Tarp Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) bei Lietuvos švietimo profesinių sąjungų (LPŠS) esama nesutarimų dėl kolektyvinės sutarties, tačiau panašu, kad, susėdus prie derybų stalo, viskas gali pavykti. Su ŠMM ministrės patarėju Arminu Varanausku kalbėjomės apie profsąjungų reikalavimus, ŠMM poziciją jų klausimu bei pokyčių įgyvendinimą.
Šešios profsąjungos nuo kitų mokslo metų ragina įvesti etatinį darbo užmokestį ir sumažinti mokinių skaičių klasėse. Kokia šiuo klausimu Švietimo ir mokslo ministerijos pozicija?
Etatinio darbo užmokesčio klausimu ministerijos ir visos Vyriausybės pozicija yra ta pati – nuo kitų metų tai turi būti įgyvendinta. Terminas yra numatytas 2018 m. rugsėjo 1 d., ir tai neabejotinai bus įgyvendinta. Profsąjungų atstovai į šį procesą taip pat buvo įtraukti nuo pat pradžios – jie buvo darbo grupės sudėtyje, kuri kūrė etatinio užmokesčio modelį. Galiu patikinti, kad šio įsipareigojimo niekas tikrai nevengia.
Apie poreikį mažinti mokinių skaičių klasėse būtent nuo kitų metų – nebuvo kalbama. Žinau, kad apie šį klausimą buvo kalbama bendrai. Kol kas jokie sprendimai nėra priimti, nes tai nėra tik ministerijos problema – dialoge turi dalyvauti ir mokyklos bei jų steigėjai, savivaldybės.
Lietuvos mokinių vidurkis miesto ir regiono klasėse labai svyruoja. Mes turime klasių, kurios siekia maksimalią ribą – 30 mokinių, tačiau esama mokyklų, kurių klasėse – 7 mokiniai. Yra daugiau nei šimtas mokyklų, kuriose 5–8 klasės yra jungiamos, ir šie vaikai mokosi vienoje klasėje. Bendri mūsų šalies skaičiai pasauliniame kontekste, pavyzdžiui, pasak EBPO, vienam mokytojui tenka apie 9,8 bendrojo ugdymo mokinio.
Man nėra tekę matyti nė vieno mokslinio tyrimo, kuris rodytų sąsają tarp mokinių skaičiaus klasėje ir mokinių pasiekimų ,pvz., Singapūre klasėse yra po 40 vaikų ir jų pasiekimai vieni geriausių pasaulyje. Mes turime suprasti, kad šiuo klausimu viskas atsiremia į mokytoją – vieni mokytojai ir metodai leidžia dirbti su tokiu skaičiumi mokinių, kiti – neleidžia.
Turime apsispręsti, kokiu keliu norime eiti. Galime mažinti vaikų skaičių klasėse arba galime jį didinti ir galvoti apie mokytojų padėjėjus. Atsiradus mokytojo padėjėjui su mokinių klase dirbtų nebe vienas, o du žmonės. Tokiu būdu vienam mokytojui tenkantis mokinių skaičius dar labiau sumažėtų.
Teigiama, jog tam, kad profsąjungų reikalaujami pokyčiai būtų įgyvendinti, švietimui reikėtų skirti 60 mln. eurų daugiau nei šiais metais. Ar tokie pokyčiai ir finansavimas įmanomi?
60 mln. eurų sumos girdėti neteko, bet turbūt galima skirtingai skaičiuoti sumą, kurios reikėtų įgyvendinti pokyčius, kai kas suskaičiuoja ir kelis šimtus milijonų. Dalis pokyčių tikrai įmanomi, apie juos kalbama, ir jie bus įgyvendinti. Turime suprasti, kad valstybės biudžetas nėra guminis, ir švietimas nėra vienintelė sritis, kuriai reikia papildomo finansavimo.
Be abejo, švietimas yra ypač svarbi sritis, kuri labiausiai kalba apie ateitį, o ne dabartį. Nuo šios srities priklauso, kas Lietuvoje gyvens, kokie piliečiai bus išugdyti. Natūralu, kad, galvodami apie papildomą finansavimą, mes neturime siekti tik ekonominės grąžos, tačiau tai neretai pamirštama. Kai kurie sprendimai ir pakeitimai švietimo sistemoje gali išvis nieko nekainuoti arba kartais net sutaupyti valstybės lėšų. Nenoriu pasakyti, kad nereikia papildomų pinigų švietimo sistemai ar didesnių atlyginimų joje dirbantiems žmonėms, tai būtina. Tačiau ne visada tarp finansavimo ir rezultatų yra tiesioginė koreliacija. Finansavimas nėra vienintelė politinė priemonė, galinti išspręsti problemas.
Pavyzdžiui, viena Estijos mokykla, esanti Taline, man paliko labai didelį įspūdį. Mokyklos klasėje standartiškai dirba du mokytojai, svarbu pabrėžti, kad du mokytojai, savo srities ekspertai, o ne pagalbininkai. Pamokos vyksta dviem kalbomis – estų bei anglų – ir galima pasirinkti, kokia kalba vaikas bus mokomas. Taigi, mokytojas, norėdamas dirbti šioje mokykloje, turi mokėti dvi kalbas. Ir didžiausią nuostabą man paliko tai, kad atlyginimai šioje mokykloje vidutiniškai yra mažesni negu kitų mokyklų, esančių Taline. Mūsų šalyje šiandien tai būtų didžiulis iššūkis.
Inovacijų mokslininkas Richardas Florida yra pasakęs, kad mokytojai – kūrybinė klasė. Kūrybinės klasės žmonės išsiskiria tuo, kad jie nemėgsta nekūrybiškų, laiką švaistančių darbų. Aš tuo visiškai tikiu. Talino mokyklos sėkmės priežastis ir yra ta, kad mokytojai neturi galvoti, ar yra popieriaus, ar reikia mokėti už išspausdintus dokumentus. Juk mokytojams iš tiesų neretai tenka rūpintis tokiais dalykais, dėl kurių jiems neturėtų skaudėti galvos. Bet jiems skauda. Svarbu kalbėti apie tuos dalykus, kurie demotyvuoja mokytojus dirbti ir neskatina jų jaustis mokyklos šeimininkais.
Kokius mokytojų reikalavimus realu įgyvendinti? Ar yra tokių reikalavimų, kurie būtų sunkiai įgyvendinami?
Pagrindinis viską apimantis reikalavimas – kolektyvinės sutarties pasirašymas. Trečiadienį vyko Vyriausybės pasitarimas, ir sutartį mes tikrai ketiname pasirašyti. Jo metu buvo pristatyta kolektyvinė sutartis, dėl kurios turinio buvo sutarta per paskutinį susitikimą su profsąjungomis. Kitas reikalavimas, kurį svarbu paminėti – etatinis darbo užmokestis. Šiuos aspektus mes neabejotinai ketiname patenkinti. Žinoma, norint tai patenkinti, reikalingas abiejų pusių sutarimas, ministerija ir Vyriausybė savo ruožtu yra pasiruošusios įsipareigojimus įgyvendinti.
Yra tokių reikalavimų, kurie nepriklauso tik nuo ministerijos ar Vyriausybės. Pavyzdžiui, kolektyvinėje sutartyje yra nurodyta siekti 6 % švietimui skiriamų BVP lėšų. Tačiau tai yra biudžeto klausimas, kurį sprendžia Seimas. Natūralu, kad moralinis įsipareigojimas nebuvo niekur dingęs, ir tai reikalavimas, kurio mes įsipareigojame siekti. Žinoma, Švietimo ir mokslo ministerija sieks šio finansavimo, tačiau lėšas skirsto ne ji.
Atlyginimų koeficientų „žirkles“ buvo planuojama panaikinti nuo šių metų sausio mėnesio, tačiau to padaryti nepavyko. Kokios pagrindinės to priežastys?
Pagrindinė priežastis, kurią galėčiau įvardinti yra ta, kad buvusi Vyriausybė, formuodama biudžetą, tiesiog neįtraukė reikalingų pinigų į jį.
Turime suprasti, kad buvusios Vyriausybės priimti įsipareigojimai buvo priimti priešrinkiminiu laikotarpiu, ir rinkimai neabejotinai darė įtaką šiam sprendimui. Nesu tikras, ar šių įsipareigojimų lygis buvo deramai įvertintas, tačiau vertinant pagal tai, koks buvo paliktas biudžetas, panašu, jog ne. Nauja valdančioji koalicija dar gruodį rado pinigų biudžete šiam klausimui spręsti, bet dėl to kentėjo tokios priemonės kaip neformalaus vaikų krepšelio finansavimas ir pan..
Profsąjungos teigė, kad nepriėmus kolektyvinės sutarties galima tikėtis mokytojų streikų. Kokią įtaką streikai galėtų turėti ministerijos ir visos Vyriausybės darbui?
Streikai parodo, kad tavo darbas mažų mažiausiai nėra teigiamai vertinamas. Tai būtų labai aiški žinutė ministerijai ir Vyriausybei, kad problemų sprendimai nėra rasti. Žinoma, aš suprantu tokią nepasitenkinimo išreiškimo formą, ir ji yra normali.
Tačiau kalbant apie ministerijos poziciją – mes manome, kad šioje situacijoje streikas neturėtų įvykti. Ne dėl to, kad profsąjungos negalėtų išvesti mokytojų į streikus ar mokytojai būtų viskuo patenkinti. Streikų galimybe abejojame, nes tikime, kad mums pavyks susitarti dėl kolektyvinės sutarties.
Jau ne vienus metus mokytojai išreiškia nepasitenkinimą tais pačiais klausimais – per didelis darbo krūvis, per maži atlyginimai. Kodėl ministerijai daugelį metų nepavyksta patenkinti mokytojų poreikių?
Patenkinti visus poreikius nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti. Viešojoje erdvėje buvo kalbų, jog padvigubinus švietimo biudžetą viskas susitvarkys. Aš nesu tikras dėl to, dalį problemų tai išspręstų, tačiau tikrai ne visas. Vis dėlto etatinis darbo užmokestis tikrai išspręs dalį tų problemų.
Kai tvarkysime finansinius klausimus ir ieškosime kitų dalykų, kurie apsunkina mokytojų darbą, nekuria pridėtinės vertės ir jų atsisakysime, tada mokytojai pradės jausti realų pokytį. Ne tik kišenė bus pilnesnė, bet ir mažiau beprasmių darbų. Juk mokytojai – kūrybinės klasės žmonės. Mokymas savaime yra prasmių kūrimas, ir vaikams jie parodo naujų prasmių. Patys mokytojai turi jausti, kad kiekvienas jų daromas dalykas darbe yra prasmingas. Jeigu pedagogai supranta, kad daro dalį neprasmingų darbų – jie yra nepatenkinti, ir iš tiesų jie turi būti nepatenkinti.
Kodėl vis dėlto ministerijai neretai nepavyksta susikalbėti su švietimo profsąjungomis?
Labai dažnai pokalbis vyksta ne tik sėdint prie stalo, bet ir pasitelkiant žiniasklaidos priemones. Tačiau šiuo atveju tarp ministerijos ir profsąjungų į diskusiją įsitraukia politiniai veikėjai, ekspertai. Kartais mes nesusikalbame dėl labai paprastų dalykų – komunikacijos yra labai daug bei iš skirtingų veikėjų, ir šioje informacijoje mes paprasčiausiai pasimetame.
Kita priežastis yra ta, kad pokyčiai, apie kuriuos kalbama, nevyksta taip greitai, kaip norėtųsi. Kita vertus, kai pokyčiai įvyksta labai greitai, žmonės vėlgi būna nepatenkinti, nes psichologiškai žmonės labai sunkiai prisitaiko prie pokyčių. Esame pripratę prie status-quo ir nesame linkę keistis.