Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi. Jam baigus maldą, vienas mokinys paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius“.
Jėzus tarė jiems: „Kai melsitės, sakykite: 'Tėve, teesie šventas tavo vardas. Teateinie tavo karalystė. Kasdienės mūsų duonos duok mums kasdien ir atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame visiems savo skolininkams, ir nevesk mūsų į pagundą'“.
Jon 4, 1–11: Tau gaila gebenės, o man ar nereikėjo pagailėti Ninivės?
Ps 86, 3–4. 5–6. 9–10. P.: Viešpatie, tu gailestingas, rūstaut negreitas.
Evangelijos komentaro autorius kun. Nerijus Pipiras
Evangelistai ne kartą mums pateikia besimeldžiančio Jėzaus paveikslą. Jėzus ir Tėvas yra viena. Jėzus kalbasi su Tėvu. Net ir keliaudamas šios žemės takais, išlaiko tą intymų ryšį su Tėvu. Dažnai Jėzus meldžiasi vienas. Šį kartą evangelistas Lukas mums sako, kad ir mokiniai Jėzui besimeldžiant buvo kažkur netoliese. Naivu būtų manyti, jog jie nemokėjo atlikti kokių nors religinių praktikų. Tačiau jautė, jog Mokytojo malda kitokia. Todėl ir prašo išmokyti būtent tokios maldos. Atsakydamas į mokinių prašymą, Jėzus nepateikia kokio nors ypatingo recepto, nekalba apie kokias nors didžias praktikas. Jėzus perduoda tai, kuo pats gyvena: sūnišką santykį. Pripažinti Dievą Tėvu, viltis Jo Karalystės, atsiduoti Jo rūpesčiui, prašyti ištvermės ir apsaugos išbandymuose – tai, ko reikia kiekvienam žmogui. Juk malda nepriklauso nuo daugybės žodžių, kartais visai padrikai ištartų. Malda – tai gyvenimas pripažįstant, jog esame Dangiškojo Tėvo vaikai ir nieko daugiau mums nereikia. Būtent tokios maldos turime mokytis. Negalime sakyti, jog ją žinome, išmokome, kai rengėmės pirmiesiems sakramentams, ir to gana. Tarti šiuos žodžius mes turime ne bet kaip, o tik kartu su Jėzumi. Todėl tokios maldos reikia nuolat ir nuolat mokytis. Po raidę, po žodį. Kad ji taptų mūsų gyvenimu. Tad, Viešpatie, išmokyk...
Bernardinai.lt