Vienas iš minios jam tarė: „Mokytojau, liepk mano broliui, kad pasidalytų su manimi palikimą“.
Jis atsakė: „Žmogau, kas gi mane skyrė jūsų teisėju ar dalytoju?“ Ir dar pridūrė: „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto“.
Jis pasakė jiems palyginimą: „Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių. Jis pradėjo sau vienas svarstyti: 'Ką čia man dabar padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus'. Galop jis tarė: 'Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes.
Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!'
O Dievas jam tarė: 'Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?'
Taip yra tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą“.
Rom 4, 20–25: Parašyta ir apie mus, – nes turės būti įskaityta ir mums, jei tikėsime jį
Lk 1, 69–70. 71–72. 73–75. P.: Šlovė Viešpačiui, Izraelio Dievui, kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą.
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Mindaugas Malinauskas SJ
Atrodytų tarsi gundytojas ragintų Jėzų: „Na, padaryk tarp mūsų, tavo vaikų, tvarką! Liepk dalintis!“
Tačiau Jėzus, pirmiausiai, Tėvo meilėje ir malonėje turi budrumo nepasiduoti gundytojui, pirmajam santykio su Dievu priešui. Užduodamas klausimą, „kas gi mane skyrė jūsų teisėju ar dalytoju“, suteikia galimybę susigaudyti, kas tikrasis įkvepėjas tokių norų.
Ir priduria, paaiškindamas iš kur kyla tas įkvėpimas aiškintis - iš gundytojo - ir priduria, kaip gundytojas rado prieigą prie širdies – per godumą. Ir dar blogiau, godumu, turtų turėjimu ir visu tuo, ką jie teikia, kokį gyvenimą susikuri, - visu tuo bandoma pagrįsti gyvenimą, savo gyvybės, egzistavimo prasmę. Jėzus papasakoja godumui pasidavusio žmogaus situaciją.
Bėda pasirodo ne tame, kad norisi daugiau turto, kai pagaliau jo sulauki apsčiai, bet kad gavęs daugiau turto padarai išvadą, kad dabar dar geriau pasistengęs, nugriaudamas klojimus ir pasistatęs naujus, gali „laisvai“ gyventi likusį gyvenimą be jokio vargo.
Didžioji klaida galvoti, kad turto gausybė atsako į visus klausimus. Juk galiausiai ateina mirtis, ar koks brolis nori viską iš tavęs pasiimti ir tada reikia kovoti, reikia viską iš naujo pradėti. Iliuzija griūva. Godumas yra ne noras turėti daugiau turtų, bet mastymo būdas, kad turėjimas ir kontrolė gali išspręsti Didįjį gyvenimo klausimą. Tačiau tik Dievas yra tikrasis galutinis Atsakymas ir Tikslas, ir tikros ramybės teikėjas. Sielą ne gėrybės galutinai pradžiugina, o ir mąstymo būdas, kad kažką kontroliuoji jas turėdamas yra toks trapus, iliuzinis ir silpnas.
Žmogaus dvasinė siela yra daug daugiau. Tik Visagalis Dievas gali suteikti, ko ji trokšta. Jei tik Jis tampa sielos Pirmasis kasdienos rūpestis, o ne kažkoks bergždžias planavimas kaip išsaugoti savo turtus.
Bernardinai.lt