lietuvoje nepragyvensi) apsiimtų dėlioti kūrybinio rašymo programas, vesti užsiėmimus ir taisyti namų darbus, juo labiau ne kiekvienas net ir nori tai daryti. Ir tada visi tie svajotojai su sopančiomis ausimis, nežinodami nei kas tas otorinolaringologas, nei kaip pas jį patekti, eina pas bendrosios praktikos gydytojus.
„Viešųjų ryšių specialistas, žurnalistas, turintis ilgametę straipsnių rašymo ir darbo su socialinėmis medijomis patirtį, spaudai ruošiantis tris knygas, dar tris turintis galvoje, o dvi – užantyje, jus išmokys kūrybinio rašymo paslapčių“, – yra ir tokių bendrosios praktikos gydytojų.
Šventvagystė būtų paneigti, kad šie žmonės išmano rašymo amatą. Jie netgi išmano tai, be ko nė vienas net ir nuostabiai gerai parašytas tekstas niekada nepasiektų viešumos – rinkodarą, viešinimą, kitaip žinomus kaip prekės ar paslaugos pardavimą. Oho! Mums šito reikia! Juk mes svajojame ne apie tekstus stalčiuose, gal net jau pagrūsti užpakaliu reikia, kad tie stalčiai užsidarytų, o apie viešumą. Imkite mano eurus, namus iš sviesto pakelių tokiems mokytojams pastatytume, kad tik pasakytų tą formulę, kaip tapti publikuojamais autoriais. Pažadai ir galimybės apakina, o apakę nepastebime tos dvigalės lazdos, besimakaluojačios prieš pat nosį.
Pardavėjų darbas visada buvo, yra ir bus parduoti: straipsnį, metodiką, kursus, būdus, galimybes ir pažadus – nesvarbu ką, svarbu, kad būtų kas perka. Jeigu norite išmokti rašyti įtaigius feisbuko įrašus – kviečiame į kūrybinio rašymo kursus. Jeigu norite įvaldyti patrauklių straipsnių antraščių formavimo meną – kviečiame į kūrybinio rašymo kursus. Jeigu norite pabėgti nuo savęs į lapą popieriaus – irgi kviečiame į kūrybinio rašymo kursus. Svajojate parašyti knygą – visada prašom į mūsų kūrybingą glėbį.
Štai čia yra tikroji šventvagystė: kūrybinio rašymo kursus paversti susibūrimu žmonių, savo darbuose ar svajonėse vartojančių raides, žodžius ir sakinius. Mes visi negalime tapti bendrosios praktikos gydytojais, mes netgi nenorime. Kūrybinis rašymas – tai grožinės literatūros rašymas. Ne feisbuko įrašų, ne „penki būdai, kaip...“ Tik ar kursus pavadinus tikraisiais vardais svajokliams liktų kopėčių tų svajonių link?
Neteisinga būtų atimti iš norinčiųjų išmokti rašymo amato galimybę mokytis: vis dėlto ko nors tikrai naudinga išmokti galima iš kiekvieno rašančiojo, nesvarbu, kad kurią žodžių dėliojimo sritį jis yra įvaldęs. Bet mes visi turime galimybę rinktis – kiek, kam ir už ką sviesto pakelių nupirkti.
* Prieš keletą metų esu aptikusi informaciją, kad Kazimiero Simonavičiaus universitetas turėjo pusmetį trukusį kūrybinio rašymo modulį, tačiau, pasiteiravus apie šią programą, informacijos pateikta nebuvo. Dar sklando gandas, kad viename Kauno universitetų taip pat dėstoma ši disciplina, kuri yra prilipdyta prie retorikos kurso.