 |
| Kadras iš filmo „Geležinkelio stotis“. |
Spalio 24, 25 ir 27 d. sostinės „Skalvijos“ kino centre pirmą kartą Lietuvoje bus parodytas vaidybinis filmas „Geležinkelio stotis“ (2015 m.). Tai ypatingas kino projektas, nes pagrindinį herojų – Asmenį, Vilkintį Rudai – kuria net 40 aktorių. Filmavimai vyko Šanchajuje, Berlyne, Bogotoje, Detroite, Dubajuje, Džakartoje, Los Andžele, Singapūre, Teherane – iš viso 20 šalių. Filmas rodytas daugelyje festivalių, tarp jų – „DC Independent“, „Berlin Independent“ ir „Ghana’s Black Star International Film Festival“. Kaip buvo kuriama ši kino juosta, kalbiname vieną iš filmo režisierių Petrą BARONĄ.
 |
| Režisierius Petras Baronas. |
Kokia buvo šio sudėtingo, turbūt – ir brangaus, kino projekto pradžia? Kam kilo šio projekto idėja? Kas Jums pasiūlė jame dalyvauti?
Šito koloboracijos projekto idėja, sukuriant konkurencingą alternatyvą didelėms kompanijoms, o gal net kvestionuojant autorinį kiną kaip atgyvenusį, kilo Detroite (JAV): du kino kūrėjai – Marty Shea ir Ianas Bonneris, dirbdami su savo ir kitų režisierių projektais, suprato, kad, kad ir kaip gerai išmanytum filmų kūrimą, rinka yra perpildyta talentų. Sunku rasti žiūrovų, dar sunkiau – platintoją. Net jį radus ir sėkmingai parodžius filmą festivaliuose, nelengva susigrąžinti investuotas lėšas.
Jie ėmė burti visus rinką perpildžiusius trumpo metro kino kūrėjus, užkrėsdami juos idėja kartu susijungti į didelę tarptautinę komandą ir pradėti kurti „pilno metro” filmus . Pirmas eksperimentinio darbo rezultatas – filmas „The Owner“. Tai buvo novatoriško filmo ir kartu tarptautinės filmų produkcijos grupės „CollabFeature“ gimimas. Taip buvo sukurta savotiška konkurencija / alternatyva ir didelėms kompanijoms, ir autoriniam kinui.
Sugalvoję koncepciją antram projektui „Train Station“ („Geležinkelio stotis“), Marty ir Ianas išsiuntinėjo kvietimus po visą pasaulį. Tuo metu gyvenau Kinijoje, nedelsdamas su jais susisiekiau. Prie grupės prisijungiau pirminėje projekto stadijoje. Pradėjome kasdienį smegenų šturmą – siūlyti idėjas ir svarstyti kolegų pasiūlymus, konstruoti pirminius scenarijaus variantus.
Daugelis šio filmo kūrėjų susižavėjo projekto idėja iš karto. Matyt, jie buvo toliaregiškesni už mane. Iki tol kiną suvokiau kaip elitinį, tik autorinės išraiškos meną, kuriame iš tiesų privalėtų reikštis vienos asmenybės – režisieriaus – asmeninė vizija. Ir darbas visose stadijose turėtų paklusti jo vieno idėjai.
Šis projektas man pasirodė įtartinas ir net lengvabūdiškas. Drauge kontempliuoti, spręsti, rašyti, kurti? Jei tai ir įmanoma, kokia yra prasmė? Kokia meninė vertė galėtų būti tokio kūrinio, kuriame pats kūrimo procesas tampa pasakojimo ir estetikos dalimi?
Man, arogantiškam egocentrikui, pirmoji pagunda buvo tai, kad išnaudosiu šitą įdomų optimistinių keistuolių kolektyvą savo reikmėms ir padarysiu ką nors originalaus, nors ir prieštaraujančio bendrai grupės koncepcijai. Klydau. Džiaugiuosi, kad laiku pakeičiau požiūrį ir likau projekte. Ir tai buvo svarbi akis atverianti pamoka, gauta iš projekto: kai kūrybiškai bendradarbiauji, imdamas – prarandi, o duodamas – gauni.
Savo kelią į kiną ir viziją, koks jis turėtų būti, susiformuojame patys. Manau, be mokytojo meno meistrystės paslaptys yra sunkai perimamos. Jos egzistuoja ir turi būti perduodamos konvenciniu būdu. Man pasisekė. Gyvenime sutikau kelis nuostabius profesinio meistriškumo mokytojus, kurie perdavė svarbiausius dramatinių menų principus.
Remiuosi tik gyvenime sutiktų iškilių kinematografų ir meistriškumo mokytojų doktrinomis, tiesiogiai perduotomis patirtimis. Dabar „CollabFeature“ patirtis labai padeda. Mano kūrybinė ir profesinė patirtis greta kino apima scenos menus (esu diplomuotas aktorius), meno kritikos, fotografijos ir ilgo darbo televizijoje patyrimus. „CollabFeature“ liks išskirtinis mano gyvenimo projektas, visiems laikams atvėręs duris į pasaulinę kūrybinę laisvę, nesusijusią su vietove, nesusaistytą pažintimis ir savanaudiškumu.
 |
| Kadras iš filmo „Geležinkelio stotis“. |
Jūs neįsivaizduojate, kokia geležinė siena skiria Kiniją nuo likusio pasaulio! Tačiau kai kurie režisieriai dirbo dar sunkesnėmis sąlygomis: jų šalys išgyveno politinius ir geografinius kataklizmus, veikė dar griežtesnė informacinė cenzūra.
Kaip vyko bendras darbas? Kaip dalijotės atsakomybe? Juk kuo daugiau projekto dalyvių – tuo didesni bendravimo ir bendrų sprendimų priėmimų iššūkiai.
Kuriant filmą režisieriui ir komandai prireikia įdėti nemažai pastangų, kol jie susitvarko su kūrybiniais ir organizaciniais iššūkiais. Tuo ir žavus darbas kine. Bet kai dirba daugiau negu 40 režisierių kartu, reikalinga ypatinga jėga norint idėją paversti realybe.
Atsakomybę skirstėmės pagal turimas žinias, techninius ir kūrybinius išteklius, realias galimybes juos greitai panaudoti. Rėmėmės savanorystės principu. Jei savanorių kokiai nors užduočiai atlikti atsirasdavo daugiau, tada būdavo vertinama pasiūlymų kokybė.
Karaliavo demokratija. Norint priimti demokratišką sprendimą, reikalinga sistema, administruojanti patį demokratijos procesą. Ji buvo sukurta – viskas vykdavo balsuojant, ir, reikia pripažinti, tai atimdavo laiko. Bet tai yra kaina, kurią mokame už demokratiją visur. Kito pasirinkimo nėra. Biurokratija yra demokratijos silpnoji vieta, ar ne?
Diskusijose rėmėmės argumentais, po to balsuodavome, kokį sprendimą priimti. Būdavo momentų, kai visi kartu staiga priimdavo, atrodo, neordinarų arba nelogišką sprendimą, jausdami, kad šitoje konkrečioje vietoje nereikia būti nuosekliems. Ir tai įvykdavo neplanuotai, staiga pritariant kam nors atsitiktiniam, keistam ar žaismingam. Mano segmentas kaip tik toks – pagrindinis personažas staiga tapo klounu. Improvizacijos momento galimybė man buvo netikėtas ir įkvepiantis atradimas tokioje kūryboje, kai įmanoma užfiksuoti labai individualius kūrybos proveržius ir sukurti netikėtą siurrealią autentiką.
Sakoma, kad geras scenarijus – pusė filmo sėkmės. Kas jo autorius? Ar turėjote laisvės jį koreguoti ir improvizuoti šalyje, kurioje filmavote?
Marty Shea ir Ianas Bonneris filme pradeda pasakojimą apie nutikimą geležinkelio stotyje. Jiems taip pat priklauso filmo konstravimo idėja leisti daugybei aktorių įkūnyti vieną personažą, jam apsisprendimo akimirką transformuojantis.
Scenarijų kūrė visi grupės nariai kartu. Specialioje interneto platformoje buvo atnaujinami darbų prioritetai ir grafikai. Atskirose grupėse skirtingais klausimais reikėjo siūlyti idėjas, jas tobulinti, už jas balsuoti. Scenarijus buvo plėtojamas pasiskirsčius į atskiras grupes, buvo kuriamos pasakojimo arkos, tobulinami dialogai, įtraukiant ir iškerpant atskiras scenas, aptariant detales, viską bendru sprendimu sujungiant į ištisinį pasakojimą. Čia pat buvo ir visas filmo scenarijaus medis ir, pavadinkime, virtuali montažinė, kurioje buvo matomi jau nufilmuoti segmentai. Vyko ir videoskambučių sesijos – diskusijos.
Kartais režisieriai pasidalydavo į atskiras stovyklas, remdami vieną ar kitą scenarijaus posūkį, idėją. Bet laimėdavo ta idėja, kuri sulaukdavo didžiausio palaikymo.
Mano segmentas nufilmuotas Šanchajuje, ten buvo dirbama ir prie filmo scenarijaus karkaso, montažo ir pradinio marketingo bei sklaidos etapo. Internetas buvo lėtas. Jūs neįsivaizduojate, kokia geležinė siena skiria Kiniją nuo likusio pasaulio! Tačiau kai kurie režisieriai dirbo dar sunkesnėmis sąlygomis: jų šalys išgyveno politinius ir geografinius kataklizmus, veikė dar griežtesnė informacinė cenzūra.
 |
| Kadras iš filmo „Geležinkelio stotis“. |
Saugiausia ir pelningiausia – priklausyti sistemai. Jeigu ryžtamasi eksperimentams, tai tik dėl didelio pelno. Taip, čia skleidžiasi nepriklausomas kinas, bet tendencijos paradoksalios, kaip ir Lietuvoje – nekomercinis kinas yra orientuotas į lėšų pritraukimą, o ne į drąsias idėjas, jis merdi kaip silpnas parazitas, kol pradeda misti savimi.
Ar nebūta minčių filmuoti Lietuvoje? Kas padėjo rasti aktorių? Kas teikė džiaugsmo, o kas kėlė nerimą?
Šiam projektui ieškota režisierių visame pasaulyje. Aš ilgai buvau vienintelis ne tik lietuvis, bet ir vienintelis kūrėjas, atstovaujantis Kinijai. Abiem pusėms naudinga kolaboracija, kaip tvaraus projekto idėja, komercializuotoje ir politizuotoje Kinijos kino mašinoje yra suprantama kaip nenaudinga ir sunkiai įgyvendinama keistenybė.
Saugiausia ir pelningiausia – priklausyti sistemai. Jeigu ryžtamasi eksperimentams, tai tik dėl didelio pelno. Taip, čia skleidžiasi nepriklausomas kinas, bet tendencijos paradoksalios, kaip ir Lietuvoje – nekomercinis kinas yra orientuotas į lėšų pritraukimą, o ne į drąsias idėjas, jis merdi kaip silpnas parazitas, kol pradeda misti savimi. Ieškant techninių ir kūrybinių išteklių ir pradėjus kalbėti apie projektą, daugelis elgdavosi taip, tarsi norėčiau juos apmauti. Galvoju – ar Lietuvoje būtų kitaip? Su šiais iššūkiais susidūrė dauguma. Ir vis dėlto daugelis segmentų yra nufilmuoti ar bent buvo pradėti kurti turint nulinį biudžetą.
Savo ateitį tuo metu siejau su Kinija ir Honkongu, todėl minčių filmuoti Lietuvoje nebuvo. Jaučiau, kad projektas yra puiki proga įeiti į Kinijos alternatyvių kino kūrėjų grupę, o gal ir pačią sistemą, sukurti tinklą aplink save, rasti talentų, partnerių, draugų. Dirbome greitai ir intensyviai. Iki šiol juokauju, kad niekur taip gerai nesijaučiu kaip Šanchajuje. Dėl šio projekto pažįstu kiekvieną produkcijos studiją ir žinau, už kurio gatvės kampo slepiasi filmavimo įrangos nuomos kompanija. Mano asmeninėje informacijos bazėje yra praktiškai visi aktoriai ir kiti talentai.
Kinijoje gali jaustis absoliučiai laisvas tol, kol aktyviai nesidomi, kas vyksta aplink tave ir pasaulyje. Ir kol nesugalvoji pabandyti oficialiai integruotis į šalies medijos industriją, kuri griežtai kontroliuojama. Visuomenės ir valdžios sąmoningumo lygis žemas. Kinai sako: „Geriau atsiprašyti, o ne paprašyti.“ Tai atskleidžia nelogišką demagoginės kontrolės sistemą skatinantį savivaliavimą. Bet su sistema geriau oficialiai reikalų neturėti. Kinijoje gali drąsiai parašyti proamerikietišką ar net antivyriausybinį scenarijų ir nufilmuoti, pasitelkęs čia veikiančias užsienio kapitalo produkcijos kompanijas. Bet turi nelįsti oficialioms institucijoms į akis. Taip elgėmės filmuodami ir mes.
Šanchajaus „Klounų vakarėlio” segmentas, prie kurio dirbau, tiesiogiai yra nuosekli, bet netikėta pagrindinio filmo herojaus – Asmens, Vilkinčio Rudai – nuotykių tąsa, kai jis, palikęs neištikimą žmoną ir pasiguodęs restorane Geriausiam Draugui, paklūsta jo raginimui eiti į vakarėlį ir užsimiršti.
Netikėtumas tas, kad personažas po apgavystės tapo Klounu. Norėjau, kad Šanchajaus segmentas perteiktų ne tik tęstinį personažo tragizmą, bet ir giliai paslėptą ironiją, kuri susijusi su emigrantų gyvenimo ir žmonių laisvės suvaržymų Kinijoje aktualijomis. Segmentą galėtumėte bandyti suprasti kaip trumpą, žaismingą ir ironišką alegoriją, kurioje subtiliai žongliruojame pasaulinių geopolitinių žaidimų, Kinijos valdžios autokratijos ir svetimšalių Kinijoje statuso motyvais.
Kinija – konservatyvi ir uždara šalis, turinti didelių problemų, susijusių su demokratija ir pagarba žmogaus teisėms. Atvykėlis iš Vakarų, norėdamas pritapti ir padaryti karjerą šitoje nedemokratiškoje, korumpuotoje, savanaudiškoje, griežtai kontroliuojamoje ir laisvę varžančioje aplinkoje, priverstas užsidėti raudoną nosį ir tapti šeimininkui pataikaujančiu klounu.
Greta pagrindinio tikslo plėtoti viso filmo siužetą, bandžiau žaisti subtiliai paslėptais ženklais ir reikšmėmis (per detales, spalvą, tekstą), kalbėti apie dalykus, kurie paprastai nutylimi, deklaruoti savo požiūrį ir patirtį, įgytą gyvenant Kinijoje.
Klounai simbolizuoja Šanchajuje gyvenančius atvykėlius, kurie atstovauja skirtingoms Vakarų šalims ir šiame svetimame cirko vakarėlyje lieka tik beteisiais linksmintojais. Vakarėlio šeimininkė su raudonojo vyno taure rankoje simbolizuoja Kiniją ir senąją Komunistų partiją. Šiame alegoriniame posluoksnyje Geriausią Draugą galima priimti kaip patyrusį, prie aplinkos pritapusį konformistinį sąjungininką, o pagrindinį veikėją – kaip naujoką, kuris dar tik svarsto, ar sutikti su primetamo žeminamo politinio žaidimo (cirko) taisyklėmis, kurio kaina gali būti jo paties garbė ir laisvė. Rudu Klounu pavirtęs Asmuo, Vilkintis Rudai, turi apsispręsti.
Aktorių atranką organizavau pats, ji vyko ilgai – norėjau pažinti ir išbandyti visų aktorių, gyvenančių aplink, artistinį diapazoną. Buvo įdomu susipažinti su kinų aktorių vaidybos mokykla. Jei aktorius kaip asmenybė yra suvaržytas sistemos ir pasirašęs konformizmo kontraktą, tai matosi. Turi kurti kitokį kiną čia. Ir jis gali būti nuostabus – turi tik išmokti.
Iš Šanchajaus teatro akademijos atėjo vos keli aktoriai – dėstytojai nerekomendavo dalyvauti šiame projekte. Vidinė kino ir teatro industrija paremta griežtais aktoriaus įvaizdžio kūrimo ir grožio / išvaizdos bei elgesio, veido išlaikymo ir lojalumo sistemai kanonais bei kitais hierarchijos principais.
Nepaisant to, Šanchajuje radau vietinių ir atvykusių čia iš įvairiausių pasaulio kampelių tikrų kino profesionalų. Jie ir sudarė mano komandą. Ji nuostabi!
 |
| Kadras iš filmo „Geležinkelio stotis“. |
Geri filmai nebūtinai turi būti rodomi daug kartų. Aš esu už filmų filmavimą kino juostoje ir pateikimą muziejams. Nejuokauju. Nors šis filmas nufilmuotas skaitmeniniu formatu, juostą galima žiūrėti daug kartų. Ir ją tikrai bus įdomu žiūrėti po daugelio metų.
Kiek metų buvo kuriamas filmas?
5 metus. Tai atrodo beprotiškai ilgai ir komercinio, ir nekomercinio kino kontekste. Buvo didžiulis iššūkis, bet kartu ir malonumas dirbti projekte, kai tau už nugaros nekvėpuoja mirtis – biudžetas ir laikas. Prioritetu buvo pasirinkta projekto išliekamoji vertė ir kokybė. Mums, manau, pavyko tai pasiekti. Kūrybinis procesas vėl tapo svarbus. Vėl galime apie jį kalbėti.
Filmas buvo kuriamas pagal griežtus Holivudo standartus. Nuo pirminės idėjos iki atskirų segmentų. Filmo montažas truko ilgai. Jo metu buvo ne tik atrandamos naujos segmentų sekos ir siužetinės linijos, bet ir įtraukiami nauji, ką tik nufilmuoti segmentai.
Lietuvoje, Vilniuje, filmas bus parodytas vos tris kartus.
Tikiu, kad galėsime pamatyti filmą „Skalvijos“ kino centre ir vėliau, jei tik to norės žiūrovai. Geri filmai nebūtinai turi būti rodomi daug kartų. Aš esu už filmų filmavimą kino juostoje ir pateikimą muziejams. Nejuokauju. Nors šis filmas nufilmuotas skaitmeniniu formatu, juostą galima žiūrėti daug kartų. Ir ją tikrai bus įdomu žiūrėti po daugelio metų.
Kas Jums brangiausia šiame filme? Kodėl vertėtų jį pamatyti?
Vertingiausia yra pasiektas intensyvumo lygis, alegorinis daugiasluoksniškumas ir filmo išliekamoji, istorinė vertė. Projektas brangus tuo, kad žymėjo mano kūrybiniame ir dvasiniame gyvenime daug naujų augimo etapų, apibendrino tai, ką savo gyvenime veikiau, ir davė daug neįkainojamų pamokų.
Filmą verta pamatyti visiems, kurie neabejingi kinui ir naujų formų paieškoms mene. Svajotojams. Keliautojams vietoje, laike ir mintyse. Tai tarsi kelionė į save. Ir ji skirta daugiau patyrusiam keliautojui nei atsitiktiniam turistui. Filme nematysite architektūros paminklų, bet apkeliausite pasaulį ir pajusite gyvas atskirų šalių kultūras jose kuriančių ir gyvenančių žmonių akimis.
Čia nėra patyčių ir tuštybės. Bet intensyvi pramoga garantuota: segmentai yra kaip klipai, juose daug informacijos ir sluoksnių. Kai kurie žiūrovai skundėsi, kad filmas per daug intensyvus. Manau, šiuolaikinis jaunas žmogus tik tokio, intensyvaus, turiningo, informacijos srauto ir laukia.
Šiuo metu gyvenate Norvegijoje – ką veikiate? Gal ketinate atvykti į Vilnių ir susitikti su žiūrovais?
Į Norvegiją mane atvedė badas (Knuto Hamsuno prasme). Naujas etapas. Buvo Kinija, dabar – Norvegija. Filmuosiu toliau.
Tikrai taip, nekantrauju atvykti į Vilnių ir susitikti su draugais bei žiūrovais. Visi kartu „Skalvijoje“ pažiūrėsime tai, apie ką taip ilgai pasakojau.
Perfrazuojant vieno herojaus žodžius: „Sakykite tiesą: ar gyvenate gerą gyvenimą?“
Atsakysiu herojaus iš to paties filmo žodžiais: „Kartais noriu sugrįžti atgal ir pasirinkti iš naujo.“ Gyvenu taip, kad vis dar, atrodo, galiu rinktis. Ir sugrįžti. Pradėjęs ką nors nauja, vis tiek būsiu tos pačios besitęsiančios istorijos dalis. Vaidmenų keitimo ir žaidimo savo biografija elementai pagaliau atranda vis tvirtesnę vietą ne tik mano buityje, bet ir kūryboje. Kelionė tęsiasi. Nieko negali būti geriau už tokį gyvenimą.
Prie filmo rodymo Lietuvoje prisideda „Kinomedija“ (prodiuseris Vykintas Šukys).
Filmo anonsas: