 |
| Cristine Guinamand savo dirbtuvėse. |
„Menas yra siekis gyventi be ideologinių ramsčių, be religinių apribojimų ir sąmonės suvaržymų. Aš nesirinkau jokio pagaminto menininko. Aš pasirinkau laisvus Juos ir Jas”, – sako garsus Prancūzijos meno kritikas, dėstytojas, knygų auorius ir parodų kuratorius Chistianas Noorbergenas.
Lapkričio 9 dieną drauge su kolekcininku, parodų organizatoriumi Edvidu Žuku M. Žilinsko dailės galerijoje Kaune jis pristatys Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui skirtą parodą „Šiuolaikinis ekspresionizmas ir ne tik“. Kaip ši įspūdinga paroda pasiekė Lietuvą, pasakoja galerijos „Menų tiltas“ įkūrėjas Edvidas ŽUKAS.
 |
| Olivier de Sagazanas ir Edvidas Žukas menininko dirbtuvėse. |
Kaip gimė parodos idėja? Kokie menininkai anuomet tiesė tiltus tarp Lietuvos ir Prancūzijos?
Jau du dešimtmečius seku Paryžiaus ir kitų Prancūzijos miestų kultūrinį gyvenimą. Lankausi muziejuose, galerijose, dailininkų dirbtuvėse. Artimai bendravau su tapytojo Vytauto Kasiulio šeimos nariais, su grafiku Žibuntu Mikšiu, o tapytoją, grafiką, skulptorių Praną Gailių pavadinčiau ir savo mokytoju.
Būtent su juo bendraujant ir gimė drąsi mintis, kad į Lietuvą reikia atvežti stiprią prancūzų ekspresionistų parodą. Prieš išeidamas anapilin Pranas Gailius patarė, kad savo, galerininko, darbus siečiau su Paryžiuje kuriančia skulptore ir tapytoja Rūta Jusionyte. Be Rūtos pagalbos ši paroda vargu ar būtų įvykusi.
Kultūriniai Lietuvos ir Prancūzijos ryšiai, užsimezgę XIX amžiuje, tarpukariu plačiai išsplėtojo. 1918 metais, kai politikai ir ekonomistai statė jaunos valstybės pamatus, kultūrininkai dairėsi į modernėjančią Vakarų Europą ir jos tuometę menininkų Meką – Paryžių.
XX amžiaus 3–4 dešimtmečiais Paryžiuje studijavo 300–400 studentų iš Lietuvos. Tapytojai Justinas Vienožinskis, Adomas Galdikas, Kazys Šimonis, Antanas Gudaitis ir daugelis kitų žymiausių Lietuvos menininkų mokėsi, gyveno ir kūrė Paryžiuje. Karas ir okupacija nutraukė kultūrinį bendradarbiavimą, tačiau po karo Paryžiuje apsigyveno ir Lietuvos vardą garsino keturi žymūs išeivijos menininkai: Pranas Gailius, Vytautas Kasiulis, Antanas Mončys ir Žibuntas Mikšys. Šių autorių darbai – Lietuvos muziejų, galerijų, privačių kolekcijų puošmena.
Ar ilgai užtruko, kol idėja tapo kūnu? Juk, be abejo, ryšiai meno pasaulyje yra itin svarbūs?
Kartą su menininku Pranu Gailiumi kalbėjome apie Paryžių. Pranas pasakojo, kad miestas labai pasikeitė: žmonės, architektūra, pasikeitė netgi Sena, ji tapo bjauriai ruda. Viskas tarytum įgavo epochos, kuri neturi išliekamosios vertės, atspalvį. „Tačiau jei užeini į vieną iš Paryžiaus galerijų ir randi ten nors vieną gerą paveikslą – viskas tarytum apsiverčia, pasaulis nušvinta kitomis spalvomis, ir gyvenimas įgauna prasmę“, – baigė pokalbį menininkas.
Tai yra šios mano parodos priešistorė, o pati paroda – beveik dviejų dešimtmečių meilės Prancūzijai ir prancūzų menui išraiška. Kai susitinku su geru menu, apima begalinis noras dalytis, parodyti jį.
Kodėl parodai pasirinktas Kaunas? Ar galima kalbėti apie Kauną kaip apie lietuvių ekspresionistų būrimosi vietą?
2008 metais savo gimtajame mieste, nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, M. Žilinsko dailės galerijoje, surengiau vieną svarbiausių savo galerijos parodų – „Lietuviai Paryžiuje“. Joje pristačiau P. Gailiaus, Ž. Mikšio, V. Kasiulio, N. Arbitblato, A. Mončio darbus. Po dešimties metų, pasitinkant Lietuvos šimtmetį, vėl norėjosi prasmingo įvykio Lietuvos kultūros gyvenime. Kaunas pasirinktas ne vien dėl gilių ekspresionizmo tradicijų, bet ir dėl to, kad miesto muziejai ir galerijos atviri iššūkiams, idėjoms surengti aukščiausio lygio meno renginius.
Parodos pavadinime yra žodžiai „ir ne tik“. Kas po jais slepiasi?
Žodžiai „ir ne tik“ pavadinime yra labai svarbūs. Jie slepia dvigubą intrigą: tai ne vien prancūzų menas – tai 7 tautybių menininkai, kuriuos subūrė šios parodos kuratorius Christianas Noorbergenas po prancūziško ekspresionizmo vėliava. Antroji intrigos pusė – daugelio jų kūryba peržengė šiuolaikinio ekspresionizmo ribas.
Kaip jums pavyko prisikalbinti parodos kuratoriumi tapti meno kritiką ir dėstytoją, šimto knygų autorių Christianą Noorbergeną?
Už tai esu dėkingas skulptorei ir tapytojai Rūtai Jusionytei, jau beveik du dešimtmečius žaidžiančiai aukščiausioje Prancūzijos meno lygoje. Beje, su didžiais žmonėmis reikalai tvarkomi labai paprastai.
 |
| Olivier de Sagazano dirbtuvės. |
Kokias didžiausias Prancūzijos meno žvaigždes atvešite į Lietuvą?
Kai kuriems iš šių menininkų dar gyviems jau sukurti nacionaliniai muziejai, kitų paveikslus pardavinėja žymiausios Paryžiaus, Niujorko, Londono galerijos. Tapytojus Serge'ą Labegorre'ą ir Gerard'ą Stricherį galite rasti „Galerie Protee“, tapytojos ir skulptorės Rūtos Jusionytės darbai puikuojasi „Galerie Claudine Legrand“ galerijoje, tapytojų Jeano-Louis Nehlicho ir Niyazo Najafovo darbai aptinkami „Galerie Schwab Beaubourg“, skulptoriaus Roberto Sobocinskio ir tapytojo Franciso-Olivier Brunet darbai eksponuojami „Galerie Koralewski“, tapytojo, skulptoriaus bei performansų atlikėjo Olivier de Sagazano darbai pristatomi „Loo & Lou Gallery“.
Kokį įspūdį jums paliko menininkai, kuriuos sutikote rengdamas parodą?
Kiekvienas susitikimas su menininku buvo individualus ir ypatingas. Kiekviena dirbtuvė atrodė kaip šventovė. Dailininkui Serge'ui Labegorre'ui po susitikimo pasakiau: būtumėte kunigas, pabučiuočiau jums ranką, kuriančią tokius stebuklus.
Prieš susitikdamas su šiais kūrėjais pats sunkiai galėjau patikėti, kad esu šito įvykio dalyvis. Tai pakeitė mano gyvenimą, jaučiuosi atsakingas už kūrinius, kuriuos patikėjo man kaip dovaną Lietuvai.
Pats surinkote paveikslus iš menininkų Prancūzijoje. Kokių reikalavimų turi menininkai ir jų agentai?
Meno kūrinius iš menininkų ar jiems atstovaujančių galerijų surinkau pats. Sąlygos buvo griežtos ir iš anksto suderintos. Kūriniai turėjo būti apdrausti, saugiai transportuojami. Dviese su bičiuliu Andriumi surinkome ir sukrovėme meno dirbinius į šalia Paryžiaus esantį sandėlį. Vėliau vienos Lietuvos autotransporto įmonės krovininė mašina pargabeno juos į Kauną, visi tapybos darbai ir skulptūros laimingai pasiekė nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus saugyklas.
 |
| Rūta Jusionytė Serge'o Labegorre'o namuose-dirbtuvėse. |
Ką parodos žiūrovai turėtų žinoti prieš eidami žiūrėti Prancūzijos ekspresionistų kūrybos?
Įspėju – lengva nebus, bet bus įdomu, nebus jokios sofistikacijos, noro patikti žiūrovui. Lankydamasis šioje parodoje dalyvaujančių dailininkų dirbtuvėse iš pradžių pats buvau net sutrikęs nuo pirmos emocijos, bet kuo ilgiau buvau tų kūrinių aplinkoje, tuo labiau jie užbūrė ir įtraukė. Neabejoju, tai bus meno gurmanų puota.
Tarptautinė paroda „Šiuolaikinis prancūzų ekspresionizmas ir ne tik“ – Kauno M. Žilinsko galerijoje nuo lapkričio 9 iki gruodžio 31. Parodos atidarymas – lapkričio 9 dieną 18.30 val.
Parodoje savo darbus pristato 13 menininkų: tapytojai Francisas-Olivier Brunet, Nicolas’as Gasiorowskis, Cristine Guinamand, Serge’as Labegorre'as, Niyazas Najafovas, Jeanas-Louis Nehlichas, Olivier de Sagazanas, Gérard’as Striche'as, Johanas Van Mullemas, skulptoriai Robertas Sobocinskis, Rūta Jusionytė, Marcas Petit bei fotomenininkas Marcas Krugeris.