Fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip Jėzų sugauti kalboje.
Jie nusiuntė pas jį savo mokinių kartu su Erodo šalininkais paklausti: „Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesiakalbis, mokai tikro Dievo kelio ir niekam nepataikauji, neatsižvelgi į asmenis. Tad pasakyk, kaip manai: valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“
Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: „Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai? Parodykite man mokesčių pinigą!“ Jie padavė jam denarą.
Jis paklausė: „Kieno čia paveikslas ir įrašas?“
Jie atsakė: „Ciesoriaus“.
Tuomet Jėzus tarė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“.
Iz 45, 1. 4–6: Aš Kyrą laikau už rankos, kad jam pajungčiau tautas
Ps 96, 1. 3. 4–5. 7–8. 9–10. P.: Girkite Viešpaties garbę, galybę.
1 Tes 1, 1–5b: Minime jūsų tikėjimą, meilę ir viltį
Evangelijos ištrauką komentuoja dominikonas Bernardas Verbickas OP
„Kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“: drąsūs ir nauji Jėzaus žodžiai. Senovės teisė pripažino visišką autoritetą ir valdžią valstybei įskaitant ir religiją. Valstybė ir religija buvo viena, ir jos abi priklausė ciesoriui.
Jėzus laužo šią pagonišką vienybę: religija nėra valstybė, ir paklusnumas valstybei netapatintinas su žmogaus paklusnumu Dievui.
Ar tikrai žmogus turi tik du kelius: arba visiškai atsisakyti savo nuostatų ir tapti kolaborantu, arba tapti maištininku, ir iš esmės kovoti už dar vieną, eilinę žemišką valdžią?
Bernardinai.lt