 |
| Scena iš rež. Jono Vaitkaus spektaklio „Kas prieš mus“ pagal dramaturgo Gintaro Grajausko pjesę. Klaipėdos dramos teatro nuotrauka |
„Teatro žurnalas“ (Nr. 11)
Į „Teatro žurnalo“ anketos klausimus atsako dramaturgai GINTARAS GRAJAUSKAS, GABRIELĖ LABANAUSKAITĖ-DIENA, MINDAUGAS NASTARAVIČIUS, TEKLĖ KAVTARADZĖ, BIRUTĖ KAPUSTINSKAITĖ.
GINTARAS GRAJAUSKAS
Žymiausios pjesės: „Mergaitė, kurios bijojo dievas“, „Lietuviai“, „Brunonas ir barbarai“, „Rezervatas“, „Pašaliniams draudžiama“, „Komiksas, arba Žmogus su geležiniu dančiu“.
 |
| Klaipėdos dramos teatro meno vadovas, dramaturgas Gintaras Grajauskas. Vlado Braziūno nuotrauka |
GINTARAS GRAJAUSKAS: Jei kalbame apie nacionalinę dramaturgiją, tai situacija prastoka. Ir tikrai ne todėl, kad nebūtų ką statyti – pjesių yra, yra talentingų rašančių. Labiau kaltas tas lietuviškas „argi gali kas būti gero iš Nazareto“. Visi aplinkui – lenkai, latviai, estai, baltarusiai – savo dramaturgiją stato ir ja didžiuojasi, o mes apnikti permanentinio nevisavertiškumo komplekso.
Kokiomis aplinkybėmis pradėjote dirbti teatro srityje?
Pirmąją pjesę parašiau jaunystėje, studijuodamas. Draugas, irgi studentas, paprašė. Parašiau, o kai prasidėjo darbas ir pamačiau, kad rezultatas radikaliai skirsis nuo mano įsivaizdavimo, uždraudžiau ją statyti ir mintyse pasižadėjau niekados gyvenime nebeturėti reikalų su teatru. Po kokio dešimtmečio visgi parašiau kitą pjesę, kurią daviau paskaityti Dariui Meškauskui, ir ji buvo pastatyta, net premijuota. Vėliau atsirado ir kitos pjesės, o teatre oficialiai pradėjau dirbti prieš kokį dešimtmetį. Tiesiog radau skelbimą apie konkursą eiti Literatūrinės dalies vedėjo pareigas ir nusprendžiau pamėginti. Čia, teatre, iki šiol ir dirbu. Įtraukė. Nuo 2018 metų sausio esu Klaipėdos dramos teatro meno vadovas.
Koks išsilavinimas reikalingas teatro dramaturgui?
Kaip ir eiliniam rašytojui – visai nebūtinai filologinis ar teatrologinis. Lietuvoje yra puikių rašytojų, studijavusių matematiką, zootechniką, kūno kultūrą, buvo netgi vienas puikus poetas šaltkalvis… Visų svarbiausia dramaturgui – formos ir kalbos pojūtis. Ir nors minimalus teatro specifikos išmanymas. Ir smalsumas, domėjimasis literatūra bei teatru, ir kuo universalesnis žinių bagažas. Pageidautina netgi išmanyti kokį papildomą amatą, nesusijusį su literatūra ar teatru. Tai suteikia įvairesnės žmogiškosios patirties, papildomų žinių apie kitus gyvenimo aspektus, leidžia neužsidaryti mažame dirbtiniame pasaulėlyje.
Ko šiandien iš dramaturgų tikimasi dažniau – naujos pjesės ar pagalbos kuriant spektaklio dramaturgiją iš įvairių tekstų?
Idealu būtų – ir vieno, ir kito. Dabar, vietoj to senojo sovietiškai kerėpliško „literatūrinės dalies vedėjo“ įvedant naują pavadinimą „dramaturgas“, atsiranda tam tikrų neaiškumų ir nesusikalbėjimų. Angliškai tas funkcijas galima įvardyti tiksliau – yra „playwright“, ir yra „dramatic advisor“. Skirtumas tarp jų – maždaug kaip tarp „gyvai“ grojančio muzikanto ir didžėjaus. „Playwright“ kuria pjeses, „dramatic advisor“ gali adaptuoti, kompiliuoti, kupiūruoti tekstą, pritaikyti jį aktualiam laikui, kurti inscenizacijas ir miksuoti skirtingas medžiagas pagal režisieriaus pageidavimą. Taip pat ir konsultuoti visais literatūriniais klausimais, siūlyti kūrinius teatro repertuarui. Tai lokalios pareigos konkrečiame teatre. Iš esmės jis atlieka tas pačias literatūrinės dalies vedėjo funkcijas, tik vardas kitas.
O tie tikrieji dramaturgai, kurie rašo pjeses, anaiptol neišnyko – kaip čia vis nugirstu papliauškiant pasiklydusius vertime. Užtenka pasižiūrėti teatrų repertuarus Europoje: absoliuti dauguma spektaklių sukurti pagal dramaturgų parašytas pjeses. Antroje vietoje pagal populiarumą – romanų inscenizacijos, nuo Kafkos iki Knausgårdo, nuo Dostojevskio iki Sorokino.
Dar yra atskira kasta, į kurią žiūriu su baiminga pagarba: režisieriai-dramaturgai, patys rašantys, patys režisuojantys.
Jums dramaturgija yra individuali ar kolektyvinė kūryba?
Kolektyvinė – su visais iš to išplaukiančiais trūkumais ir privalumais. Spektaklio statymas – komandinis darbas. Jei visi komandos nariai tinkamai sudera tarpusavyje, rezultatas gali būti stulbinantis: atsiranda visai nauja kokybė, naujas organizmas. Čia tas retas atvejis, kai iš tiesų verta naudoti projektuose nuvalkiotą burtažodį „sinergija“. Bet jei nesudera, nesusistyguoja – net ir puiki medžiaga su puikiu režisieriumi ir gerais aktoriais gali nesurezonuoti, spektaklis nepavyks.
Dramaturgas gali dalyvauti spektaklio statymo procese, kartais net pakeisti ar papildyti tekstą, jei to pageidauja režisierius. Gali ir nedalyvauti – čia jau jo paties supratimo ir susitarimo reikalas.
Net ir rašant pjesę, užsidarius kambarėlyje, ta kolektyvinė kūryba savaip išlenda – nenoromis pradedi galvoti apie konkrečius aktorius, galinčius suvaidinti personažą, apie tinkamiausią režisierių. Kažkur giliai pasąmonėje tai gal net padiktuoja vienokį ar kitokį dramaturginį sprendimą.
Ar vadovaujatės kokiomis nors dramaturgijos rašymo taisyklėmis?
Labai abstrakčiomis. Stengiuosi vadovautis intuityviu formos pojūčiu, klausau kalbos jausmo.
Kadaise skaičiau tokį japonų „No“ teatro meistro vadovėlį jauniems aktoriams. Ten jis nuosekliai ir pedantiškai, su visomis smulkmenomis aprašo, kaip reikia vaidinti Kalnų Dvasią arba Seną Moterį. O knygos pabaigoje rašo: kai jau viską išmoksite ir įgysite patirties, tada visas šitas taisykles pamirškite ir vaidinkite taip, kaip jums atrodo geriausia.
Ar šiais laikais teatro institucijoms reikalingas etatinis dramaturgas?
Reikalingas. Nesvarbu, kaip jį pavadinsime – literatūrinis konsultantas, dramaturgijos specialistas ar dar kaip nors. Pačios funkcijos yra gyvybiškai reikalingos bet kuriam geram teatrui, bet kuriam rimtam režisieriui.
Pjesė šiandien – specialiai teatrui skirtas tekstas ar savarankiškas literatūros kūrinys?
Visais laikais buvo ir tokių, ir kitokių, niekas iš esmės nepasikeitė. Būna, kai rašytojas parašo akivaizdžiai literatūros kūrinį, pasinaudodamas pjesės forma. Nutinka, kad netgi tokį daiktą atranda režisierius ir sėkmingai pastato. Kaip kas išmano, taip tas ir daro. Aš rašau specialiai teatrui, bet tos pjesės visai paskaitomos ir kaip literatūrinis tekstas.
Didžiausią įspūdį jums palikusi lietuvių autoriaus pjesė.
Paliksiu šį klausimą neatsakytą. Tokios, kad sukrėstų iki sielos gelmių, nebuvo. Gerų, kokybiškų – nemažai.
Kaip apibūdintumėte šiandieninę teatro dramaturgijos Lietuvoje situaciją?
Jei kalbame apie nacionalinę dramaturgiją, tai situacija prastoka. Ir tikrai ne todėl, kad nebūtų ką statyti – pjesių yra, yra talentingų rašančių. Labiau kaltas tas lietuviškas „argi gali kas būti gero iš Nazareto“. Visi aplinkui – lenkai, latviai, estai, baltarusiai – savo dramaturgiją stato ir ja didžiuojasi, o mes apnikti permanentinio nevisavertiškumo komplekso. Iš paskutiniųjų stengiamės neatsilikti nuo teatrinės mados, užuot patys tas madas diktavę. Užtai ir atsiliekame kokiu penketu sezonų, ir labai dėl to nervinamės. Nevertėtų: prastas šiuolaikiškas teatras visiškai niekuo nesiskiria nuo prasto pasenusio teatro.
Koks mėgstamiausias jūsų spektaklis ar teatro režisierius?
Tokio vieno nėra – net Lietuvoje atsirastų koks penketas režisierių ir koks dešimt spektaklių. Visoje Europoje sąrašas dar triskart pailgėtų.
GABRIELĖ LABANAUSKAITĖ-DIENA
Žymiausios pjesės: „Žalgirės“, „Raudoni batraiščiai“, „Skaudžiausia – 2“, „Circus“, „P*S“.
Kūrė dramaturgiją spektakliams: „#tevyne“ (rež. Georgijus Surkovas), „Žvaigždžių kruša“ (rež. Gintaras Varnas), „Melancholijos bokštai“ (chor. Aira Naginevičiūtė), „Išrinktieji“ (rež. Monika Klimaitė).
Operų libretai: „Į švyturį“ (rež. Loreta Vaskova), „Honey, Moon“ (rež. Julijonas Urbonas), „α“ (rež. GoraParasit), „Skylė“ (rež. Rūta Vitkauskaitė).
 |
| Dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė-Diena. Laimos Stasiulionytės nuotrauka |
GABRIELĖ LABANAUSKAITĖ-DIENA: Jaučiu tam tikrą lūkesčių dirvą, kurioje išdygs arba neišdygs vienokios ar kitokios stiprios dramaturgijos sėklos. O tam reikia ir talento grūdo, ir laistymo praktika bei žiniomis, ir tinkamo mikroklimato, nuosekliai atsikartojančio kiekvienais metais.
Kokiomis aplinkybėmis pradėjote dirbti teatro srityje?
Profesionalesniame teatro lauke atsiradau per nacionalinės dramaturgijos konkursus – „Versmes“, „Panoramą“ ir pan. Atrinktų kūrinių autoriai turėdavo galimybę artimiau susipažinti su teatro virtuve dirbtuvių, skaitymų, o kartais – ir pastatymų metu. Tokia buvo mano kelio pradžia – per praktiką. Kiek vėliau atsirado poreikis domėtis ir gilintis ir į dramos teoriją. Taip gimė ir mokslo monografija „Dramatika“, glaustai pristatanti dramos galimybių visumą.
Koks išsilavinimas reikalingas teatro dramaturgui?
Manau, kad vis dar aktualu atskirti dvi rašymo specifikas, kol kas vis dar glaudžiamas po tuo pačiu dramaturgijos skėčiu. Nors anglų kalboje ši skirtis yra gana aiški – „playwright“ ir „dramaturg“, lietuvių kalboje neturime atitikmens šiems – dramų autorių ir dirbančiųjų su dramos tekstais (nebūtinai juos rašančių ar kuriančių) – funkcijoms nusakyti. O būtent pastarieji, redaguojantys, perdėliojantys, parenkantys dramos tekstus, tampa vis aktualesni šiuolaikinio teatro procesuose, kai tekstas nebėra spektaklio pagrindas arba net ir klasikinius tekstus norisi drąsiau interpretuoti, perdėlioti, trumpinti, keisti.
Ko šiandien iš dramaturgų tikimasi dažniau – naujos pjesės ar pagalbos kuriant spektaklio dramaturgiją iš įvairių tekstų?
Kol kas, manyčiau, dramos teatre reikia abiejų, tai priklauso nuo spektaklio pobūdžio. Man pačiai tenka derinti abi funkcijas – dažniausiai kartu su kūrybine komanda pradedame nuo idėjos, o tada jau žiūrime, kokia forma geriausiai tinka tai idėjai išreikšti.
Jums dramaturgija yra individuali ar kolektyvinė kūryba?
Labiau kolektyvinė nei individuali.
Ar vadovaujatės kokiomis nors dramaturgijos rašymo taisyklėmis?
Taip, žinau jas ir kartais taikau, o kartais – nepaisau. Mėgstu eksperimentuoti, išsibandyti įvairias dramos formas, taikyti skirtingais dramos istorijos laikotarpiais populiarius elementus. Bet taisyklės – tik karkasas, o turinys – svarbiausia dalis.
Ar šiais laikais teatro institucijoms reikalingas etatinis dramaturgas?
Ne tik reikalingas, bet ir būtinas. Labai keista, kai pagalvoji apie skaičius – aktorių, režisierių, scenografų ir kt. teatre dirba ne vienas, o dėl dramaturgės ar dramaturgo reikalingumo vis dar abejojama. Užsienyje toks etatas teatre – įprasta praktika.
Pjesė šiandien – specialiai teatrui skirtas tekstas ar savarankiškas literatūros kūrinys?
Pjesė visada buvo laikoma specialiai teatrui skirtu tekstu, visiškai išsipildančiu tik scenoje (išskyrus kelis dramos tipus, skirtus išskirtinai tik skaitymui). Išimtis būtų nebent inscenizuojami literatūros kūriniai, kurie buvo rašyti visai ne teatrui.
Didžiausią įspūdį jums palikusi lietuvių autoriaus pjesė.
Tą stiprų įspūdį pajuntu kaskart, skaitydama įdomią dramą, be to, skirtingais laikotarpiais „žaidžia“ ir yra aktualūs kiti dalykai. Galvojant apie šiuolaikinę kūrybą, patinka magiškasis realizmas Lauros Sintijos Černiauskaitės dramoje „Liučė čiuožia“, skirtingi pasakojimo būdai Sigito Parulskio „Nesibaigianti vienatvė dviem“, istorijos permąstymas Mariaus Ivaškevičiaus dramoje „Mistras“, Herkaus Kunčiaus dramoje „Matas“ ir Gintaro Grajausko „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“, temos įveiksminimas ir šmaikštumas Daivos Čepauskaitės „Musė“, jautrumas ir tikroviškumas Birutės Kapustinskaitės „Terapijose“, klasikinių siužetų permąstymas Ievos Stundžytės tekste „Antigonė – ne mitas“, taiklus ir konceptualus formos išnaudojimas Justo Tertelio dramoje „Legenda apie NAOU“, dokumentinės dramos atgimimas ir jos pavyzdžiai Godos Dapšytės ir Jānio Balodžio dramoje „Barikados“, Rimanto Ribačiausko, Kristinos Savickienės, Jono Tertelio ir Kristinos Werner sugalvotoje „Žalioje pievelėje“.
Taip pat atmintyje išliko kadaise per „Versmes“ pristatyta Rojaus Slogos drama „Mėtų slėnis po marmuriniu dangumi“, kuri tuo metu nesulaukė didesnio atgarsio, o buvo naujas reiškinys tuomečiame dramos lauke.
Žaviuosi elegantiška ir tarpdiscipline Rolando Rastausko poeturgija, Vaivos Grainytės kasdienybės operomis, Teklės Kavtaradzės kinematografiniais potėpiais, Mindaugo Nastaravičiaus rupiu realybės pajautimu, Birutės Kapustinskaitės tiksliai užčiuoptu egzistencijos pulsu dramoje „Terapijos“. Kaip matote, jau ir šiame sąraše sumišusios autorių kurtos dramos ir sudėliotos dramaturgijos pavyzdžiai.
Dramaturgų išvardijau labai daug ir net nepriartėjau prie jaunesniosios kartos! Taip pat stebiu jaunųjų dramaturgų debiutus nacionaliniuose konkursuose ar dramos skaitymams skirtame „Dramokratijos“ festivalyje. Tad sąrašą galima tęsti iki begalybės.
Kaip apibūdintumėte šiandieninę teatro dramaturgijos Lietuvoje situaciją?
Pavadinčiau „Dramaturgų belaukiant“ – jaučiu tam tikrą lūkesčių dirvą, kurioje išdygs arba neišdygs vienokios ar kitokios stiprios dramaturgijos sėklos. O tam reikia ir talento grūdo, ir laistymo praktika bei žiniomis, ir tinkamo mikroklimato, nuosekliai atsikartojančio kiekvienais metais.
Koks mėgstamiausias jūsų spektaklis ar teatro režisierius?
Mėgstu spektaklius, kurie skatina mąstyti, ir režisieres ar režisierius, kurie dirba demokratišku darbo principu.
MINDAUGAS NASTARAVIČIUS
Pjesės: „Paukštyno bendrabutis“, „Kita mokykla“, „Demokratija“, „Man netinka tavo kostiumas“.
Kūrė dramaturgiją spektakliams: „Pasirinkimas“, „Kelionė namo“.
 |
| Poetas, dramaturgas Mindaugas Nastaravičius. Gretos Skaraitienės / BFL nuotrauka |
MINDAUGAS NASTARAVIČIUS: Buvome įpratę girdėti, kad dramaturgijos beveik nėra arba ji neįdomi, nepastatoma. Atrodo, kad tokios kalbos aprimo. Į dramaturgiją atėjo talentingų žmonių, kuriuos anksčiau skaitėme kaip teatro kritikus.
Kokiomis aplinkybėmis pradėjote dirbti teatro srityje?
Pamėginti parašyti pjesę konkrečiam aktorių kursui pasiūlė Valentinas Masalskis. Buvau baigęs žurnalistiką, studijavau filosofiją, rašiau eilėraščius. V. Masalskis tuo metu man buvo (ir tebėra) įdomiausias teatro menininkas, todėl neatsisakiau. Vėliau su tuo pačiu Vilniaus kolegijos studentų kursu jis išvažiavo prie jūros, įkūrė Klaipėdos jaunimo teatrą, kartu dirbome toliau. Taip atsirado trys parašytos pjesės ir vienas neatsakytas klausimas – ką ir kaip rašyti teatrui? Galbūt kada nors pamėginsiu į jį atsakyti. Ne žodžiais, o darbais. Vadinasi, vis tiek žodžiais.
Koks išsilavinimas reikalingas teatro dramaturgui?
Turbūt kiekvienas atvejis yra individualus. Filologijos studijas baigusiam žmogui būtų naudingi dramaturgijos kursai. Dramaturgijos studijų absolventui nepakenktų filologijos bagažas. Pasaulyje yra puikių dramaturgų, nebaigusių jokių studijų. Ir nelabai ką parašančių, nors mokėsi visko. Dramaturgijai neįdomūs mūsų diplomai. Jai reikia kuo platesnio akiračio, kalbos pojūčio, nuolatinės praktikos.
Ko šiandien iš dramaturgų tikimasi dažniau – naujos pjesės ar pagalbos kuriant spektaklio dramaturgiją iš įvairių tekstų?
Pirmiausia iš dramaturgų tikimasi savo darbo išmanymo. Nesvarbu, ar rašai originalią pjesę, ar prisidedi kuriant spektaklį pagal kitus tekstus, iš tavęs laukiama pagalbos suvaldant istoriją. Pastaraisiais metais Lietuvoje turbūt ryškesnė tendencija spektaklio kūrimą pradėti nuo komandos ir idėjos. Ne statomos pjesės, o kuriami spektakliai. Žinoma, tai nereiškia, kad teatrui nebereikia naujų pjesių. Reikia, kaip visada. Bet gerų pjesių visada nepasitaiko. Pasitaiko kartais. Esu tikras, kad visi tie kartai atsiduria ir atsidurs scenoje.
Jums dramaturgija yra individuali ar kolektyvinė kūryba?
Priklauso nuo konkretaus atvejo. Pavyzdžiui, kai kartu su Yana Ross rašėme „Trijų seserų“ adaptaciją, didžiumą darbo atliko aktoriai – improvizuodami, prisitaikydami Čechovo tekstą. O mes su režisiere ir jos asistentais užrašydavome. Žinoma, po to buvo etapas prie ekrano, trumpinimai, dėliojimai, braukymai, papildomų tekstų variacijos, bet esmė nesikeičia – dramaturginę medžiagą kūrė visas spektaklio kolektyvas. O kai esi vienas, vienas ir esi...
Nuskambėjo kažkaip panašiai į klasiko ištarą „mes gyvenam vieną kartą, bet ne du“, tačiau ano sakinio netaisysiu. Parašęs pjesę ar tik įpusėjęs, nevengiu jos parodyti būsimai (planuojamai) komandai, esu gana atviras pastaboms, neprisirišu prie medžiagos asmeniškai, nes spektaklis vis dėlto yra kolektyvo reikalas. Tad jeigu kas pasakys, kad sakinys „kai esi vienas, vienas ir esi“ yra baisi banalybė, tikrai nesipriešinsiu. Spektaklyje jo nebus. Bet pjesėje liks.
Ar vadovaujatės kokiomis nors dramaturgijos rašymo taisyklėmis?
Mokausi dirbti pagal planą, kurį galėčiau pavadinti taip: „Svarbiausi įvykiai, veikėjai, jau žinau, kaip baigsis.“ Pirmąsias pjeses rašiau (ir nejaučiu gėdos tai pripažinti) nelabai nutuokdamas, ką aš darau – tiesiog rašiau istoriją. Rašai, rašai, žiūri, kad jau beveik 40 puslapių, supranti, kad reikia kažkaip pabaigti, todėl kitame puslapyje pabaigi. Ir viskas. Tada žmonės sako: „Kažkaip čia neaišku su ta pabaiga.“ Kas neaišku?! Viskas čia normalu. Mes juk išgyvename daugybę istorijų, kurios baigiasi netikėtai, keistai, kvailai... Dabar jau mokausi dėlioti siužetą atidžiau, tikslingiau, rašydamas mąstyti, kas ir kodėl jame vyksta. Tiesa, pabaiga kartais būna visai kitokia nei darbo plane. Ir gerai.
Ar šiais laikais teatro institucijoms reikalingas etatinis dramaturgas?
Būna etatinių dramaturgų, nedirbančių nieko, ir neetatinių, teatre šį tą nuveikiančių. Be abejo, jei teatras į kolektyvą įtraukia kūrybingą, aktyvų dramaturgijos teoretiką ar praktiką, kolektyvas skųstis neturėtų. Žiūrovai taip pat.
Didžiausią įspūdį jums palikusi lietuvių autoriaus pjesė.
Sigito Parulskio „P.S. Byla O.K.“. Ją perskaičiau prieš keliolika metų, dar neturėdamas jokių reikalų su teatru. Tiesiog kaip literatūrą. Pasirodė – gerą literatūrą. Prieš kelerius metus perskaičiau dar kartą. Verčiau būčiau neskaitęs. Nes susierzinau – labai gera pjesė.
Kaip apibūdintumėte šiandieninę teatro dramaturgijos Lietuvoje situaciją?
Buvome įpratę girdėti, kad dramaturgijos beveik nėra arba ji neįdomi, nepastatoma. Atrodo, kad tokios kalbos aprimo. Į dramaturgiją atėjo talentingų žmonių, kuriuos anksčiau skaitėme kaip teatro kritikus. Teatre vis ryškiau matome kelias kino dramaturgijos absolventes. Niekur nedingo ir Marius Ivaškevičius, Sigitas Parulskis ar Gintaras Grajauskas. Jie rašo, jų pjeses stato, žiūrovai mielai eina. Lietuvos teatrui trūksta ne pjesių, o kokybiškų dramaturgijos studijų, pavienių kursų. Kita vertus, galimybių mokytis – yra, tereikia domėtis.
Koks mėgstamiausias jūsų spektaklis ar teatro režisierius?
Valentino Masalskio „Aš, Fojerbachas“ pagal Tankredą Dorstą ir Krzysztofo Warlikowskio „(A)pollonia“ pagal Aischilą, Euripidą, Johną Maxwellą Coetzee ir kitus.
TEKLĖ KAVTARADZĖ
Žymiausios pjesės: „Namisėda“, „Keletas pokalbių apie (Kristų)“.
Kūrė dramaturgiją spektakliams: „Kas bijo Martyno M.“, „Pinokis“, „Apie baimes“.
 |
| Teklė Kavtaradzė. Vismantės Ruzgaitės nuotrauka |
TEKLĖ KAVTARADZĖ: Keičiasi teatro proceso suvokimas ir net hierarchiniai principai – tampa natūralu kviestis dramaturgą, kuris gali tapti artimu režisieriaus partneriu kūrėju ir procese dalyvauti keliais skirtingais būdais.
Kokiomis aplinkybėmis pradėjote dirbti teatro srityje?
Mokydamasi kino dramaturgijos specialybėje, pradėjau rašyti teatrui. Pirmiausia mus su tuo supažindino dėstytoja iš Švedijos Annalina Hertzberg. Tuo metu vyko „Versmės“ konkursas-dirbtuvės, į kurias patekau ir ten vysčiau bei pristačiau savo pirmąją pjesę „Namisėda“. Po to sekė kitos „Versmės“ ir bendradarbiavimai su režisieriais, dirbtuvės ir t. t.
Koks išsilavinimas reikalingas teatro dramaturgui?
Galima būtų sakyti, kad įmanoma dramaturgiją (kaip ir literatūrą) rašyti be specialaus išsilavinimo, bet vis dėlto manau, kad dramaturginis išsilavinimas yra labai svarbus pagrindas. Mano atveju tai buvo kino dramaturgijos studijos, kuriose gavome dramaturgijos teorijos, istorijos žinių, visą kino dramaturgijos teoriją, kurios pagrindas yra ta pati dramaturgijos teorija, dėl to taikoma tiek teatrui, tiek kinui. Manau, svarbu, kad Lietuvoje atsirastų teatro dramaturgijos specialybė ar bent jau kino dramaturgija pasipildytų teatro dramaturgijos profiliu.
Ko šiandien iš dramaturgų tikimasi dažniau – naujos pjesės ar pagalbos kuriant spektaklio dramaturgiją iš įvairių tekstų?
Sakyčiau, kad ir to, ir to, o gal net tam tikro tarpinio varianto (tuo atveju, pavyzdžiui, kai rašoma inscenizacija pagal knygą arba yra poreikis naudoti tam tikrą medžiagą, bet vis tiek užfiksuoti naujos pjesės, teksto variantą).
Tik kelerius pastaruosius metus atsirado rimtesnis poreikis dramaturgo kaip bendros dramaturgijos kūrėjo, nebūtinai teksto autoriaus. Tai atėjo kiek vėliau nei daugelyje kitų šalių.
Tačiau pastebiu ir jaučiu nuolatinį poreikį tiesiog naujų tekstų ir pjesių. Mes, rašantieji, gauname nemažai užklausimų, ar neturime ko nors naujo, kuo galėtume pasidalyti. Manau, Lietuvoje labai trūksta tekstų teatrui įvairovės, pasirinkimo.
Jums dramaturgija yra individuali ar kolektyvinė kūryba?
Ir taip, ir taip. Dirbant kaip dramaturgei prie bendros spektaklio dramaturgijos (ne pristatant autorinę pjesę), tai yra kolektyvinis darbas nuo pradžių. Kitu atveju yra keli etapai – individualaus rašymo ir kolektyvinio darbo, vystant, pristatant, statant pjesę.
Ar vadovaujatės kokiomis nors dramaturgijos rašymo taisyklėmis?
Turint dramaturginį išsilavinimą neįmanoma nenaudoti turimų žinių. Be dramaturgijos taisyklių joks dramaturginis tekstas neegzistuoja (net jeigu tos taisyklės paneigiamos), klausimas tik kiek autorius sąmoningai jas žino, suvokia ir gali jomis vadovautis.
Ar šiais laikais teatro institucijoms reikalingas etatinis dramaturgas?
Priklauso nuo to, ko teatras tikisi iš etatinio dramaturgo. Manau, kad natūralu turėtų būti teatrui turėti pastovų dramaturgą, tačiau yra ne vienas būdas tokiai pozicijai užimti.
Kitose šalyse labiau taikoma praktika – dramaturgas tampa vienu iš repertuaro kūrėjų, teatro, spektaklių veido kūrėju, tam tikra prasme greičiau kūrybininku, atskirų tekstų tikslintoju, vystytoju.
Taip pat įsivaizduoju dramaturgą kaip tam tikrą teatro rezidentą, rašantį pjeses, tekstus, skirtus būtent tam teatrui ir esant galimybei bei poreikiui prisidedantį prie kitų pastatymų, tekstų tikslinimų ir pan. Šiuo metu man atrodo, kad teatrui turėti etatinį dramaturgą turėtų būti natūralu, bet suprantu, kad ir tam įsitvirtinti prireiks laiko.
Pjesė šiandien – specialiai teatrui skirtas tekstas ar savarankiškas literatūros kūrinys?
Dažniausiai pjesė vis tiek lieka teatrui skirtu tekstu, ypač šiuolaikiniame teatre, kur dramaturgija dažnai kuriama iš labai skirtingų kūrinių bei tekstų ir kartais labiau naudojama kaip schema, o ne kaip tekstas.
Tačiau man visada buvo labai svarbu, kad pjeses žmonės norėtų ne tik žiūrėti, bet ir skaityti.
Didžiausią įspūdį jums palikusi lietuvių autoriaus pjesė.
Justo Tertelio „PRA“.
Kaip apibūdintumėte šiandieninę teatro dramaturgijos Lietuvoje situaciją?
Manau, ji vis daugiau žadanti. Kino dramaturgijos studijos tikrai pritraukė rašyti teatrui daug daugiau jaunų žmonių. Taip pat daugėja dirbtuvių, festivalių, supažindinančių didesnę grupę žmonių su skirtingais būdais kurti teatro dramaturgiją.
Taip pat labai svarbu, kad keičiasi teatro proceso suvokimas ir net hierarchiniai principai – tampa natūralu kviestis dramaturgą, kuris gali tapti artimu režisieriaus partneriu kūrėju ir procese dalyvauti keliais skirtingais būdais. Nuo studijų pradžios, kai buvo justi tam tikras pasimetimas galvojant apie dramaturgo profesiją, pastebimas esminis pokytis – dramaturgas jau tapo reikalingu kūrybinės komandos nariu. Tai atrodo natūralu, bet prieš kelerius metus taip nebuvo.
Koks mėgstamiausias jūsų spektaklis ar teatro režisierius?
Romeo Castellucci „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“, Krystiano Lupos „Persona. Marilyn“, „Didvyrių aikštė“, Oskaro Koršunovo „Žuvėdra“.
BIRUTĖ KAPUSTINSKAITĖ
Žymiausios pjesės: „Terapijos“, „Marius ir maras“, „Niekada nežinai“, „Vietiniai“.
Kūrė dramaturgiją spektakliui „Dvi su puse minutės“.
 |
| Dramaturgė Birutė Kapustinskaitė. K. Uzielaitės nuotrauka |
BIRUTĖ KAPUSTINSKAITĖ: Poreikis dirbti kartu su dramaturgu tikrai ryškus. Atsiranda vis daugiau dramaturgų ar pjesių autorių, dirbančių kartu su režisieriais. Džiaugiuosi, kad daugėja ir pjesių skaitymų.
Kokiomis aplinkybėmis pradėjote dirbti teatro srityje?
Studijavau kino dramaturgiją Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Švedų teatro dramaturgė Annalina Hertzberg buvo atvykusi vesti mums paskaitų, viena iš užduočių buvo parašyti pjesės įžangą ir surengti skaitymus akademijoje kartu su tuo metu studijuojančiais aktoriais. Tai buvo pirma rašymo teatrui patirtis, kuri labai įtraukė ir užkabino.
Koks išsilavinimas reikalingas teatro dramaturgui?
Manau, vienas svarbiausių dalykų dramaturgui – praktika. Dramaturgija – taikomasis rašymas, kuris tampa gyvas tik repeticijų ir spektaklių metu. Kaip ir kiekvienam amatui, rašymui reikia atitinkamų žinių, įgūdžių ir įrankių. Juos visi įvaldome skirtingai, vieniems reikia daug teorijos, kiti labiau linkę mokytis praktiškai, įmesti į situacijas, vieniems reikia vadovo, kiti geriau patirtį įgauna savarankiškai. Manau, visi keliai yra galimi, tačiau tam, kad tekstais gebėtume perteikti tai, ką norime, ir jie būtų įtraukiantys bei suprantami, tikrai reikia profesinių žinių, patirties, įgūdžių tą patirtį naudoti rašymo procese bei praktikos.
Ko šiandien iš dramaturgų tikimasi dažniau – naujos pjesės ar pagalbos kuriant spektaklio dramaturgiją iš įvairių tekstų?
Priklauso nuo projekto. Man asmeniškai įdomiau kurti naujus tekstus.
Jums dramaturgija yra individuali ar kolektyvinė kūryba?
Viskas teatre yra kolektyvinė kūryba, tačiau rašymas – individualus procesas, kuris kinta ir apauga naujomis prasmėmis ar įgauna naujų krypčių repetuojant, kalbantis su režisieriumi, aktoriais, kūrybine grupe.
Ar vadovaujatės kokiomis nors dramaturgijos rašymo taisyklėmis?
Taip, kiekviena istorija turi savo stuburą, kurio judėjimo mechanizmo suvokimas palengvina rašymo procesą. Pasakojimo struktūra yra universalus dalykas, pritaikomas didžiajai daugumai tekstų, todėl ją suprasti yra svarbu. Kurdama veikėjus ar jų istorijas, susiduri su daugybe pasirinkimo galimybių – yra tūkstančiai variantų, kaip galėtų pakrypti tavo istorija, todėl turi išsiugdyti vidinį kritiką ir analitiką, su kuriais visuomet galėtum pasitarti ir suprasti, kuris būtent variantas geriausiai atskleis tavo veikėjus ar tiks tavo pasakojimui. Vidiniam kritikui ar analitikui susiformuoti padeda gilinimasis į rašymo teoriją ir taisykles.
Ar šiais laikais teatro institucijoms reikalingas etatinis dramaturgas?
Sunku pasakyti. Esame įpratę dirbti su tais žmonėmis, kurie mums atrodo įdomūs, projektai aktualūs. Tikriausiai, dirbant etatiniu dramaturgu, tektų susidurti su visokiais projektais, ir tai nebūtinai būtų produktyvu. Viena iš kūrybinio proceso vertybių yra susikalbėjimas su komandos nariais, todėl didelis džiaugsmas atrasti tuos žmones, su kuriais norisi kalbėtis ir ieškoti bendrų vardiklių kūryboje. Manau, kad dramaturgas (ne tik pjesių autorius) tikrai reikalingas teatriniuose procesuose.
Pjesė šiandien – specialiai teatrui skirtas tekstas ar savarankiškas literatūros kūrinys?
Man asmeniškai pjeses skaityti labai įdomu. Jeigu tekstas geras, jis įtraukia ir teikia ne mažesnį malonumą nei grožinė literatūra. Bet galbūt tai ir profesijos suformuotas įprotis.
Didžiausią įspūdį jums palikusi lietuvių autoriaus pjesė.
Man įdomu sekti savo kolegų kūrybą, tačiau negalėčiau paminėti vieno kūrinio, padariusio išskirtinį įspūdį.
Kaip apibūdintumėte šiandieninę teatro dramaturgijos Lietuvoje situaciją?
Poreikis dirbti kartu su dramaturgu tikrai ryškus. Atsiranda vis daugiau dramaturgų ar pjesių autorių, dirbančių kartu su režisieriais. Džiaugiuosi, kad daugėja ir pjesių skaitymų, vyksta labai reikalingos edukacinės dramaturgijos dirbtuvės „Versmė“, „Dramokratijos“ festivalis, vis dažniau autoriai pristato pjeses paprastų skaitymų pavidalu – jie neretai sulaukia nemažai dėmesio, nors tam nereikia didelių išlaidų ar ilgų repeticijų. Skaitymų formatas man pačiai labai priimtinas ir patrauklus, todėl džiaugiuosi, kad jis tampa vis populiaresnis.
Koks mėgstamiausias jūsų spektaklis ar teatro režisierius?
Didelį įspūdį paliko matyti Krzysztofo Warlikowskio spektakliai. Lietuvoje – Krystiano Lupos „Didvyrių aikštė“, Oskaro Koršunovo „Žuvėdra“, „Ugnies veidas“. Labai įdomu stebėti, ką ir kaip kuria mano karta – Paulius Markevičius, Greta Grinevičiūtė, Aleksandras Špilevojus, Kamilė Gudmonaitė. Manau, nemažai įdomių režisierių šiuo metu dirba ir su savo akademijos baigiamaisiais bakalauro bei magistro projektais, bus įdomu pamatyti ir jų darbus. Apskritai labai įdomu lankyti kolegų premjeras, stebėti, kokias temas jie nagrinėja, kokiais metodais dirba, kaip pamažu keičiasi darbo principai, atsiranda daugiau kolektyvinės kūrybos – o tai nėra nei gerai, nei blogai, bet tiesiog – įdomu.
Bus daugiau.