 |
Daiva Šabasevičienė „Juozo Budraičio teatrinis likimas“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019 m.
„Juozo Budraičio teatrinis likimas“ – knyga apie kino ir teatro aktorių, fotografą, diplomatą, tačiau leidinio dėmesio centre – teatras – gyvenimas jame, kuris pasakojamas įdėmia žiūra skrodžiant vaidmenis – scenos rampų šviesoje gyvenusius, gyvavusius, šiandien likusius atmintyje, užfiksuotus ir išsaugotus fotografų nuotraukose, kritikų analitiniuose, vertinamuosiuose tekstuose, kolegų pastebėjimuose, paties aktoriaus sąmonės ir pasąmonės kloduose.
Knyga – autorės kalbojauta ir vizualinė filosofija
Knygos autorė – teatrologė Daiva Šabasevičienė – turi ypatingą dovaną – jausti kalbą, ją (su)valdyti, pasitelkti kaip smelkiantį instrumentą, kad aprašytų tai, kas yra kitapus išorinio pasaulio, kas yra giliau, kas yra už įprasto mąstymo ribų, sąmonės ir pasąmonės plotmėse, kai susijungia racionalus ir intuityvus pradai, jų veikimo procese pasireiškia ypatingos slinktys ir žmoguje randasi trečioji esatis – aktorius, kuriame susitinka ir susilieja žmogus ir jo kuriamas personažas.
Žinoma, aktorius yra perteikėjas: jame nusėda, apsigyvena, jį savotiškai apsėda, – Juozo Budraičio atveju tai labai žymu, – dramaturgo sukurtas tekstas, kalbà įprasmintas personažas; jį veikia, formuoja režisieriaus idėjų sprendimai; jis apsuptyje partnerių, kurie vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau keičia, kuria aktoriaus kaip personažo būtį scenoje; nes teatras – tai pasaulis, sutelpantis scenos erdvėje numatytą laiką, kad įvyktų istorijos drama, santykių peripetijos, kolizijos ir išsipildytų to kito – kuriamojo – pasaulio reginys.
Ypatinga kalbojauta suteikia galimybę perteikti teatro meno – aktorystės – gelmes, kurios slypi žmogaus psichologijos – sąmonės ir pasąmonės paribiuose – savotiškuose užkulisiuose. Puikus autorės D. Šabasevičienės ir knygos redaktorės Deimantės Kukulienės darbas. Leidinį sudaro penki skyriai, suskaidyti į poskyrius, pratarmė, J. Budraičio biografijos santrauka ir įvairialypės meninės raiškos sąrašai. Žymi santalka į vaidmenis teatro scenoje, nes būtent per juos išskleidžiamas J. Budraičio teatrinis likimas.
Pastarasis puikiai įprasmintas dailininkės Deimantės Rybakovienės, vizualine kalba perteikiamas – ne iliustruojamas, o, kaip diktuoja aprašoma asmenybė – veriamas, tiesiamas filosofinių minčių takas gelmėn, pažįstant, susitinkant jį – J. Budraitį. Pasitelkta gausa nuotraukų iš aktoriaus, autorės asmeninių archyvų, Oskaro Koršunovo teatro, Lietuvos nacionalinio dramos teatro, Nacionalinio Kauno dramos teatro, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus, Lietuvos literatūros ir meno archyvo rinkinių.
Būtent fotografijos meno, tokio reikšmingo J. Budraičiui, kalba vaizdžiai skleidžiamas J. Budraičio teatrinis likimas. Ne tik jis – nuotraukomis perteikiamas žmogaus filosofo gyvenimas. Tai neatsitiktina, nes J. Budraitis yra fotografas, surengta ne viena jo darbų paroda, išleista knyga „Mano Paryžius: slampinėtojo eskizai“ (Lietuvos dailės muziejus, 2016 m.). Taip pat tapytojas, deja, daugybė jo sukurtų paveikslų supelijo, kai, J. Budraičiui išvykus filmuotis, jo nedidelę studiją Odminių gatvėje užliejo kanalizacija.
Knygoje publikuojami ir paties J. Budraičio užfiksuoti kadrai, daugiausia portretinės nuotraukos, tačiau dominuoja kitų pagautos, įamžintos akimirkos – Vilmanto Dambrausko, Deimantės Rybakovienės, Beno Šarkos, Vlado Ščiavinsko, Juozo Valiušaičio, Audriaus Zavadsko, daugiausia – Dmitrijaus Matvejevo. Jo nuotrauka ir knygos viršelyje – mąslus, kažkur tolyn, atgal, o gal tiesiog priešais save, į savąjį likimą žvelgiančio J. Budraičio portretas.
 |
| Aktorius Juozas Budraitis. Deimantės Rybakovienės nuotrauka iš Daivos Šabasevičienės knygos „Juozo Budraičio teatrinis likimas“. |
Likimiškumas ir J. Budraičio – aktoriaus – fenomenas
Kodėl teatrinis likimas? J. Budraičio atveju likimiškumas itin akivaizdus: nesimokęs aktorystės, tapęs kino aktoriumi, sąmoningai nesiekęs vaidinti teatre, jis per lemtingą atsitiktinumą atėjo į pirmąją repeticiją, pakvietus režisieriui Jonui Vaitkui, kurti Statytoją Solnesą to paties pavadinimo spektaklyje.
„Kaune iki tol buvau buvęs tik vieną kartą, ir tai tik pravažiuodamas. Keliaudamas į repeticiją tuoj susidūriau su kliūtimis: netoli Kauno traukinys sustojo tunelyje. Artėjo repeticijos valanda. Kai privažiavau Kauną, supratau, kad jau pavėlavau, ir nusprendžiau grįžti atgal. Niekada nemėgstu vėluoti, tuo labiau, pagalvojau, kad jau visi bus susirinkę, ir man bus itin nejauku. Todėl nusipirkau bilietą atgal. Staiga kažkoks vairuotojas, atpažinęs mane, pasiūlo pavėžėti. Klausia: „Kur reikia?“ Sakau: „Į teatrą, bet nežinau, kur jis yra.“ Vairuotojas, aišku, žinojo. Atsidūrus teatre, prisimenu tylą. Visiškai tuščias teatras. Užlipau į repeticijų salę... Tylu, visi kažkur užsidarę... Priėjau prie durų ir būtent tada supratau, kad tai paskutinis mano žingsnis: supratau, kad kuo greičiau turiu grįžti namo, bilietą turiu, į traukinį dar spėsiu. Apsisukau ir energingai patraukiau link išėjimo. Ir čia staiga iššoko Gražina Balandytė ir sušuko: „Jis atvažiavo!“ Ir įtempė mane į repeticiją.“ (p. 210–211)
Galima sakyti, visi J. Budraičio vaidmenys teatre jam kėlė prieštarą, savotišką nenorą, lemtą nepasitikėjimo, abejonių, nežinojimo, nes jis – tiesiog žmogus, neturintis aktorystės amato pagrindų, tad visa pagrįsta intuicija, žmogiškąja patirtimi, tuo, ką galima įvardyti prigimtiniu talentu. Tačiau nereikia manyti, kad pasikliauta vien tik tuo, kas patikėta būtent likimo – ne! – J. Budraitis kantriai, uoliai, negailėdamas savęs dirbo, kad gimtų ir gyventų tas kitas – personažas, vaidmuo, kurį sukurti privalu.
Dirbta su savimi ne vien dėl teatro scenos, ne tik joje. Tai byloja D. Šabasevičienės žodžiai: „Gyvendamas ne tik tarp knygų, bet kiekvieną dieną skaitydamas jas, lygindamas, prisimindamas ir vėl grįždamas prie sau artimų autorių, Budraitis malšino ne vien pažinimo troškulį. Tai daugiau jo prigimtinė intuicija, padėjusi suformuoti naujo aktoriaus tipą. Vaidmenys tiek teatre, tiek kine, fotografijos, tapyba ar akvarelė, – viskas, prie ko prisilietė Juozas Budraitis, paliko pažinimo regimybę.“ (p. 29)
„Aktoriaus metafizikoje“ D. Šabasevičienė atskleidžia J. Budraičio asmenybę. Sulieja žmogaus psichologijos, teatro meno ypatybių žinias akivaizdoje J. Budraičio istorijos, kurioje paraleliai tęsiasi kinas, teatras, fotografija, tapyba, kelionės, įvairiakultūrės patirtys, asmeninio gyvenimo siužeto linijos, jų vingiai, ir išskleidžia J. Budraičio – aktoriaus – fenomeną.
„Vaidybiniame kine viskas suverta ant gyvos, dingstančios, besikeičiančios medžiagos gijų, o dramos teatre Budraitis sugebėjo tą medžiagą įveiksminti: „susirgdamas“ ir „mirdamas“, tai vaidindamas, jis kiekvienam spektakliui suteikė naujų slinkčių. Bėgdamas nuo bet kokių metafizinių aiškinimų, bandydamas realistiškai matyti pasaulį: „Čia nėra ką daryti, čia viskas parašyta“, – jis tuo pačiu ardė dramaturgijos audinius, priversdamas mus stebėti ne vien vaidmenų amplitudes, bet ir jį – žmogų. Intensyvus, analitinis aktoriaus mąstymo pobūdis, poetinė vaizduotė ir begalinis susikaupimas jo vaidmenis paženklino išskirtiniu meistriškumu. Meistriškų aktorių Lietuvoje buvo ir yra, bet laisvo skrydžio aktorių tenka sutikti itin retai. Budraitis kūrė vaidmenis taip, kaip kvėpavo, tarytum bandydamas ką nors išgydyti savo širdimi. Nuo pat kūrybos pradžios Budraičiui meninė išraiška tapo svarbi kaip dvasinio gyvenimo atspindys.“ (p. 21–22)
J. Budraičio teatriniame gyvenime likimo dėmuo – režisierius Jonas Vaitkus, D. Šabasevičienės žodžiais – vienas griežčiausių teatro discipliną išpažįstančių menininkų, visą savo kūrybinį gyvenimą labai atsargiai žiūrėjęs į bet kokias darbo metodikas.
„Vaitkui svarbiausia susitikti su žmogumi, bendrauti „pavojingai“, tai yra „bandyti kažką jame padaryti“ ir pasižiūrėti, ar tas žmogus pamato savyje geluonį, kuris jį veda gilyn. Aktorystė yra ėjimas į žmones, ėjimas į partnerį, ėjimas į klausinėjimą.“ (p. 24–25).
Tokia režisieriaus pozicija buvo premisa gimti didžiųjų spektaklių herojams aktoriaus neprofesionalo, vien unikaliai meninės prigimties žmogaus J. Budraičio raiškoje.
„Visą Budraičio veiklos įvairovę į monolitinę vienovę sulydo įspūdinga aktoriaus asmenybė, jo savitas žvilgsnis, jo nepakartojamas požiūris į gyvenimą“ (p. 40). Kaip žymi autorė, J. Vaitkus, įvairiuose kontekstuose kalbėdamas apie aktorių problemas, rėmėsi pagrindiniu pavyzdžiu – J. Budraičiu, kurį traktavo kaip priešpriešą aktoriams, turintiems teorinių žinių: „ir vaikščioja su tomis žiniomis, nežinodami, ką su jomis daryti“ (p. 26).
Taigi J. Budraičio aktorinė kūryba, pagrįsta intuicija, savimi pačiu, vidine galia ir tiesa, kuri net ir peržengiama, pranokstama, kad gimtų kitas, kitoks, tavo antipodas – jeigu reikia, kitomis sąlygomis, aplinkybėmis, bet taip pat jaučiantis, gyvenantis, degantis buvimo ugnimi: „Vaidmenys-portretai, kuriuos Budraitis sukūrė įvairiuose spektakliuose, niekada nebuvo statiški. Nors visą gyvenimą pasižymėjo tam tikra ramybe, lėtumu, jo visi personažai paženklinti ypač jautriomis įkūnijamo žmogaus mimikos savybėmis, jo stotu, judesiais ir, svarbiausia, kalba. Jis sugebėjo išreikšti atrastus, apibendrintus charakterių pastebėjimus, gyvenime ne taip lengvai ir pagaunamus. Jis atkakliai ieškojo ne bendros tiesos, o akimirkos tiesos.“ (p. 26)
„Stebėti gyvenimą – vadinasi, jaudintis dėl ieškomos tiesos“ (p. 27) – tai nusako J. Budraičio vaidmenų kūrybos būdą ir pačią vaidybą – jaudinimasis dėl personažo, bet ne kaip kito, o savęs, esančio juo, tiesos. „Kelyje į teatrą“ konstatuojama: „Juozas Budraitis Lietuvos teatro kontekste sudaro savarankišką, išskirtinę kūrybinę sistemą“ (p. 39).
Autorė ne tik įvardija, bet ir išskleidžia, kas, kokia toji sistema, kaip ji veikia. D. Šabasevičienės įžvelgimu, J. Budraičio vaidmens kūryba metodų, technikų atžvilgiu – „keistai dvilypė: jis tarsi ne atskleidė personažą, o pats per jį atsiskleidė. Jo požiūris į įkūnijamą herojų toks asmeniškai aktyvus, kad sėkmės laidas – būtinas herojaus „sutikimas“ būti Budraičio ir niekieno kito įkūnijamu. Pats procesas Budraičio kūryboje įgavo naują reikšmę. Jo kuriami portretai dėl vidinio paslankumo, atsispindinčio jų dvasinėje dinamikoje, buvo niekada nepabaigiami. Už tiksliai atrastų ir sodriai suvaidintų charakterio bruožų slėpėsi tai, ko aktorius kiekvieną kartą siekė iš naujo.“ (p. 43)
Įvardijusi šiuos esminius artisto kūrybinio diapazono bruožus, autorė nuosekliai aptaria J. Budraičio raišką kine, kuri, žinoma, tiesiogiai siejasi su vaidyba teatre; galima sakyti, jog viena lėmė kitą, kinas, filmuose sukurti vaidmenys turėjo įtakos pirmiausia J. Budraičiui ateiti į teatrą, priežastims, kodėl ir kaip būti – gyventi scenoje jam – aktoriui, jo įkūnytiems personažams.
„Teatras suteikė jam galimybę visuminį paveikslą dėlioti ne po kruopelę, – kaip vaidmens kūrybos kino filme atveju, – o visą jį parodyti vieno spektaklio avanscenoje.“ Ypač svarbi autorės pastaba, įžvalga, kad J. Budraičio „talento prigimtis – dialoginė, jam gali nereikėti partnerių, tačiau būtinas žiūrovas – pašnekovas, oponentas, toks, su kuriuo galima drauge mąstyti“ (p. 63).
Tai, D. Šabasevičienės teigimu, priežastys, kodėl J. Budraitis tiesiog negalėjo neateiti į teatrą. O svarbiausia jų – kūrybinis nepasitenkinimas.
„XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje galutinai susiformavo pastovus „budraitiškas“ herojaus vaizdinys. Priešingai elementariems štampams, tokiems, kaip „teigiamas“ ar „juokingas“, tai buvo gal net „metafizinio“ sudėtingumo stereotipas. Jo pagrindas – prieštaringo, savęs nerealizavusio charakterio drama, sukelta išorės ir esmės netapatumo ar pačios esmės komponentų prieštaravimo. Toks žmogus buvo uždaras ir atsiskyręs, dažnai drovus, bet visada savaip kilnus, net jei būtų ir „blogas“. Jame būtinai turėjo būti tam tikra numanoma „povandeninė“ dalis, suteikianti jam kiek paslaptingą, tiesiogiai priklausančią nuo Budraičio asmenybės, bet jau „užprogramuotą“ ir todėl dažnai beprasmišką reikšmę, peraugančią charakterio galimybes. Budraitis ieškojo būdų išsiveržti iš to užburto rato.“ (p. 63–64)
 |
| Juozo Budraičio fotografija iš Daivos Šabasevičienės knygos „Juozo Budraičio teatrinis likimas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019 m.). |
Vaidmenys – (su)kurti, (iš)gyventi
Ir jis išsiveržė įtaigiai paveikiais, prasmės gelmę atvėrusiais vaidmenimis, kurie, D. Šabasevičienės įžvalga, buvo priežastis, o kartu ir padarinys J. Budraičio talento ypatybės – absoliučios vienybės reikmė. Taigi kūrybinis nepasitenkinimas, manytina, kilęs iš reikiamybės galėti su(si)kurti ištisą pasaulį, ir atvedė į teatrą, ir atvėrė scenos uždangą, darbą repeticijose, kulisų intrigas ir tą begalinį, beprotišką nerimą prieš spektaklį ir (iš)gyvenimus jam įvykus.
„Teatras suteikė jam progą vientisą paveikslą iškart šliūkštelėti nuo spektaklio scenos. Tokiam tikslui pasiekti tinka ne kiekvienas teatras. Reikia ypatingo teatro tipo. Reikiamą tipą aktorius rado Jono Vaitkaus teatre. Tuo pačiu Vaitkaus režisūrai yra būtina aktorių meistrystė ir drąsa pasirodyti žiūrovui aukščiausios dvasinės įtampos metu.“ (p. 65)
Ši įtampa būdinga visiems J. Budraičio teatro scenoje sukurtiems vaidmenims: Solnesui (1980), Šarūnui (1980), Leninui (1982), Herėjai (1983), Dervojedovui (1984), Ričardui II (1985), Nikosui, luošiui (1986), Bostonui (1988), Solionui (1995), Tėvui (2008), Gajevui, Firsui (2009), Sorinui (2011), Mortenui Kijiliui (2011), Kadmui (2013), Krepui (2013). J. Budraičiui ši įtampa – ne drąsa, o nemokėjimas, tiesiog negalėjimas gyventi kitaip. Nes šis aktorius labai tiesiogiai – ypač asmeniškai – kūrė vaidmenis. Aptartini keli, recenzijos autorės nuomone – esmingiausi, J. Budraičio vaidmenys.
 |
| Juozo Budraičio fotografija iš Daivos Šabasevičienės knygos „Juozo Budraičio teatrinis likimas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019 m.). |
Solnesas – savos vidinės dramos įprasminimas
Apie Solneso kūrybą spektaklyje „Statytojas Solnesas“ (1980) režisierius J. Vaitkus: „Taip, jis atsakingai ruošdavosi, ateidavo tekstą išmokęs... Budraitis buvo neprofesionalus, nežinojo, kaip daryti, ir ta nežinomybė buvo akivaizdi: ar ateis iki galo, ar įvyks vaidmeniui būtinas lūžis, ar išlaikys, ar režisierius išlaikys, ar partneriai atlaikys? Juk jiems jau viskas tarsi aišku, o su juo dar reikėjo kartotis, kažką daryti – tai buvo savotiškas bandymas. Budraitis buvo truputį kitoks. Svarbiausia, vidiniai kitoks, užsisklendęs, nedaug bendraujantis, tarytum „daiktas savyje“. Jis labai retai skųsdavosi, nors paverkšlenti mėgdavo, išreikšdamas nepasitikėjimą savimi. Man užtekdavo kantrybės įtikinėjant, kad jis daug gali. Kartu eidavome į vieną ar kitą pusę... Kažkas pavykdavo. Aš stengdavausi jam suteikti daugiau pasitikėjimo, tuomet jis pradėdavo intensyviau samprotauti apie vaidmenį. Ta nežinomybė ir sceninė nepatirtis, susidūrimas su profesionaliais aktoriais, kurie „moka“ ir „žino“, kaip reikia vaidinti (o tai, kaip ir sakiau, nėra gerai), sukūrė „Solnesui...“ reikalingą įtampą, savitą repeticijų aurą, tai buvo panašu į tam tikrą kelionę sakme. Ir ši būsena buvo nuolatinė.“ (p. 69)
Šiuo vaidmeniu ėmė išsipildyti teatrinis likimiškumas J. Budraičiui, tai byloja D. Šabasevičienės pastaba: „Vaitkus tikriausiai nuspėjo, kad Solneso problema Budraičiui bus artima – kaip žmogui ir kaip menininkui. Į spektaklį jis pakvietė ne tik mąstantį, savą požiūrį į gyvenimą turintį aktorių filosofą, ne tik kūrėją, blaiviai ir griežtai save vertinantį, bet ir menininką, dar nespėjusį savęs mene kaip reikiant realizuoti, dar negalėjusį menine forma įprasminti savo vidinės dramos, savo turtingos individualybės prieštaravimų.“ (p. 77–78)
Sąmoningas ar daugiau pasąmoningas lūkestis, intuicija ir (ar) žinojimas, ko reikia vaidmeniui, kas ir kaip jį turi kurti, visiškai pasiteisino, – liudija J. Budraičio prisipažinimas, „kad pernelyg „įklimpo“ Solnese, pernelyg su juo susitapatino, kad šiame spektaklyje jis buvo labiau žmogus negu aktorius“ (p. 78).
„Spektaklyje „Statytojas Solnesas“ Vaitkus Budraičiui kėlė nelengvus uždavinius: būti „nenatūralios“, ekscentriškos plastikos, laužytų, kampuotų judesių, įrašytų į „intravertišką“ mizansceną. Tai iš karto nurodė sąlygotumą, kuriuo turi būti vaidinama herojaus drama. Budraitis duotai formai įkvėpė tikrą skausmą, žmogaus sielos gyvenimą, davė jai savęs, kiek ji galėjo priimti, t. y. labai daug. Jo herojus atmestomis, ties alkūnėmis tarsi palaužtomis rankomis, pakirstomis kojomis, skausmingai sulinkęs, kiek priminė viduramžišką Nukryžiuotąjį, o veikiau – paukštį, plėšrų, nelaimingą, sužeistą, besiveržiantį aukštyn...“ (p. 82)
D. Šabasevičienė nuosekliai, labai giliai – žmogaus psichologijos, aktoriaus kūrybos prasmėmis – analizuoja šį J. Budraičio vaidmenį, savas įžvalgas grindžia teatrologų: Danos Rutkutės, Audronės Girdzijauskaitės, Konstantino Rudnickio, Julijaus Lozoraičio ir kt., mintimis; gretina aktoriaus sukurtą herojų su žymaus norvegų dailininko Edvardo Muncho paveikslais – „Šauksmo“ tapybos ir piešinių variacijomis.
 |
| Juozo Budraičio fotografija iš Daivos Šabasevičienės knygos „Juozo Budraičio teatrinis likimas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019 m.). |
„Šarūnas“ – tragiškas monospektaklis monumentaliame, epiniame istoriniame veikale
Šarūno (1980) vaidmenį analizuojant ypač iškalbinga Danos Rutkutės straipsnio „Stebuklo belaukiant“ ištrauka: „Po Šarūno – po kitų, anksčiau kritikos suformuluotų J. Budraičio talento savybių, būtina kalbėti apie jam pavaldų persikūnijimo stebuklą, apie artisto sugebėjimą kurti vientisą ir velnioniškai sudėtingą, prieštaringą ir stiprų charakterį. J. Budraičio vidinė drama, galingiems troškimams drąsiai atsitrenkiant į niūrų nepilnavertiškumo kompleksą, giliai jaudina. Didelį estetinį pasigėrėjimą teikia sceniškasis Šarūno... luošumas, nepaprastai grakščiai aktoriaus panaudojamas herojaus ritminiam piešiniui, jo vidinėms būsenoms atskleisti. Net ir savo kalbos manierą, kiek įmanomą ją organiškai keisti, aktorius susilieja su dainingąja Krėvės fraze. Gražu. Bet labiausiai Juozas Budraitis imponuoja tuo, jis sugeba būti neatspėjamas iš pirmo žvilgsnio, netikėtas kiekvieną akimirką, neišsemiamas iki spektaklio pabaigos.“ (p. 92)
D. Šabasevičienė, remdamasi daugybės kritikų įžvalgomis, vertinimais, atskleidžia: J. Vaitkus tarsi paaukojo spektaklį dėl J. Budraičio – jo kaip aktoriaus, dėl jo kuriamo personažo, kad pastarasis iškiltų, išryškėtų, ir tai tapo ypatingąja spektaklio galia: „Monumentaliame, epiniame istoriniame veiksme buvo vaidinamas tragiškas Šarūno monospektaklis. Tas spektaklis tarsi nušvietė sceną, minties didybe ir aistra primindamas šekspyrinę tragedijų sandarą.“ (p. 99–100)
Spektaklių, sukurtų vaidmenų retrospekcija leidžia matyti sąmoningą J. Vaitkaus veikimą, kuriant J. Budraičio teatrinį gyvenimą, tai konstatuoja autorė: „Šarūne“ Vaitkus vėl „sužaidė“ naują „individualumo sudužimo“ variantą, ir čia svarbiausias „Statytojo Solneso“ ir „Šarūno“ ryšys. Aišku, yra ir kiti ryšiai, nušviečiantys aktoriaus kelio dėsningumą, jo likimo logiką Vaitkaus teatre. / „Šarūnas“ buvo pirma režisieriaus pakopa link tragedijos – pačia tiesiogine, teatrine, žanrine prasme, jis vedė prie po trejų metų Kauno scenoje pasirodžiusio Shakespeare‘o „Ričardo II.“ (p. 103)
Leninas – suparalyžiuotas genialumas
Leninas (1982), kaip žymi D. Šabasevičienė, daugelio laikomas geriausiu J. Budraičio vaidmeniu. Šį teiginį argumentuoja autorės pateikta J. Lozoraičio straipsnio ištrauka, kritiko mintys leidžia tarsi savomis akimis regėti spektaklio akimirkas, jų (sceninį) išgyvenimą įkūnijant Leniną: „Tuščioje ir gūdžioje scenoje J. Budraitis sėdi visą spektaklį. Tik tris kartus pakyla, pasvyra į priekį – lyg norėdamas pulti, priartėti prie pašnekovo, atsiplėšti nuo krėslo. Paskui kiekvieną tą kartą lėtai kelia dešinę plaštaką prie nulenktos kaktos ir vėl atsisėda. Rankos vėl suauga su krėslo atramomis. Judesiai simboliški, teatrališki, žymintys nuovargį, akimirkos silpnumą ir neišvengiamą būtinybę tęsti kovą. Prožektorių šviesa nutvieskia veidą – lyg apaštalo. Tarsi įveikdamas dvasios negalią, kankinančią mintį, J. Budraitis užlaužia galvą, užsimerkia. Statiška mizanscena, pasikartojanti sąlygiška plastika lyg spektaklio leitmotyvas – apie žmogaus ir valdžios konfliktą, valdžios didybę ir žmogų kaustančią jos jėgą, valdžios tragizmą.“ (p. 107)
Michailo Šatrovo „Mėlynuose žirguose raudonoje pievoje“ J. Budraičio įkūnytas Leninas – dar viena režisieriaus J. Vaitkaus, kaip spektaklio kūrėjo ir didžio maestro, mokytojo, galios apraiška. Išskirtinis spektaklis ir ypatingas aktoriaus vaidmuo, gimę šio teatro meno kūrėjo dėka.
„Režisierius, „suparalyžiavęs“ savo išrinktąjį, kartu jam suteikė neabejotino išskirtinumo. Beje, iki šio spektaklio toks teatrinis atradimas nebuvo panaudotas, vienokiam ar kitokiam žmogaus genialumui išreikšti režisieriai paprastai pasitelkdavo patosines priemones, pakeltus aktorių balsus, įvairius aksesuarus. Tuometinės politinės konjunktūros monstras Leninas Vaitkaus spektaklyje atrodė pilkas, neįgalus, pasirišęs juodą kaklaryšį su baltais žirniukais. Ir vis dėlto viso vaidmens leitmotyvas buvo neišsprendžiamo žmogiškos prigimties ir didžiulės naštos, užmestos ant herojaus pečių, neatitikimo motyvas. Ir tą naštą jam uždėjo niekas kitas, kaip jis pats. Šis motyvas neabejotinai ypač svarbus todėl, kad jungia visus be išimties Budraičio „monodramose“ suvaidintus herojus. Našta gali būti įvairi: istorinės misijos našta ar negailestingo savęs pažinimo sunkumas, – tačiau bendra viena: nepakeliama našta prisiimta savavališkai ir su ja link savęs einama su beviltišku didvyriškumu ir be kompromisų. Vaidindamas pirmuosius herojų paveikslus Budraitis vaidino likimo procesą, bet vaidybą grindė rezultatu – asmenybės rezultatu.“ (p. 108–110)
 |
| Juozo Budraičio fotografija iš Daivos Šabasevičienės knygos „Juozo Budraičio teatrinis likimas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019 m.). |
Ričardas II – tapsmas talentingu teatro aktoriumi, šiurkščiai apnuoginus savo sielą Dievo akivaizdoje
Ričardas II (1985) – kaip D. Šabasevičienė, cituodama teatro kritiką Egmontą Jansoną, konstatuoja, tai: „Talentingo kino artisto J. Budraičio tapsmas talentingu teatro aktoriumi. Kiekviename epizode, kiekviename protagonisto „duete“ su oponentu Henriku ar kitu šios karališkos komedijos personažu, kiekviename šios sudėtingos, vingiuotos žmogaus likimo vingyje J. Budraitis veržte veržiasi, nusidraskydamas iki kraujo rankas ir sielą, prie savo personažo esmės.“ (p. 117–118)
„Budraičio atėjimas į teatrą tarytum kūrė naują aktoriaus sceninio egzistavimo tradiciją. Jis netikėtai atskleidė tai, ko dar niekas nebuvo matęs. Lietuviškas drabužis, lietuviška pavardė, bet viduj – šekspyriškas temperamentas. Shakespeare‘as nuolat reikalauja interpretacijų. Tokią jo didybę ir atskleidė Budraičio Ričardas II. Jis tiesiog grubiai apnuogino savo sielą Dievo akivaizdoje.“ (p. 124)
Krepas – teatrinio likimo išsipildymas
Krepas (2013) – „2013 metų gegužės 30 d. Ašmenos g. 8, kur nuo 2009-ųjų spektaklius rodo Oskaro Koršunovo teatras, Budraitis pirmą kartą suvaidino vieną iš įdomiausių savo vaidmenų – Krepą. Šį Samuelio Becketto kūrinį „Paskutinė Krepo juosta“ pastatė režisierius Oskaras Koršunovas. Koršunovo spektaklis tapo metafiziniu seansu, į kurį papuolė ne tik pats monodramos atlikėjas Budraitis, bet ir žiūrovai. Taip atsitiko ne tik dėl Koršunovo sugebėjimo atskleisti garsaus airių rašytojo dramos poetiką, bet ir dėl abipusio – aktoriaus ir režisieriaus – sceninio dialogo, peraugusio į poetinį monologą. Budraičio balsas virto teatrinio veiksmo apsireiškimu, kur mintis ir jausmas tapo neatsiejamais kūrinio elementais.“ (p. 164–165)
Prabėgus 33 metams nuo pirmojo vaidmens teatro scenoje, sukūrus 16 jų, pagaliau tas, pagaliau šis, – straipsnio autorės nuomone, – iš tiesų ypatingiausias, kai taip įstabiai sutapo dramaturginė medžiaga ir aktoriaus – žmogaus – Juozo Budraičio asmenybės vidinė tiesa, o tai byloja paties J. Budraičio žodžiai: „Aš niekaip negaliu įsivaizduoti to teatrinio proceso. Negaliu atskirti vaidmens nuo savęs. Krepas figūravo visą laiką, kai tik subrendau. Svarbiausia, jis yra atskirtas nuo kitų, jis yra vienas ir vientisas personažas. Jis vienas ir aš vienas. Man duota didelė galimybė susitapatinti, o per tą susitapatinimą savo skaudulius kam nors susakyti. Galų gale, ir sau pačiam išsakyti.“ (p. 165)
S. Becketto pjesę statyti O. Koršunovui J. Budraitis siūlė dar 1990-aisiais, „Koršunovas tuomet, kai pirmą kartą kalbėjome apie Krepą, buvo labai jaunas „bachūras“, kuris galėjo ir nesuprasti kai kurių dalykų. Puikiai atsimenu, kaip Venecijoje, sėdėdami ant Didžiojo kanalo krašto, sumerkę kojas į vandenį ir pasiėmę butelį vandens, mes apie tai kalbėjome. Mano nuostabai, jis nepaneigė tokios galimybės. Bet ji nuvilnijo kaip daug kas, tą dieną įvykusio. Gyvenime daug kas praslysta, kaip smulkmenos, numestos kažkur, kurios atrodo kaip smulkmenos. Ta sėkla nuplaukė kažkur, bet, matyt, pamažu, pamažu, labai lėtai... Ir mes pakartojome tą mintį. Net neatsimenu, kaip tai atsitiko, ar jis užsiminė, ar aš, bet praėjus daug metų vėl išniro ta mintis. / Režisūra gali būti vienokia, gali būti kitokia. Gali jos iš viso nebūti. Bet man reikėjo žmogaus, režisieriaus, kuris manimi pasitikėtų, ir kuris vis dėlto suprastų, ko noriu. Svarbu buvo, kad jis veiksmą pakreiptų tam tikra kryptimi, padėtų suvokti, į ką mes judame. Spektaklis – specifinis teatrinis dalykas, kuris man mažai pažįstamas, kuriame aš esu bemokslis. Ir, sakyčiau, atskirti savęs nuo vaidmens neišeina. Teoriškai gal ir suprantu, bet praktiškai nežinau, kaip tai įgyvendinti. Dėl to man kalbėti apie Krepą kaip apie vaidmenį neišeina, nes aš nematau jo kaip vaidmens. Aš einu į konkretų vakarą (spektaklį – aut.) kaip į susitikimą, tik nežinau, su kuo: su Krepu, su žiūrovu ar su savimi? Bet einu, kad galėčiau apsivilkti tą paltą, tas kelnes, o paskui mazochistiškai galbūt save padirginti, paerzinti, pasikankinti... Bet ne visuomet to norisi, – vat koks reikalas.“ (p. 166–167)
„Paskutinės Krepo juostos“ spektaklio gimimo ir gyvavimo istorijoje atsiskleidžia pati J. Budraičio – aktoriaus – teatrinio likimo istorija, kai, atrodytų, daugiau pasąmoninis jutimas, vidinis noras imtis medžiagos, ją įkūnyti ir išgyventi scenoje išprovokuoja išsisakymą, kuris, rodytųsi, atsitiktinis, vis dėlto išsipildo ypatingu sceniniu kūriniu, dar vienu teatriniu gyvenimu, kuriame susilieja fikcinė realybė ir būties tikrovė, asmenybė – žmogus ir kuriamas, įkūnijamas personažas.
„Aš nežinau, ar tą dieną, kai bus paskirtas spektaklis, atsiras tas noras save kankinti, draskyti, prisipažinti ką nors, taip nusiteikti...“ (p. 168)
Ta vidinė atsakomybė ir ta reikmė nusiteikti gyventi kito ir drauge savo paties gyvenimą byloja ir didį aktoriaus meistriškumą, pagarbą savo amatui, – nors gal tiksliau – misijai, nes, kaip ne kartą minėta straipsnyje, J. Budraitis nesimokė aktorystės, tad visa atlieka, kuria savimi – pajautimu, intuicija. Žinodamas tos būties sudėtingumą, reikalaujantį ypatingų psichofizinių galių ir jėgų, aktorius tarsi kaskart savęs klausia, tikrinasi, ar tikrai gebės, turės jėgų (iš)gyventi.
Dargi tas savęs kito gyvenimas nesibaigia nusileidus uždangai: „Taip vyksta dėl to, kad negali tiesiog fiziologiškai nusiraminti. Kiekvienas žmogaus susijaudinimas, kiekvienas toks stresinis atvejis, kada žmogus verkia, ar stipriai išgyvena, tuomet jis ilgai nenusiramina, negrįžta į savo normalų stovį, įprastą būseną. / Taip būdavo ne tik per „Krepą...“, tas pats vykdavo ir po „Ričardo II“. Po kurio aš mašina grįždavau į Vilnių ir labai ilgai naktinėmis gatvėmis važinėdavau po jį, kol galų gale grįždavau į namus ir, atvirai pasakysiu, su paltu atsisėsdavau ant sofos ir taip, užsidegęs šviesą, prasėdėdavau pusę nakties, snausdavau, kol galų gale sugrįždavau į normalią būseną.“ (p. 169)
J. Budraičio mintis „ne visuomet to norisi“, jo, kaip aktoriaus, įprastas jam, gal daugiau ar mažiau svetimas kitiems aktoriams, – nenoras vaidinti, abejonė, dvejonė, repeticijų nemeilė – tiesiogiai susiję su ta būsena, kuri pranoksta, kuri nesutelpa į profesijos užduočių atlikimą – vaidybos procesą.
„Fiziologiškai, matyt, tos ląstelės pradeda tarpusavy „konfliktuoti“, – dalis atsakingos už viena, kitos – už kitką, jos tarpusavy maišosi ir įvyksta maišalynė, tam tikra difuzija, kuri persiduoda visam organizmui. Toks organizmas tampa kažkoks nepakaltinamas. Ši būsena labai nejauki, nemaloni... Galbūt ir dėl to man eiti į spektaklį arba jausti, kad artėja spektaklis, yra didžiausia nelaimė ir kančia. Kai tik jis artėja, aš jau savaitę negaliu nusiraminti. Galvoju: prakeikimas, nelaimė, kodėl aš tuo užsiimu, greičiau reikia visko atsisakyti, pabaigti ir daugiau nematyti... Negaliu, nebenoriu...“ (p. 170)
Ir tai neatsitiktina, ir tai – teisinga būsena, nes šis J. Budraičio vaidmuo D. Šabasevičienės įvardytas retrospektyvia aktoriaus kelione praeitin, o, žinia, keliauti (savo) istorijos praeitin yra nelengva, tai iššūkis ir išbandymas visomis prasmėmis. Tam reikia nusiteikti, tam reikia valios pastangų, kad pavyktų, kad išsipildytų tas ypatingas susitikimas su savimi, kurio vyksme, susiliejus tau dabartiniam ir tau būtajam, gimtų trečias – kitas ir tas pats tu. Ką byloja O. Koršunovo mintis, kad „šiame spektaklyje aktorius dėl savo ypatingo talento, subrandinto gyvenimo patirties, ir intelekto tapo egzistencinės beketiškos filosofijos simboliu“ (p. 170).
Ties Krepu galima ilgai sustoti, daug mąstyti, kalbėti, nes, D. Šabasevičienės teigimu: „Analizuodami Budraičio Krepo psichologinį ir sociopsichologinį lauką, neišvengiamai stebime asmenybės charakteristikas: tai nėra menininko individualių savybių išraiška, tai yra tapsmas asmenybe. Krepas galutinai įtvirtino Budraičio „teatrinį likimą“. Šis vaidmuo ne charakterizavo jį kaip individą, Krepas apibrėžė aktoriaus – teatro asmenybės stiprumą.“ (p. 182)
Galima sakyti, kad per 33 metus teatro scenoje sukurti vaidmenys, žinoma, ir kino aikštelėje įkūnyti personažai, ir kitos kūrybinės, kultūrinės, asmeninio gyvenimo patirtys, tačiau šiuo atveju dėmesys telkiamas į raišką teatre, tad (iš)gyvenimai repeticijose ir spektakliuose tiesiogiai aktorių vedė Krepo link, jis atskleidė visa, kas pažinta, atrasta, visa, kas yra Juozas Budraitis kaip teatro aktorius.
D. Šabasevičienė pateikia užsienio teatro kritikų straipsnių ištraukas – Krepo prasmių įžvalgas. Tačiau vėlgi subjektyvia žiūra, verčiausias yra knygos autorės pokalbis su filosofu Arūnu Sverdiolu, kuris, pažymėjęs, kad nėra teatro mėgėjas, jame retai besilankąs, prisipažįsta, jog ėjęs žiūrėti „Paskutinės Krepo juostos“ tik dėl Samuelio Becketto pjesės turinio, norėjęs dar kaip nors priartėti prie kūrinio, kitaip jį suprasti, nes „skaityti – vienas dalykas, o teatrui vis dėlto būdinga kažkokia magija“ (p. 188).
Tai intriguoja, (pri)verčia suklusti, kaip pasirodė, pasijuto spektaklis šiam žmogui: „Nenusivyliau – patyriau maginę ir plastinę teatro galią, pamačiau, kaip galima iš trumpučio teksto sukurti spektaklį. Svarbiausia, dėl ko vis dėlto nenusivyliau spektakliu – tai Budraitis. Senas žmogus... Nesiimu spręsti, koks jis yra aktorius, net negaliu pasakyti, ar jis apskritai vaidino. Gal pakako, kad jo toks kūnas, toks balsas, kad jis mokėjo pasakyti žodžius, kurie yra pjesėje taip, kad matėsi, jog jis supranta, ką kalba... Visą laiką girdėjosi Beckettas ir matėsi Beckettas. Dėl to manau, kad tai buvo Budraičio šedevras. Net nežinau, ar tai vaidyba! Turbūt tai apgaulingas įspūdis, kad Budraitis tiesiog yra scenoje toks, koks yra – natūralus žmogus, ir kad to pakanka. Manau, kad tik aktorinė Budraičio patirtis leidžia jam „jaustis“ natūraliai.“ (p. 189–190)