 |
| pexels.com nuotrauka |
Jo tėvai asocialūs, — paskelbė nuosprendį paskutinis sakinys kriminalų skilties straipsnyje. Trys žodžiai, tiek mažai, o kokia sunki šių žodžių reikšmė, kaip nepakeliamai jie slegia tiek jauną nusikaltėlį, apie kurį pasakoja straipsnis, tiek jo tėvus. Viešų diskusijų apie kalbą ir jos kontrolę kontekste savanoriškai pasirenkame žodžius ne tik apsunkinančius žmogaus orumą, bet apribojančius jo santykį su visuomene. Šis nuosprendis ir kiti panašūs žodžiai, kuriuos pasirenkame kalbėti apie plačias žmonių grupes — visa tai daro įtaką ne tik tam, kaip visuomenė apie juos galvoja, bet kaip jie patys save suvokia.
Asocialus šiuo atveju yra anti-socialus, už-socialaus, už-sociumo, už-visuomenės. Kitaip tariant — už visuomenės ribų, atskirtas, išmestas. Ir kasdienėje kalboje mes nevartojame šio žodžio išimtinai apibūdinti žmones, turinčius rimtų socialinių sutrikimų, trukdančių integruotis į visuomenę. Šis žodis apima ir benamius, ir priklausomybių turinčius žmonės, ir skurde bei nepritekliuje gyvenančius lietuvius. Daug tinkamesnis yra socialinės rizikos grupės terminas: tai visuomeninės grupės, esančios visuomenės viduje, nors ir turinčios tam tikrų rizikos veiksnių. Bet ir čia kyla klausimas: rizika, pavojus, grėsme — kam ir nuo ko? Rizika, kad tie žmonės atsidurs už socialumo ribų, nesugebės išlaikyti savęs bendruomenėje. Tik tiek ir tereikia, kad galima būtų išmesti juos iš visuomenės: neturėti namų, neturėti pakankamai maisto, padauginti alkoholio.
Jo tėvai asocialūs — aidi lyg mirties bausmė. Nuosprendis pateisina ar, priešingai — apsunkina nusikaltėlio bylą. Pirmu atveju galvojama: žinoma, tokie ir daro nusikaltimus, nieko daugiau negalima tikėtis. Antruoju — pateisinama: užaugęs asocialioje šeimoje, jis neturėjo galimybių išaugti kitokiu žmogumi. Vienu ar kitu atveju visa sudėtinga žmonių gyvenimo istorija, neišvengiamai pilna skausmo ir netekties, sutraukiama į vieną žodį ir kategoriją. Žmonėms, galbūt padariusiems daug prastų sprendimų gyvenime, atimamas esminis orumo elementas — galimybė priklausyti, būti grupės dalimi. Ir ne tik: vienu žodžiu, mes bėgame nuo poreikio gilintis į subjektyvius žmonių išgyvenimus, nubraukiame juos kaip mažiau reikšmingus, galiausiai — atsisakome reprezentuoti juos viešojoje erdvėje. Nes juk rodyti skurdą bei nepriteklių, bet nekalbėti apie tokias situacijas žeminamai ar kaltinamu tonu — tai prisiimti atsakomybę kaip visuomenei, pripažinti, jog kai kurie jos nariai buvo palikti kapanotis patys. O tokios socialinės, visuomeninės atsakomybės prisiimti nenori niekas.
Ir čia kyla klausimas: kur yra ta vieta, už sociumo, kitoje visuomenės pusėje? Tokios vietos neturėtų būti sveikoje ir politiškai atsakingoje visuomenėje. Prasmė — tiek žodžių, tiek asmeninė — kuriama išimtinai visuomenėje ir per ją. Ištremdami žmones iš visuomenės, mes atimame esminį įrankį, kuriuo žmonės kuria prasmę ir santykius. Mes taip pat skurdiname save, nes nematome jų, jų išskirtinių problemų ir patirčių. Taip išbraukiame dideles žmonių grupes iš visuomeninio prasmės bei pačios politikos kūrimo: nėra kam pasirūpinti skurde, nepritekliuje ar kitose bėdose gyvenančių žmonių viešu atstovavimu. Atvirkščiai — stumiame juos lauk iš dailiai nušlifuotų socialinių tinklų bei žiniasklaidos žinučių, nuotraukų, straipsnių. Apibūdinti žmogų kaip asocialų – tai iš esmės nutraukti jo santykį su visuomene, bet reikia labai gerai pagalvoti, ar visuomenė nutraukia santykį, ar pats žmogus. Pirmuoju atveju – išstumti į užribį yra tolygu atimti galimybę kurti prasmę, suvokti save ir pasaulį aplink. Retas savanoriškai ir su priežastimi pasitraukia iš visuomeninio gyvenimo, daugeliui tai — netikėtas šalutinis skurdo ar priklausomybės padarinys, o ne sąmoningai pasirinktas gyvenimo būdas. Todėl dėmesys turėtų būti skiriamas sugrąžinti juos į sociumą, o ne psichologiškai atskirti žodžiais nubrėžiant ribą.
Socialus/asocialus – tai skirtis, kurią galima palikti medicininiuose kontekstuose, bet reikia išmesti iš kasdienių žodynų, iš kolektyvinės sąmonės ir svarbiausia — iš asmeninės savivokos. Nė vienas žmogus neturėtų jaustis asocialus, lyg jis būtų anapus valstybės ir visuomenės. Žinoma, šioje vietoje galbūt galima išskirti nusikaltėlius, kurie sąmoningai kenkė visuomenei, bet ir čia kyla klausimas, ar jie yra nebe visuomenėje, ar tik laikinai izoliuoti visuomenės pakraštyje. Skurstantys, kenčiantys nuo priklausomybių, neturintys būsto — galbūt jie yra pažeidžiami – tai visuomenės paramos laukiančios grupės, bet jie nėra asocialūs. Atvirkščiai, jie turi atsidurti bendruomenių centre ir gauti paramą bei palaikymą ne tik iš valstybinių institucijų, bet ir pačios visuomenės — individualių žmonių ar nevyriausybinių organizacijų. Drįsčiau teigti — parama pirmiausia turėtų ateiti iš pastarųjų.
Politiškai kiekvienas yra sociumo dalis, daugiau ar mažiau sėkmingi, su didesniu ar mažesniu paramos poreikiu. Šioje šalyje neturi būti vietos asocialiems žmonėms. Nes ta vieta už tvoros, už visuomenės, — ta vieta neegzistuoja.