 |
| Mikhail Vasilyev/Unsplash.com nuotr. |
Kas gi neskaičiuoja rudeniop augančių kainų, nemenkstančių savo ar artimųjų poreikių bei vis kuklesnių (jei tokių yra) pajamų skirtumo – ir kas nesijaučia kaltas bei norįs įveikti tą kaltę ar išvengti jos? Tai kebli ir persekiojanti kaltė. Tokia nuolat grįžtanti kaltė, su kuria ilgainiui nesinori gyventi arba bent jau jos norisi nusikratyti. Su tokiomis kaltėmis gyvena kiekvienas, dėl to neišvengiama, kad apie tai negalvotume ir nesvarstytume, ką dėl to daryti.
Pats savęs ir kitų kaltinimas tingumu – ypač tų, kurie turi menkiau pajamų už kaltintoją – yra universalus daugeliui visuomenių ir laikų. Nėra tai išskirtinis nūdienos lietuvio pomėgis ar istorinis bruožas. Visi daugelyje bent jau vadinamųjų Vakarų kraštų žinome universalų šio kaltinimo alegorinį, veik mitinį, pamokomąjį pasakojimą, priskiriamą dar antikiniam ir dar mistiškesniam Ezopui. Pasakojimą apie darbščią skruzdę ir tingų, švaistūną žiogą.
Skruzdė, kaip pamenate, yra ne šiaip darbšti. Ji dirba, sakytume, rezultatyviai ir kokybiškai – taupiai kaupia atsargas žiemai. Dėl to ji yra rūsti ir griežta tinginiui žiogui. Pastarasis, skruzdei (ir dažnam mūsų), akivaizdu, tėra lengvabūdis švaistūnas, nieko nekaupiantis žiemai ir atsiduodantis nedisciplinuotiems džiaugsmams. Būtent už tai jis turi būti griežtai baudžiamas moraline panieka, socialiniu atskyrimu ir (išdavoje) mirtinu ekonominiu skurdu – tegu dvesia, nes linksmos iliuzijos ir smagi euforija nemaitina.
Kitais žodžiais, kaip dažnas visuomet supranta čia Ezopą, tinginiai galiausiai patys pasirenka greitesnę mirtį skurde, tad visuomet dera rinktis daug pragmatiškesnį (ir, suprask, dorybingesnį) skruzdėliškumą. Tinginystė, galime taip manyti, yra niekinga ekonominės savižudybės forma – juk galėtų tie švaistūnai ar dykaduoniai vietoje kvailų iliuzijų ir euforijos pasirinkti disciplinuotą, sunkų produktyvumą, t. y. būti normalios, jei ne pavyzdinės, skruzdės. Atsiverskite bet kurį iliustruotą Lietuvos žurnalą ar verslo dienraštį ir rasite šio teiginio variantų. Pakalbėkite su bet kuriuo darbdaviais save vadinančių investuotojų ar samdomų vadybininkų, ir jie kurią nors (švelnesnę ar žiauresnę) šio diskriminacinio teisuoliškumo versiją pasiūlys. Darbščiais ir kapitalo vertę kuriančiais save laikantieji lengvai jaučiasi teisūs nelyg skruzdėlė. Kapitalo „orumas“, nuosavybės „šventumas“ ir panašūs asmeninės visagalybės iliuzijų ramsčiai lengvai suteikia moralinio pranašumo ir teisumo pojūtį, su kuriuo lengva vertinti neverslininkų mases kaip varganus dykaduonius, nemokančius taupyti ir „kurti“.
Žiogas (beje, graikiškuose Ezopo rinkinių originaluose dažniausiai cikada, o kai kur – mėšlavabalis) baudžiamas net ne pačios skruzdės, o tam tikro už skruzdę didesnio moralinio imperatyvo stropiai rūpintis materialiniu savo (jei ne artimųjų), bet ne svetimo išlikimu, paliekant aną jo/jos paties/-čios aplinkybių galiai. Tegu tie, kurie yra nedarbštūs, vangūs, nepraktiški ir nepaklūstą darbštumo bei produktyvumo paliepimams, patiria visą žiemos rūstį. Tarsi „Sostų karų“ neišmoningi personažai, netikėję ledo zombiais, kurie vis vien pasirodo. Skruzdė čia veikia lyg koks karmos atpildo dėsnis ar teisingo keršto nusidėjėliams įrankis. Produktyvaus darbo šventumas atkuriamas, tinginystė nubaudžia pati save.
Tik kodėl gi skruzdė – ypač šiuolaikinis verslininkiškas jos variantas – teisi? Ar iš tikro? Ar galime kitaip suprasti šitą moralistinę klišę?
Kitoje antikinėje šios pasakėčios versijoje, kaip minėjau, nelaimingas ir neišmoningas vabalas yra (kas daug dramatiškiau, nes sukelia šleikštulį) mėšlavabalis. Jis mat investuoja savo vabališkąjį kapitalą į rudens lietaus nuplaunamą mėšlą, tad nesolidari skruzdė „laimi“ ir išdidžiai tyčiojasi iš tokio prasto investuotojo. Tačiau tuo pat metu šioje pasakėčios versijoje teigiama, kad ana skruzdė yra už godulį kaupti ir nesidalinti sukauptu materialiniu gėriu nubaustas dievų valstietis, kuris, panašiai kaip Sizifas, yra nuolat priverstas vien kaupti ir nebeturi nei artimųjų ar draugų, nes negali dalintis – juolab su mėšlavabaliais, savais ar svetimais. Tokiai skruzdei nebeliko savų, vien darbas ir jo privatizuoti vaisiai. Mėšlavablis miršta, o skruzdė įkalinta nesibaigiančios produktyvios vienatvės kalėjime, o aplink vien mėšlavabaliai arba kitos priešiškos skruzdės.
Skruzdė šioje versijoje yra neprotingai ir nejautriai atsisakanti solidarumo mėšlavabaliui. Net jei tas smarkiai skiriasi nuo jos savo išmone, veiklumo ir produktyvumo dorybėmis, pastarųjų trūkumas dar nėra jo nedorumas. Štai nedraugiškas žiaurumas, kuris silpnesnį praktiškai ar ekonomiškai pastūmėja į žūtį – fizinę, socialinę ar psichologinę – yra neabejotina nedorybė. Ir skruzdė yra labai aiškiai pasirinkusi būti tokia egoistiškai žiauri, kas, pasakėčios dievų požiūriu, ir yra jos bausmė. Amžinas godžios ir žiaurios vienatvės kalėjimas, negebėjimas būti artimam (o tai reiškia ir dosniam, solidariam) su kitais.
Čia skaitytojai pagalvos, kad aš, nūdienos lietuvio žodžiais, afišuoju ar propaguoju piktybinį tingulį, neatsakingumą, švaistūniškumą ar panašius dalykus, kurių per daug, o štai darbštumo bei rezultatyvumo mažoka. Tačiau pastaroji Ezopo versija man įtikinamesnė dėl to, kad prikišamai parodo esminę mūsų dabartinės kultūros ydą – visapusišką įtarumą, automatinę nejautrą vieno kitam ir bailų atsisakymą bendradarbiauti, vietoj to siekiant manipuliuoti, kontroliuoti ir galiausiai vengti vienam kito. Kaip tik tai, o ne „darbštumo“ stoka verčia dažną mūsų pavydėti ir „mokytis“ iš „sėkmingųjų“. Tuo tarpu sėkmė, jei mes ja patiriam, dažniausiai reiškia vienokią ar kitokią vienatvę ir dar didesnę baimę, įtarimus ir nerimą dėl to, kaip ją išsaugoti.
Izraelietis psichologas ir elgesio ekonomikos tyrėjas Danas Ariely neseniai aprašė savo kolegų tyrimą viename Izraelio vaikų darželyje. Tyrėjai norėjo patikrinti, ar piniginės baudos galėtų atgrasyti tėvus nevėluoti paimti vaikus iš darželio, kas, žinoma, nutikdavo ne taip retai. Keisčiausia, kad baudos įvedimas paskatino tėvus vėluoti dar dažniau, nes dabar jie tiesiog galėjo apskaičiuoti tokio elgesio riziką ekonomiškai ir apmokėti savo vėlavimą. Tuo tarpu ligi tol juos labiau ribodavo atsakomybės, kaltės ir atjautos vaikams jausmai.
Ariely daro išvadą, kad, kuo labiau ekonominis išskaičiavimas braunasi į mūsų kasdienį socialinį gyvenimą, tuo labiau šis aižėja ir neatsistato. Asmeninės naudos išskaičiavimas kasdieniuose santykiuose tiek su artimaisiais, tiek šiaip bendrapiliečiais ar bet kuo ir sukuria apibendrintą nepasitikėjimą, manipuliavimą bei nejautrą kitam. Kartu išskaičiuojančio godulio bei nepasitikėjimo praktika sumažina mūsų dosnumą, pasitikėjimą ir džiaugsmą bendradarbiauti – o šie dalykai taip lengvai ir greitai nebeatkuriami. Visi, kurie prarado artimus santykius, žino, kad dalis šio praradimo buvo baimės dėl išskaičiavimų ir vienas kito naudingumo nuvertinimų. Šiais laikais tai universali mūsų visų mėšlavabališka bėda.
Ariely primena, kad mes visi gyvename žiauriame nejautrių skruzdžių pasaulyje – ir nuolat arba patiriame, arba bandome išvengti patirti mėšlavabalio ar žiogo vargo. Sprendžiant iš nepasitikėjimo ir nusivylimo savo gyvenimo galimybėmis, iš savižudybių ir savęs menkinimo bei žalojimo mastų Lietuvoje, nebesvarbu, kokią iš šios pasakėčios vabzdžių kaukę kas manosi dėvįs. Mes visi esame įsisenėjusios, paviršutiniškos ir rinkų skatinamos skruzdėliškos nejautros aukos. Mes nuolat kaltinam save ir kitus dėl per mažų pastangų, tingulio ir „važiavimo už dyką“ neva darbštesnių už mus mažumų (verslininkai dažniausiai mėgsta vaizduoti kaip tokias kenčiančias nuo tinginių masių superskruzdes).
Neabejotina, kad mes visi kenčiame nuo labai labai plačiai pasklidusios negalios atjausti vienam kitą, padėti išgyventi kitam, pajusti mūsų taip trokštamą artumą ir bendrumą net su kraujo giminėmis. Ką jau ten su kitataučiais ar migrantais. Ir kuo esi verslesnė skruzdė, tuo labiau ta kančia aplanko, tuo mažiau ją pridengia prabanga ir perteklius. Darbštumas ir produktyvumas kaip kieno nors savybės ar jų stebimas trūkumas – tai neturėtų tapti engiančios prievartos sau ir kitiems dalyku. Lygiai kaip ir neturėtų būti pateisinimas nejautrai, atsisakymams padėti mažiau sėkmingiems, nuteisti juos teisuolišku moralizavimu, pateisinti savo nejautrą ypatinga likimo ar metafizinių būtybių dovana asmeniškai mums ar mūsų socialiniam sluoksniui.
Gaila, bet kapitalistinio Ezopo pasaulyje, kuriame mes visi kartkartėmis jaučiamės kaip skruzdėlėmis apsimetantys mėšlavabaliai, bijantys vidinio ar išorinio skruzdėlių teismo, ir kur visuomet norisi kitus matyti kaip mėšlavabalius ir bent taip tikėtis išvengti jų likimo – tokiame pasaulyje tarp suirusių ir dingusių artumo, dalinimosi, paramos vieno kitam griuvėsių vien mes patys galime atsisakyti skruzdėlės klaidos. Vien mes patys galime ištiesti ranką nesėkmę patiriančiam kitam, pasidalinti tuo, ką turime, ir dar daugiau, ką visuomet galime duoti: patvirtinimą, kad mažiau sėkmingieji yra tokie pat žmonės, kaip ir mes, o jų gyvybė ir žmogiškumas yra ne mažiau svarbūs nei mūsų, kad jų gyvybės išsaugojimas, jų pakankamos gyvenimo kokybės užtikrinimas šiame materialaus pertekliaus pasaulyje yra mūsų abipusis laimėjimas.
Apie tai rašoma visose didžiųjų pasaulio religijų knygose, bet kažkodėl siaura ir žiauri Ezopo pasakėčios versija vis dar atrodo įtikinamesnė už jas. Ar negalėtume paliudyti vienas kitam bent čia ko geresnio? Jokioje iš Ezopo pasakėčių nėra versijos, kurioje skruzdė pati nuspręstų solidariai dalintis ir mylėti mėšlavabalį kaip kitą, artimą vabalą. Iš pastarųjų kelių šimtmečių istorijos žinome, ką tokia nuosavybės prikaupusiųjų nejautra lemia jiems patiems. Nesinori, kad kartotųsi visai ne Ezopo istorijos, nei kaip tragedijos, nei kaip farsai. Tad kas bus solidarumo lyderiais mūsų visuomenėje dabar?
A. Davidavičius yra Vytauto Didžiojo universiteto lektorius, filosofas