 |
|
EPA nuotrauka |
„Šiandienė Europa nebeturi troškimo reprodukuotis, kovoti už save ar netgi ginti savo argumentus diskusijoje. Rodosi, kad esantiems valdžioje atrodo visiškai nesvarbu, ar Europos žmonės ir kultūra pranyks iš šio pasaulio“, – tokią poziciją savo knygoje „Keista Europos mirtis: imigracija, tapatybė, islamas“ išsako britų autorius ir žurnalistas Douglasas Murray. Jis rašo, kad XXI amžiuje europiečiai liko be jokios vienijančios idėjos, kuri būtų pajėgi tvarkyti dabartį ir formuoti ateitį.
Į šias pesimistines publicisto įžvalgas savotiškai atsiliepė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. Duodamas interviu vokiečių savaitraščiui „Der Spiegel“, jis pareiškė, kad postmodernizmas yra blogiausias dalykas, nutikęs demokratijai. Kuo čia dėtas postmodernizmas? E. Macronas argumentuoja, kad demokratijai yra pražūtinga idėja, jog būtina dekonstruoti ir sunaikinti visus didžiuosius naratyvus. Taip ne tik prarandamas pasitikėjimas tiek asmenimis, tiek idėjomis. Taip, be to, palaipsniui sunaikinamas ir vienas demokratijai svarbus atributas – demosas. Tauta ar visuomenė tampa tik paskirų individų dariniu, kur kiekvienas aukščiau visko kelia tik savo individualią tapatybę, o į bendro vardiklio paieškas žiūri kaip į užslėptą kultūrinį šovinizmą, galios struktūrų primetamą hegemoniją ir pan.
„Kodėl dalis mūsų jaunimo yra taip susižavėję radikaliomis idėjomis ar, pavyzdžiui, džihadizmu? Kodėl moderniosios demokratijos neleidžia savo piliečiams svajoti? Kodėl negali būti tokio dalyko kaip demokratinis heroizmas? Veikiausiai tai ir yra mūsų užduotis – iš naujo tai atrasti XXI amžiuje“, – kalbėjo Prancūzijos lyderis. Jo teigimu, turime iš naujo išmokti kurti didžiuosius naratyvus, kurie mus jungtų draugėn. Visa tai ne tik leistų mums vėl išgyventi bendrą tapatybę, kuri dažnai dirbtinai supriešinama su individualiomis tapatybėmis, tačiau ir suteiktų vertybinę kryptį, misiją ateičiai.
Visa tai yra aktualu viešojoje erdvėje dažnai girdint kalbas apie pažangą. Ši sąvoka šiandien yra smarkiai išplauta ir, manding, dažnai reiškia ne kažkokį galutinį kelionės tikslą, o kaip tik bet kokio tikslo atsisakymą ir bandymą per jau minėtą dekonstrukciją pabėgti kuo toliau nuo to, kas buvo anksčiau ir ką jau laikome atgyvena ar diskredituotu dalyku. Trumpai tariant, šiandienės Europos didžiulė problema yra tai, kad ji puikiai žino, ko nenori, tačiau tai dar nereiškia, kad ji žino, ko nori. Tiesa, kartais atrodo, kad geriausia apskritai nenorėti ir nebesiekti nieko. E. Macronas taikliai pažymi esminę problemą, kad dalies įtakingiausiųjų noras panaikinti didžiuosius naratyvus dar nereiškia, jog nuo jų nusigręžia visa visuomenė. Priešingai, kaip teigia prezidentas, kyla pavojus, kad dalis visuomenės atsigręš į radikalius naratyvus, kuriuos mes ne veltui įvardijame kaip pavojingus.
Didysis naratyvas ypač yra reikalingas Europai, kuri, kaip pažymi E. Macronas, gimė kaip politinis projektas. Politinis, vadinasi, neatsiejamas nuo konkrečių tikslų, idealų ir vertybių. Konkretūs instrumentai ir priemonės tokiu atveju pasirenkamos atsižvelgiant į šiuos tikslus. Tuo tarpu dabar, anot Prancūzijos prezidento, mes susiduriame su problema, kai debatai dėl Europos tapo disputu tarp ekspertų ir teisininkų. „ES niekada nebūtų gimusi, jei sprendimas būtų priklausęs ekspertams ar diplomatams. Ji buvo sukurta žmonių, kurie mokėsi iš mūsų kolektyvinės istorijos dramos“, – „Der Spiegel“ teigė Prancūzijos lyderis.
D. Murray savo jau minėtoje knygoje „Keista Europos mirtis“ akcentuoja, kad šiandienė Europa yra praradusi suvokimą, kad viskas, ką mes mylime, net ir didingiausios bei kultūringiausios civilizacijos istorijoje, gali būti nušluotos žmonių, kurie yra to neverti. Kitaip sakant, niekas nėra duotybė ir žūsta, jei nepuoselėjama. Panašiai apie buvusių Prancūzijos lyderių nuostatas Europos atžvilgiu kalba ir E. Macronas: „Veikiausiai aš seku Mitterand'o (buvusio Prancūzijos prezidento, – red. past.), kuris iš tiesų norėjo formuoti Europą, pėdomis. Priešingai, kiti mano pirmtakai manė, kad geriausia yra nieko nesakyti ir pasilikti atviras visas opcijas. Visa tai gali skambėti kaip taktinis pasirinkimas, tačiau veikiausiai taip buvo dėl to, kad jie neturėjo jokių idėjų Europai.“ Be idėjų lieka tik procedūros, kurios geriausiu atveju tėra tik dirbtinis gyvybės palaikymas, trypčiojimas vietoje.
Anot E. Macrono, Europai reikia didžiojo naratyvo, kuris apimtų misiją, vykdomą, remiantis trimis kertiniais stulpais – suverenitetu, vienybe ir demokratija. „Būti Europos dalimi nereiškia atsisakyti savo nepriklausomybės ar nebesiimti iniciatyvos. Mūsų yra 27, tačiau ar tai reiškia, kad daliai mūsų uždrausta būti ambicingesniems nei kiti?“ – klausė Prancūzijos prezidentas. Šiandien, kai suverenitetas ir ES vienybė dažnai yra piešiami kaip vienas kitam priešingi dalykai, E. Macronas teigia, kad visa tai suderinama imantis iniciatyvos vadovaujantis suvokimu, kad esi atsakingas ne tik už save ir savo interesus, tačiau ir už bendrą projektą.
Tiesa, skeptikai į visas šias Prancūzijos prezidento mintis gali atsakyti paprastu pastebėjimu, kad kalbėti lengva, tačiau kas ir kaip visa tai įgyvendins. Ar apie politinio heroizmo atgaivinimą kalbantis prezidentas pats sugebės įkūnyti šį savo idealą?