Prieš 100 metų mažame Fatimos miestelyje, Portugalijoje trims piemenėliams pasirodė Švč. Mergelė Marija, kuri pakvietė žmones atgailauti ir melstis dėl taikos. Šio jubiliejaus proga Lietuvos vyskupai pakvietė lietuvius spalio 22 dieną vykti į Fatimą švęsti Lietuvos dieną, kuri yra sudėtinė Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo Fatimoje 100 metų jubiliejaus iškilmių dalis.
Dievo Motinos žinia žmonijai
 |
| Vilmos Švedienės nuotrauka |
1917 m. gegužės 13 d. Portugalijoje, Cova da Iria lygumoje, šalia Fatimos miestelio, trims piemenėliams – Lucijai dos Santos, jos pusbroliui Francisco Marto ir pusseserei Jacintai Marto – pasirodė Švč. Mergelė Marija. Pasaulyje vyko baisus karas, apie kurio pabaigą bei apie kilsiantį dar žiauresnį karą vaikams pranešė Dievo Motina. Piemenėliams ji pasirodė dar 5 kartus – ir visuomet 13-ąją dieną. Tik rugpjūčio mėnesį vaikai Švč. Mergelę pamatė 19-ąją dieną: taip įvyko dėl to, kad miestelio meras, bauginimais siekęs vaikus atskleisti, ką jiems sako Švč. Mergelė Marija, juos buvo uždaręs į kalėjimą.
Spalio 13-ąją dieną Švč. Mergelė Marija vaikams pasirodė paskutinį kartą. Kartu su vaikais jos pasirodymo laukė 70 000 žmonių. Jie tapo keisto reiškinio – neįprasto saulės judėjimo ir spalvų mainymosi liudininkais. Mūsų laikus pasiekė tų dienų laikraščiuose užfiksuoti nuotraukos bei liudijimai: „Mačiau saulę, raudoną, žalią ir dar daug spalvų...“, „Ji sukosi aplink save!“, „Aš tikiu, aš tikiu, aš tikiu!“, „Stebuklas, stebuklas...”
Švč. Mergelė Marija per piemenėlius žmonijai skleidė universalią žinią – norėdami taikos, žmonės turi melstis ir atgailauti. Ji prašė paaukoti Rusiją jos Nekalčiausiajai Širdžiai. Jei to nebus – kils antras baisus karas, Rusija atsimes nuo Dievo, pasaulyje pasklis komunizmas, žus daugybė žmonių. „Rusija paskleis savo klaidas po pasaulį, sukels karų ir Bažnyčios persekiojimų. Gerieji bus nukankinti, Šventasis Tėvas turės daug kentėti, kai kurios tautos bus sunaikintos. Galiausiai mano Nekaltoji Širdis triumfuos.“
Liucijai dos Santos buvo lemta išgyventi 97 metus ir užrašyti Švč. Mergelės Marijos žinią – vadinamąsias tris paslaptis, su kuriomis ji supažindino popiežių Joną Paulių II. Popiežius Jonas Paulius II buvo įsitikinęs, kad Švč. Mergelė Marija išgelbėjo jo gyvybę per pasikėsinimą Šv. Petro aikštėje , įvykusį 1981 m. gegužės 13 d. ( !). 1984 m. kovo 25 d. Šventasis Tėvas Jonas Paulius II kartu su viso pasaulio vyskupais paaukojo pasaulį Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai.
 |
| Liucijos ir Jacintos palaikai Fatimos bazilikoje. Rasos Baškienės nuotrauka |
Kiti du piemenėliai – Francisco ir Jacinta Marto – mirė dar vaikystėje. Visų trijų Švč. Mergelę Mariją regėjusiųjų palaikai ilsisi Fatimos bazilikoje, kuri buvo pastatyta šalia Apreiškimų koplyčios.
Ave Maria de Fatima
Spalio 19 d. į Fatimą išvykome keli šimtai piligrimų. Mus lydėjo 8 vyskupai ir 50 kunigų. Iš Vilniaus į dangų vienas po kito pakilo du lėktuvai su 340 piligrimų, kurių vyriausiajai beveik 90 metų, o jauniausiam piligrimui – 2,5 metų. Iš Šiaulių taip pat vyko didžiulė piligrimų grupė, išskridusi vakare. Nusileidę Portugalijos mieste Porto aplankėme Porto baziliką, kurioje vyskupas Arūnas Poniškaitis aukojo šventas Mišias.
 |
| Rasos Baškienės nuotrauka |
Apžiūrėję miestą autobusais iškeliavome į Fatimą bei šalia jos esančius miestelius, kuriuose apsigyvenome trims dienoms. Netrukus prie mūsų prisijungė Portugalijos bendruomenės atstovai, lietuvių piligrimai iš JAV ir kitų šalių, su kuriais kartu šventėme šv. Mišias Jėzaus Mirties koplyčioje.
Po šv. Mišių ėjome Kryžiaus kelią. Šiuo keliu iš Alžiustrelio kaimo prieš šimtą metų Liucija, Franciskas ir Jacinta bėgdavo į Cova da Iria slėnį ganyti savo avelių. Dabar čia įrengtos Kryžiaus kelio stotys, kurias lankydami piligrimai meldžiasi ir mąsto apie Jėzaus kančią. Kryžiaus kelyje stabtelėjome ties vieta, kurioje Švč. Mergelė vaikams pasirodė 1917 m. rugpjūčio 19 d.
Alžiustrelio kaimelis saugo Lucijos, Francisko ir Jacintos atminimą: lankytojams atviri namai, kuriuose vaikai gimė ir augo. Dairantis ir vaikščiojant nejučia atmintyje iškilo Šventojo Rašto žodžiai: „Jis nesiginčys, nešauks, ir negirdės niekas gatvėse jų balso. Jis nenulauš palūžusios nendrės ir neužgesins gruzdančio dagčio, kol neatneš teisybei laimėjimo; o jo vardas teiks viltį tautoms!“ ( Mt 12).
Ne pilnose žmonių aikštėse, ne didžiuliuose rūmuose ar vienuolynuose žmones pasiekia Dievo žinia. Ji ateina per mažuosius ir silpnuosius. Apie didžiausius sukrėtimus ir nelaimes, apie pragarą ir atgailą Dievo Motina prabyla paprastiems portugalų kaimiečių vaikams, kurie net nesupranta, kas yra ta Rusija, kurią Švč. Mergelė prašo paaukoti Nekaltajai jos širdžiai.
 |
| Žiburių procesija Fatimoje. Nuotrauka Emilijos Karčevskos |
Vakare prie šventovės širdies – Apsireiškimo koplyčios – kartu su tūkstančiais tikinčiųjų iš viso pasaulio įvairiomis kalbomis kalbėjome Rožinį. Viena jo dalių buvo kalbama ir lietuviškai. Po Rožinio ėjome Žiburių procesijoje, nešini žvakėmis ir giedodami nuostabią giesmę: „Fatimos slėnyje gegužės tryliktąją Mergelė Marija pasirodė vidurdienį. Sveika, sveika Marija...“ 1982 m. popiežius Jonas Paulius II Švč. Mergelės Marijos karūnai paaukojo kulką, kuri vos nenunešė jo gyvybės per pasikėsinimą.
 |
| Apreiškimo koplyčia Fatimoje. Rožinio kalbėjimas. Nuotrauka Emilijos Karčevskos |
Sekmadienį, spalio 22-ąją – Lietuvos dieną Fatimoje – Švč. Trejybės bazilikoje buvo aukojamos šv. Mišios. „Piemenėliams Marija buvo ir motina, ir mokytoja, kurios klausydami jie tapo šventi. Mums Marija taip pat yra motina ir mokytoja, kurią mes mylime, motina ir mokytoja, kuria mes pasitikime, motina ir mokytoja, kurios mes klausomės, motina ir mokytoja, kurios pavyzdžiu mes seksime“, – per šventąsias Mišias sakė Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas.
 |
| Šv. Mišios Švč. Trejybės bazilikoje Fatimoje. Rasos Baškienės nuotrauka |
Ar prieš 50 metų lietuvių tikintieji galėjo tikėtis švęsti Lietuvos dieną Fatimoje? O juk Lietuva nukentėjo nuo įvykių, dėl kurių perspėjo Švč. Mergelė. „Šis šimtmetis susitapatina su mūsų nepriklausomybės šimtmečiu. Patyrėme nelaimių, dėl kurių perspėjo Marija. Rožinio maldos kilo iš to šimtmečio“, - kalbėjo arkivyskupas.
Spalio 22-ąją – trečiąjį spalio mėnesio sekmadienį – Bažnyčia švenčia Misijų dieną. Šventųjų Mišių metu prisiminėme žmones, paskyrusius visą savo gyvenimą skleisti Gerąją Naujieną, dėl to patiriant daug vargo, sunkumų, kartais net žūstant kankinio mirtimi. Popiežius emeritas Benediktas XVI yra sakęs, kad Bažnyčia darbuojasi ne dėl laikinojo viešpatavimo, ne dėl savo valdų išplėtimo, bet tam, kad vestų visas tautas prie Kristaus pasaulio išganymo. Šis Evangelijos skelbimas skatina tarnystę visiems, ypač kenčiantiems ir atstumtiesiems, anot Benedikto XVI, jis nežino „nei ribų, nei sienų“.
Dėkui Marijos radijui, kurio tiesioginės šventųjų Mišių transliacijos dėka žmonės Lietuvoje galėjo melstis kartu su piligrimais Fatimoje.
Po šventųjų Mišių rinkomės bendrai nuotraukai, o vėliau septyniais autobusais išvykome į trečiąjį po Jeruzalės ir Romos piligrimų centrą – Santjago de Kompostelą. Privažiavus pakelės užeigą, arkivyskupas mus pakvietė agapei, primindamas, kad, patyrus didelių dvasinių malonių, derėtų nepamiršti ir kūno poreikių. Keliems šimtams piligrimų iškeltos vaišės ne vienam priminė Jėzaus duonos padauginimo stebuklą!
Santjago de Kompostela
Vakare atvykome į Santjago de Kompostelą. Manoma, kad po šio miesto katedros altoriumi ilsisi vieno dvylikos apaštalų – Jokūbo vyresniojo – palaikai. Pasak legendos, apie 44 m. Jeruzalėje nukirtus Jokūbui galvą, jo palaikai buvę įdėti į laivą be įgulos. Laivas pasiekęs Galisiją, o palaikai buvę palaidoti toje vietoje, kurioje dabar stovi miestas. Apie 810 m. atsiminus apie palaikus buvo pastatyta keletas bažnyčių. 977 m. miestą sugriovę musulmonai nepaliko akmens ant akmens. Išvijus musulmonus, 1077 m. pradėta statyti romaninio stiliaus katedra, kurią aplanko milijonai piligrimų, nuėję pėsčiomis ne vieną šimtą kilometrų.
Spalio 23 d. šioje Katedroje šventėme šventąsias Mišias kartu su daugybe piligrimų iš viso pasaulio. Gaila, kad po vidudienio Mišių nebuvo iškeltas „Botafumeiro“ – milžiniškas smilkytuvas, kurio smilkalai, kaip sakoma, senovėje padėdavę išvalyti orą nuo apsunkusio piligrimų prakaito kvapo.
Palinkėję Santjago de Kompostelai Dievo malonės išvykome į Lietuvą. „Kiekvienam Dievas prabyla savaip šioje piligrimystėje: ir didžiulės vandenyno bangos Nazare miestelyje, ir vienuolynai – turime pastebėti šiuos ženklus ir atpažinti...“ – tokie arkivyskupo G. Grušo žodžiai lydėjo mus kelionėje namo.