Pagiriamasis žodis Aristoteliui

Aristotelio skulptūros paroda Valdovų rūmuose / Valdovų rūmų muziejaus (Vytauto Abramausko) nuotrauka

2019 m. sausio 9 d. Valdovų rūmuose įvyko „Klasikų debatai: Aristotelis prieš Platoną“. Diskusija organizuota kaip vienas iš renginių, lydinčių Aristotelio skulptūros parodą Valdovų rūmuose. Taisyklės paprastos – kalbėtojai turėjo įtikinti susirinkusią auditoriją, kad jų ginamas filosofas yra geresnis nei kitas. Mantas Adomėnas gynė Platono pusę, o Andrius Bielskis atstovavo Aristotelį. Debatus moderavo filosofas Alvydas Jokubaitis. Žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ redakcija nusprendė abu pasisakymus publikuoti. 

Siūlome A. Bielskio parengtą Aristotelio gynybą. Manto Adomėno tekstą, siekiantį įrodyti, kad vis dėl to Platonas yra geresnis filosofas nei Aristotelis, galite skaityti čia. Visą diskusijos įrašą galite pasižiūrėti čia. 

Tekstas išspausdintas žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ pirmajame 2019 m. numeryje

Aristotelis (384–322) buvo ir yra vienas didžiausių visų laikų filosofinių genijų. Jo darbai padarė milžinišką įtaką ne tik filosofijai, bet ir moderniems mokslams. Charlesas Darwinas laiške Williamui Ogle yra teigęs, kad gretinant Aristotelį su dviem jo „dievais“ – Carlu Linnaeusu ir Georgesu Cuvier – šie viso labo yra lyg mokinukai¹. Skaičiuojama, kad Aristotelis parašė ne mažiau kaip 200 filosofinių traktatų įvairiausiomis temomis, paskatinusių daugelio filosofijos ir mokslo disciplinų atsiradimą bei plėtrą.

Visų pirma, Aristotelis yra logikos – pirmiausia formaliosios logikos – pradininkas. Aristotelis ir jo mokiniai sukūrė tai, kas vėliau tapo atskira filosofijos šaka – metafizika. Jo indėlis į etikos studijas, kurias laikė politikos mokslo dalimi, taip pat milžiniškas. Aristotelis yra bent trijų reikšmingų traktatų – Nikomacho etika, Eude­mo etika ir Magna Moralia – idėjų autorius. Jo veikalas Politika tapo tiek politinės teorijos, tiek ir empirinių politinių studijų pavyzdžiu, padariusiu milžinišką įtaką visai politinės minties tradicijai. Beje, Aristotelis, o ne Charles Montesquieu, konceptualizavo valdžių atskyrimo ir politinio balanso principus. Politikoje teigiama ne tik tai, kad teisminė valdžia ir įstatymų leidyba yra ir turi būti atskirtos, bet ir tai, jog stabiliausios politinės santvarkos yra mišrios, turinčios tiek demokratinių, tiek oligarchinių ir monarchinių valdymo bruožų. Kartu Aristotelis pabrėžia, kad stabilumo garantas valstybėse yra vidurinysis sluoksnis.

Diskusija „Klasikų debatai: Aristotelis prieš Platoną“. Orintos Gerikaitės nuotrauka

Aristotelis reikšmingai prisidėjo vystant psichologiją, proto filosofiją, retorikos ir estetikos studijas. Jo indėlis į biologijos mokslą taip pat milžiniškas. Jis detaliai stebėjo ir aprašė daugybę augalų ir gyvūnų rūšių. Aristotelio veikalas Fizika yra vienas reikšmingiausių filosofinių traktatų apie kismą ir jo priežastis gamtoje. Kartu tai yra bandymas paaiškinti, kas yra prigimtis – physis, – kuri yra viena įdomiausių ir enigmatiškiausių filosofinių sąvokų jo darbų korpuse.

335 m. pr. Kr. grįžęs į Atėnus, Aristotelis įkūrė pirmąjį universitetą. Ne Platono Akademija, o Aristotelio Likėjus turi būti laikomas pirmuoju Europos universitetu, vieta, kur vyko sistemiškos skirtingų disciplinų studijos: biologijos, botanikos, matematikos, logikos, psichologijos, etikos, filosofijos istorijos, politikos, ast­ronomijos, medicinos, meno ir kitų disciplinų. Legenda teigia, kad Likėjuje – dar vadinamame Peripatetikų mokykla – reikšminga dalis studijų vyko vaikščiojant, diskutuojant, žodžiu.

Diskusija „Klasikų debatai: Aristotelis prieš Platoną“. Orintos Gerikaitės nuotrauka

Pirmą kartą paėmus skaityti Aristotelį, – tarkime, Nikomacho etiką, Politiką ar juo labiau Metafiziką, – jo tekstai gali nuvilti. Juos sunku palyginti su nuostabia Platono dialogų proza, kuri pilna ironijos, gyva, ją malonu skaityti. Platono dialogai mus lengvai sugundo – jie iš tikrųjų yra nuostabūs. Kaip tuomet būtų galima paaiškinti tai, kad Ciceronas – žodžio ir retorikos meist­ras – yra pasakęs, kad jei Platono proza yra kaip sidabras, tai Aristotelio tekstai – lyg tekantis auksas? Vienas iš paaiškinimų yra tai, kad Ciceronas veikiausiai skaitė ne tik tai, ką skaitome mes – Aristotelio „mokslinius“, ezoterinius traktatus (galimai paskaitų užrašus), – bet ir jo populiarius dialogus, skirtus platesnei auditorijai, egzoterinius tekstus. Jie, deja, neišliko. Taigi lyginti Platoną ir Aristotelį šiuo požiūriu nelabai turime pagrindo. Vis dėlto jei tikėsime Ciceronu, Aristotelio dialogai potencialiai buvo gražesni nei Platono.

Aristotelis, skirtingai nei Platonas, buvo realistas. Jo ontologija – tai yra filosofinė disciplina apie būties pagrindus, apie tai, kas yra – buvo grįsta ne platonišku idealizmu, t. y. įsitikinimu, kad tikrovės pagrindas yra universalių Idėjų (eidos, eidoi) arba Formų pasaulis. Aristotelis tikėjo, kad tikrovės pagrindas yra jusline patirtimi apčiuopiamos formos, kurias aptinkame konk­rečiuose fiziniuose ar biologiniuose pavidaluose. Taigi Aristotelis neatskiria šiame pasaulyje egzistuojančių daiktų ir kažkur anapus plevenančių jų formų. Aristoteliui būties pažinimas galimas pirmiausia per jusles. Tad skirtingai nei Platonas, Aristotelis nemanė, kad idėjos yra įgimtos, todėl pažinimas nėra prisiminimas, jis nėra platoniškas mīmesis. Pažinimas yra galimas dėl to, kad žmonės turi įgimtus gebėjimus. Iš juslumo kyla atmintis, per atmintį susiformuoja patyrimas, o per patyrimą – tai, ką mes vadintume sukauptais faktais apie pasaulį, – ateina pažinimas (episteme), kuris galimas tik per logoi, per apibrėžimus ar principus, apčiuopiančius daiktų esmę (ousia)².

Diskusija „Klasikų debatai: Aristotelis prieš Platoną“. Orintos Gerikaitės nuotrauka

Aristotelis taip pat nepervertino sauso teoretizavimo. Jis manė, kad regimybės (phainómena) išsaugojimas yra labai svarbus. Pažinimui stebėjimas yra būtinas, lygiai kaip būtina patirtis, būtinas faktų surinkimas ir susisteminimas. Geras to pavyzdys yra Politikoje aprašytos įvairiausios Graikijoje egzistavusių miestų-valstybių santvarkos. Gal dėl to ir santvarkų transformacijos, skirtingai nei Platono Valstybėje, yra pateikiamos kur kas realistiškiau ir šia prasme įtikinamiau. Anot Aristotelio, pagrindinė santvarkų pasikeitimo priežastis yra ta, kad piliečiai, laikydami save lygiais ir manydami, jog dėl to nusipelno būti traktuojami kaip lygūs, to nesulaukia (taip įsivyrauja demokratijos). Ir priešingai, tie, kurie mano esą nelygūs, bet yra traktuojami kaip lygūs, turėdami daugiau galios, nuverčia demokratus (taip įsigali oligarchija, turtingųjų valdžia)³. Platonas Valstybėje pateikia savo santvarkų degeneracijos teoriją. Anot jo, filosofų valdomą monarchiją (idealią santvarką) pakeičia timokratija (garbingųjų/kilmingųjų valdžia), šią pakeičia oligarchija, oligarchiją pakeičia demokratija kaip viena iš blogiausių santvarkų. Įsivyravus demokratinei savivalei, iškyla tironas, kuris pakeičia demokratiją pačia blogiausia santvarka – tironija. Prie Aristotelio politinės teorijos dar grįšiu, bet verta klausti: ar tikrai valstybinių formų kaita visuomet vyksta jų blogėjimo linkme ir kodėl yra ir gali būti tik viena gera politinė santvarka, o ne kelios, kaip mano Aristotelis? Tad Aristotelio noras likti prie faktų, prie regimybės, prie fenomenų ir juslinės patirties šiandien, empirinių socialinių mokslų kontekste, labiau įtikina nei Platono idealizmas.

Dar vienas Aristotelio privalumas slypi jo filosofiniame metode. Visas Aristotelio tyrinėjamas disciplinas vienijo filosofinis metodas, kuris daug vėliau buvo pavadintas teleologija. Žinoma, filosofinį tikslo (telos) akcentavimą aptinkame Platono dialoguose (pirmiausia Fedone), tačiau būtent Aristotelis savaip ir labai originaliai pritaikė teleologiją įvairiose disciplinose – bio­logijoje, etikoje, politikoje, metafizikoje. Tad teleologiją aptinkame tokiuose jo veikaluose kaip Apie gyvūnų generaciją, Apie gyvūnų dalis, Fizika, Metafizika, Nikomacho etika, Politika, traktate Apie sielą ir kitur.

Pavyzdžiui, Fizikoje, taip pat ir Metafizikoje (joje, be kita ko, klausiama, kas yra ousia, kas yra tikrovės pagrindas) Aristotelis pateikia keturių priežasčių (aitiai) sampratą. Ji akcentuoja ne tiek gėrį ir grožį kaip galutinį visa ko tikslą, bet kalba apie tai, kad be tikslo, kaip rūšinės formos aktualizacijos, neįmanoma paaiškinti, kodėl skirtingos gyvos būtybės turi tokias formas, kokias turi. Kaip žinia, keturios priežastys (arba principai) yra: materialioji, veiksmingoji, formalioji ir tikslingoji. Materialioji atsako į klausimą, iš kokios medžiagos sudaryta gyva būtybė ar dirbinys (stalas – iš medžio, žmogus – iš kaulų, kraujo, raumenų ir kitų audinių). Veiksmingoji atsako į klausimą, kas yra judintojas, kas yra daikto ar gyvūno kūrėjas (tėvas ir motina yra kūdikio, o stalius – stalo atsiradimo priežastis). Formalioji atsako į klausimą, kokį pavidalą įgauna ir įgaus gyvūnas ir dirbinys. Pavyzdžiui, stalo pavidalas yra stalo forma, sugalvota staliaus kaip kūrėjo, o gyvūno pavidalas yra jo konkreti forma, leidžianti gyventi šiai gyvybės formai būdingą klestintį gyvenimą. Tikslingoji priežastis atsako į klausimą, kokia šio dirbinio arba gyvūno galutinė paskirtis. Vėlgi, naudojant tą patį pavyzdį, stalo paskirtis yra mums patogiai juo naudotis rašant, valgant ir panašiai, gyvūno – gyventi gerą gyvenimą, patenkinti savo poreikius, kurie yra numatyti ir išplaukia iš šios konkrečios gyvybės formos; tokiu būdu tikslas yra iki galo aktualizuoti visas būdingas gyvybines funkcijas. Žinoma, Aristotelio brėžiamos paralelės tarp dirbinių ir gyvų būtybių, vertinant tai iš nūdienos perspektyvos, dažnai skamba antropomorfiškai. Tačiau kalbant apie Aristotelio etiką ir politiką, teleologija yra itin reikšminga ir aktuali šiandien.

Su Aristotelio keturių priežasčių doktrina ir jo filosofiniu metodu susijusios ir tokios mums tebereikšmingos sąvokos kaip hūlē, eidos, dunamis, energeia ir entelecheia arba materija (medžiaga), potencija (galimybė arba galia), veikla ir tikslo įgyvendinimas (aktualizacija). Paprastai tariant, natūralių būtybių arba apskritai būties kismą Aristotelis paaiškina potencijos (galimybės) ir aktualizacijos (įgyvendinimo, realizavimo) sąvokomis. Kiekviena gyva būtybė ar dirbinys turi sau būdingą veiklą arba funkciją (ergon), kurios aktualizavimas ir praktikavimas yra jos vidinis tikslas (telos). Pavyzdžiui, kūdikis turi įgimtą galimybę tapti klestinčiu – aktyvų gyvenimą gyvenančiu – suaugusiu žmogumi. Žmogaus charakteringa veikla (arba funkcija, ergon), išskirianti žmogų iš kitų gyvūnų tarpo, yra mąstymas. Prie jo dar grįšiu.

Diskusija „Klasikų debatai: Aristotelis prieš Platoną“. Orintos Gerikaitės nuotrauka

Nesuklysiu teigdamas, kad šiandien mums aktualiausi yra būtent Aristotelio praktinės filosofijos darbai – Nikomacho etika (taip pat Eudemo etika ir Magna Moralia, veikalai, kurie, deja, vis dar nėra išversti į lietuvių kalbą) ir Politika. XX a. viduryje prasideda Aristotelio praktinės filosofijos atgimimas. Būtent Aristotelio (arba aristotelizmo), o ne Platono ir platonizmo atgimimas! Tiek kontinentinėje Europoje, tiek anglakalbiame pasaulyje matome aristoteliškos praktinės filosofijos renesansą. Tokie reikšmingi filosofai kaip Elizabeth Anscombe, Martha Nussbaum, Philippa Foot, Alasdairas MacIntyre‘as ir daugelis kitų grįžo prie Aristotelio kaip filosofo, kuris kur kas geriau nei kiti modernūs filosofai (Kantas, Hume‘as ar Nietzsche) gali padėti atsakyti į filosofinius, etinius ir politinius šiandienos klausimus.

Praktinę filosofiją Aristotelis suprato kaip studijas, nukreiptas į praxis, į veiklą. Jos tikslas yra apmąstymai apie etiškai informuotą politinį veikimą kartu, o šio tikslas – telos – yra teisinga veikla (o ne tik pažinimas kaip toks). Nekintamų reiškinių apmąstymas ir tiesa apie juos yra teorinės filosofijos tikslas. Taigi politinės teorijos – politikē – tikslas yra veikla. Tačiau pastaroji Aristoteliui mažai ką bendro turėjo su poiesis, su gaminimu ir gamyba. Poiesis yra oikonomia (iš čia ekonomika) – namų ūkio valdymo meno – dalis. Gamybos sfera nėra politikos kaip svarbiausio ir labiausiai architektoniško meno reikalas. Aristoteliui ekonominis gyvenimas privalo būti subordinuotas politiniam gyvenimui, tai yra polio – miesto-valstybės – gerovei. Kartu oikonomia tikslas yra ne šiaip turto kaupimas dėl jo paties, tai, ką Aristotelis vadino chrēmatistikē ir kapilikē. Šie menai – turto kaupimas ir prekyba – yra beribiai. Jų forma ir tikslas yra mainomoji vertė, o ne vartojamoji vertė (konceptai, kuriuos būtent Aristotelis pirmasis artikuliavo ir kurie tapo vėlesnės ekonominės teorijos pagrindas). Oikonomia tikslas yra saikingas vartojimas, patenkinant konkrečius ir įvairialypius žmogiškus poreikius. Tokiu būdu Politikoje aptarta oikonomia samprata padeda pagrindus alternatyviai suprastam ekonominiam mąstymui. Aristotelis akcentuoja ne beribį mainomosios ir pridedamosios vertės generavimą, skatinantį neribotą vartojimą ir su juo šiandien susijusią mums gresiančią ekologinę katastrofą, bet saiku, solidarumo principais grįstą ir į žmogiškus poreikius orientuotą ūkinę veiklą. Tai yra tokią veiklą, kurios cent­re yra visos politinės bendruomenės gerovė ir klestintis kolektyvinis gyvenimas.

Aristotelis nebrėžė griežtos skirties tarp etikos ir politikos. Nikomacho etika, svarbiausias Aristotelio moralės filosofijos traktatas, yra veikalo Politika neatsiejama dalis. Panašiai kaip Platonas, Aristotelis teigė, kad klestinčios valstybės tikslas yra bendrasis gėris. Tačiau, kaip minėta, Aristotelis nemanė, kad egzistuoja tik viena gera politinė santvarka. Be to, jis nemanė, kad valstybes turi valdyti filosofai. Aristoteliui svarbiausias politinio valdymo (kartu ir savivaldumo) principas yra aretē, kuri tradiciškai verčiama kaip dorybė, bet kur kas tikslesnis vertimas yra (etinis) tobulumas. Taip teigdamas Aristotelis, žinoma, sekė Sokrato ir Platono pradėta ir plėtota etinių tyrinėjimų tradicija. Aristoteliui aretē reiškė išugdomą etinį tobulumą, pasireiškiantį įvairiomis suformuotomis charakterio nuostatomis Be išugdytų nuostatų (nuostatą Aristotelis vadino hexis) aktyvus ir klestintis žmogaus gyvenimas nėra įmanomas. Aretē yra funkcionali, ji niekada nebuvo siejama ir nereiškė tabu, universalių taisyklių laikymosi, taisyk­lių, kurios (kaip, tarkime, tai būdinga kantiškai etikai) yra atsietos nuo konkrečių situacijų. Tokios aretai kaip išmintis, drąsa, teisingumas, saikas padeda gyventi klestinčius gyvenimus, padeda suformuluoti kilnius tikslus, taip pat padeda juos pasiekti. Kartu Aristotelis daug kalba apie draugystę ir jos reikšmę politiniam gyvenimui. Aretē leidžia išreikšti savo gebėjimus, padeda aktualizuoti mums būdingą ergon – charakteringą veiklą, mąstymą bei juo grįstą individualų ir politinį gyvenimą. Be to, etinis tobulumas padeda pataikyti į aukso vidurį, pasirinkti tarp dviejų kraštutinumų. Nebūtina pažodžiui priimti Aristotelio teiginio, kad tik filosofinė kontempliacija suteikia žmogui laimę – eudaimonia – aukščiausią žmogiško gyvenimo tikslą. Tačiau būtų kvaila neigti, kad galime gyventi laimingą gyvenimą, nemąstydami ar nesinaudodami savo racionaliomis galiomis.

Tad Aristotelio etikos sampratoje nėra nė lašo tuščio moralizavimo. Etika yra funkcionali, ji yra naudinga pirmiausia pačiam individui, kartu ir visai politinei bendruomenei, tariant, kad jos piliečiai bent iš dalies vadovaujasi šiais etinio tobulumo standartais.

Todėl ir geros santvarkos Aristoteliui gali būti kelios, o ne viena. Toliau vyksta gyva akademinė diskusija apie tai, kokią politinę santvarką Aristotelis laikė geriausia. Aš pats interpretuoju Politiką, ypač tas vietas, kuriose aptariama gero žmogaus ir gero piliečio santykio problema, teigdamas, kad geriausia santvarka Aristotelis laikė politeia⁴.

Priminsiu, kad geras ir blogas politines santvarkas Aristotelis skirstė pagal tai, ar valdantieji valdo pavaldinius, vadovaudamiesi bendruoju gėriu, ar trasimachišku tironijos principu: teisingumas yra tai, kas naudinga stipresniajam (arba tiesiog tai, kas naudinga tuomet valdžią turinčiam žmogui). Tokiu būdu Aristotelis manė, kad yra trys geros ir trys blogos politinės santvarkos. Gerosios – tai monarchija (ją valdo vienas išmintingas karalius, siekdamas visų piliečių bendrojo gėrio), aristokratija (ją valdo gerų piliečių mažuma) ir politeia (valdo visi piliečiai pakaitomis, siekdami bend­rojo gėrio); blogosios – tai tironija (ją valdo tironas, panašiai kaip namų ūkio vergus valdo despotas), oligarchija (turtingųjų valdžia, siekianti patenkinti ir užtikrinti tik turtingųjų, o ne visų piliečių interesus; ar nūdienos liberalios demokratijos nėra Aristotelio aprašytos oligarchijos?) ir demokratija (kur, panašiai kaip Platono valstybėje, valdo nuskurdusių savivale besivadovaujančių piliečių dauguma). Politeia yra geriausia santvarka, nes suteikia šansą visiems arba daugumai piliečių valdyti ir būti valdomiems pakaitomis ir taip praktikuoti savo etinį tobulumą – pirmiausia praktinę išmintį – siekiant bendrojo gėrio.

Tad apibendrindamas noriu darsyk pabrėžti tai, kas svarbiausia. Aristotelis buvo filosofinis genijus, įkūręs pirmąjį Europos universitetą, jis padėjo pamatus skirtingų mokslo disciplinų plėtrai, padarė milžinišką įtaką visai vėlesnei Europos filosofijai. Tomas Akvinietis – dar vienas filosofinis genijus, gebėjęs vienu metu diktuoti kelis filosofinius traktatus, laikė Aristotelį didžiausiu visų laikų filosofu, Filosofu iš didžiosios raidės. Be to, Aristotelis, o ne Platonas, XX a. paskatino daugialypį ir labai įdomų dorybių etikos filosofinį atgimimą. Tad kviečiu jus, mielus klausytojus ir kolegas, esančius nuostabaus Aristotelio biusto iš Akropolio kaimynystėje, balsuoti už Aristotelį! 

¹ Žr. Allan Gotthelf, „Darwin on Aristotle“, in: Journal of the History of Biology, 1999, t. 33, p. 3.

² J. L. Ackrill, Aristotelis, Vilnius: Pradai, 1994, p. 168.

³ Aristotelis, Politika, iš senosios graikų kalbos vertė Mindaugas Strockis, Vilnius: Pradai, 1997, V, 1302a.

⁴ Plačiau žr. Andrius Bielskis, „Pilietinė visuomenė ir valstybė klasikinėje politinėje mintyje“, in: Vaidutis Laurėnas et al. (sud.), Pilietinė visuomenė ir politinė sistema, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidyk­la, 2006, p. 16–31.