 |
| Edu Lauton/Unsplash.com nuotr. |
#AšEsuVanagas – tokią grotažymę pastarosiomis dienomis galėjome dažnai regėti socialiniuose tinkluose. Visa tai – atsakas Į Rūtos Vanagaitės pareiškimus apie vieną svarbiausių partizaninio pasipriešinimo sovietinei okupacijai vadų Adolfą Ramanauską-Vanagą. Daug apie šią istoriją jau pasakyta, tad belieka sudėlioti akcentus tiek apie patį R. Vanagaitės interviu, tiek apie visuomenės reakciją į jį.
Pradėkime nuo pačios R. Vanagaitės pareiškimų. Rusijai rengiant informacinį karą prieš Lietuvą, dalis viešosios erdvės aktyvistų neretai perlenkia lazdą už visko, kas nepriimtina, regėdami Kremliaus ranką. Kartais tai daroma tiesiog iš inercijos, o kartais tai tiesiog makiaveliška taktika, siekiant eliminuoti vieną iš diskusijos pusių ne argumentais, o priklijuojant etiketę.
Dėl savo pareiškimų Kremliaus marionete buvo išvadinta ir pati R. Vanagaitė. Tiesa, šįkart ji norom ar nenoromis ėmė pūsti Kremliaus triūbą. Putino Rusija, aktyviai vykdanti istorijos perrašymo politiką, žūtbūt siekia pavaizduoti partizaninį karą kaip fašistinį. Esą sovietams priešinosi tik buvę žydšaudžiai, nacių pakalikai. Šia taktika Putino Rusija skleidžia pasakojimą, pagal kurį partizaninio pasipriešinimo numalšinimas yra baigiamoji „išlaisvinimo nuo nacizmo“ dalis. Taip Kremlius bando nusiplauti kruvinas rankas.
Lengviausia bandyti partizaninį judėjimą diskredituoti metant šešėlį jo vadams. Štai R. Vanagaitė kalba apie tai, kad sulaikyto Vanago esą niekas nekankino, kad jis teisme pašlovino Sovietų Sąjungą, kad jo būta baltaraiščio, o, remdamasi kažkokiais neįvardintais jos širdies draugo Efraimo Zuroffo šaltiniais, galbūt ir žydšaudžio. Užstodamas R. Vanagaitę, Tomas Venclova pripažįsta, kad kai kurie jos teiginiai galimai yra klaidingi, tačiau visuotinis jos pjudymas netoleruotinas.
Prie pjudymo dar sugrįšiu, tačiau pradėkime nuo pradžių, t. y. nuo teiginio, kad kai kurie R. Vanagaitės teiginiai galimai yra klaidingi. Man regis, čia ir slypi visa problema. Tema labai jautri, tad į viešąją erdvę kalbėti derėtų eiti tik turint labai tvirtų įrodymų, o ne gandų apie E. Zuroffo turimą medžiagą, ne KGB bylas, kuriose gausu melo. Kam skubėti transliuoti į viešąją erdvę dar nesuvirškintus, nepatikrintus teiginius? Gal verčiau juos aptarti su kompetentingais profesionalais? Juk yra ne tik Arvydas Anušauskas, Arūnas Bubnys, tačiau ir Mindaugas Pocius. Taip būtų daroma, jei rūpėtų tiesa. Dabar, panašu, terūpėjo tik viešieji ryšiai ir skandalas.
R. Vanagaitė dabar teisinasi norėjusi nunešti surinktus dokumentus Seimo istorinės atminties komisijai, tačiau čia su klausimais įlindo žurnalistas. Tačiau ar jis tempė už liežuvio, kad nebuvo galima pakentėti? Šis klausimas telieka pačiai R. Vanagaitei, kurios pasiteisinimai dėl paskleistų gandų mažų mažiausiai atrodo neprofesionalūs, o blogiausiu atveju net sąmoningas skandalo kėlimas siekiant sutepti žmogų, kuris pats apsiginti jau negali. Jei ši istorija ko ir moko, tai to, kad kiekvieną kaltinimą būtina paremti konkrečiais įrodymais, o jei savo dispozicijoje teturi gandus, neaiškius dokumentus, kuriems interpretuoti neužtenka kompetencijos, tai tada geriau arba tylėti, arba klausimą perduoti profesionalams.
Dalis mano bičiulių, reaguodami į situaciją, prabilo apie tai, kad tokios manipuliacijos metant įtarimus kolaboravimu su naciais bus nutrauktos tik tada, kai bus aiškiai įvardinti visi asmenys, prisidėję prie Holokausto. Visiškai pritariu tokiam žingsniui, nes istorijoje būtina įvardinti ne tik didvyrius, bet ir budelius. Kiekvienas, prisidėjęs prie Holokausto ne tik žudant, bet ir suvarant į getus, rekvizuojant turtą, kiekvienas, įvykęs karo nusikaltimų ar nusikaltimų žmogiškumui, turi būti besąlygiškai pasmerktas kad ir kokių kitų nuopelnų jis turėtų. Tikiu, kad šis žingsnis padėtų užkirsti kelią klijuoti kolektyvinės kaltės etiketes, nors vargu ar su visam išgyvendintų pavienius atvejus diskredituoti vieną ar kitą žmogų kaltinimais, paremtais neaiškiais šaltiniais.
Dabar pereikime prie to, ką T. Venclova įvardijo kaip R. Vanagaitės pjudymą. Tai svarstydamas prisiminiau brolio Arūno Peškaičio mintis, kaip Jėzus kalbėjo miniai, norinčiai akmenimis užmėtyti moterį. Jis kalbėjo taip, kad įsiaudrinusi minia virto asmenimis, kuriems ėmė veikti ne bandos instinktas, o savirefleksija. Ką ir kodėl darome? Juk šiuo atveju svarbiausia yra ne sugalvoti kuo daugiau etikečių R. Vanagaitei, ne iškeikti ją ir amžiams atriboti. Manau, kad jai dabar skiriama pernelyg daug dėmesio, kurio ji nėra verta.
Svarbiausia yra tiesa, kurios turime siekti. Tiesa tiek apie partizaninį pasipriešinimą, tiek apie Holokaustą, tiek apie sovietinę okupaciją. Turime žinoti savo didvyrius, turime įvardinti ir pasmerkti prasikaltusiuosius. Ne abstrakčiai, o vardais bei pavardėmis. Kol to nebus, tol drumzlinuose istoriniuose vandenyse kuo puikiausiai nardys asmenys, žmonių tragedijas paverčiantys savo asmeniniais viešųjų ryšių šou.
Galiausiai, jei jau kalbama apie kažkuo nusidėjusį, prasikaltusį asmenį, tai ši biblinė istorija mus moko vieno – krikščionis turi siekti ne užmėtyti akmenimis, kad ir simboliniais, o siekti to asmens pasikeitimo, atsivertimo. Tik tai būtų tikra mūsų pergalė.
Savo socialiniame tinkle savaitgalį mačiau ne vieną įrašą, kaip žmonės į R. Vanagaitės žodžius atsakė ne burnodami ant jos, o keliaudami susitikti su dar gyvais Laisvės kovų dalyviais, tvarkydami partizanų kapus ir atminimo vietas. Tai puikiausias pavyzdys, kaip dera atsakyti, nes juodintoja nėra verta dėmesio. Dėmesio yra verti tie, kurių atminimą norime puoselėti. Dėmesio verta mūsų istorija, kurią turime stengtis kuo geriau pažinti.
Pabaigai keli žodžiai apie leidyklos sprendimą nutraukti bendradarbiavimą su R. Vanagaite ir iš prekybos išimti visas jos knygas. Vieni tokį sprendimą sveikina kaip pilietiškumo pavyzdį, kai moralinės normos iškeliamos aukščiau už ekonominius svarstymus, kitu tuo tarpu sako, kad lazda perlenkta. Man visiškai suprantamas noras nutraukti bendradarbiavimą su autore ir nebeturėti su ja nieko bendro. Pats būčiau pasielgęs taip pat. Sunkiau suprasti sprendimą išimti iš prekybos visas knygas, nes juk visos anksčiau pasirodžiusios knygos netampa nei geresnės, nei blogesnės, priklausomai nuo to, ką autorė pasakė šiandien. Nors autorė šiandien ir prisidirbo, tai dar nereiškia, jog visi jos darbai nueina perniek ir kad juose nėra nieko vertingo perskaityti, sužinoti, aptarti.
Kad ir kaip ten būtų, leidykla sprendimą priėmė ir, manding, jis tėra antraplanis vyksmas visoje šioje istorijoje. Svarbiausia šiuo atveju yra pamoka apie tai, kaip turėtume diskutuoti apie savo istoriją, kad ši netaptų atminties karų erdve, o siektų tiesos. Nuoširdžiai linkiu, kad šią pamoką išmoktų ir pati R. Vanagaitė, nes mokytis iš savo klaidų, atsiprašyti ir pakilti yra ne gėda, o stipraus žmogaus požymis.