 |
| Memorus.lt nuotr. |
Artėjant Visų Šventųjų ir Vėlinių dienoms lietuvius kaip įprasta prislegia darbymetis tvarkant po visą Lietuvą išsibarsčiusius artimųjų kapus. Kapų lankymas neretam jau yra tapęs milžiniška našta – savotišku, netgi galima pasakyti, psichologiniu antkapiu. Kyla noras tiesiog niekur nebevažiuoti ir ištarus sau „stop“ be įtampos pailsėti.
Kapų dizaino ir priežiūros įmonės „Memorus“ vadovė Eglė BALČIŪNIENĖ visoje šitoje situacijoje mato vieną iš galimų priežasčių: aktyvėja gyvenimo tempas, plėšomės įsipareigojimų sūkuryje ir dažniausiai prioritetą teikiame gyviems, o ne išėjusiems artimiesiems. Išeitis, pasak E. Balčiūnienės – nebijoti paprašyti pagalbos sutvarkyti artimųjų kapus, jeigu prireikia. Juk nuo to, kad kapviečių higiena pasirūpintų kas nors kitas, mūsų santykis su amžinybėn išėjusiaisiais nepasikeistų.
 |
| Kapų dizaino ir priežiūros įmonės „Memorus“ vadovė Eglė Balčiūnienė. Asmeninio archyvo nuotr. |
Siūlote mūsų šalyje neįprastas paslaugas – visapusišką kapų priežiūrą ištisus metus. Nors lietuviai tradiciškai yra pratę savo artimųjų kapus lankyti ir tvarkyti patys, sakykite, galbūt keičiasi laikai ir dabartinė karta nejaučia tokio stipraus santykio su mirusiaisiais?
Nemanau, kad keičiasi lietuvių santykis su mirusiaisiais. Tokių paslaugų poreikį, kai kam nors patikima prižiūrėti artimųjų kapus, labiau siečiau su aktyvėjančiu gyvenimo tempu, didesniu žmonių užimtumu, augančiu įsipareigojimų kiekiu. Žmonėms, ypač jaunesniems, šiais laikais sudėtinga skirti daug laiko artimųjų kapų priežiūrai, tvarkymui, kitaip nei vyresniems žmonėms, kurie to laiko turi daugiau.
Juk kam žmogus teikia prioritetą – įprastai gyviems artimiesiems. Kitam galbūt svarbu ir laisvu metu ištaikius akimirką tiesiog pailsėti, išsimiegoti, galbūt susitikti su seniai matytu giminaičiu. Normalu, kad kiekvienas pagal situaciją dėliojame savo prioritetus.
Žinoma, šie pavyzdžiai visiškai netinka žmonėms, neseniai palaidojusiems artimąjį. Būna, kad tokie asmenys į kapus pirmus dvejus ar net daugiau metų užsuka jeigu ne kasdien, tai bent kas kelias dienas. Ir tai natūralu – gedėjimas užtrunka, todėl dažnai lankytis kapinėse netekusiesiems artimųjų iš pradžių būna labai svarbu.
Kokias esmines priežastis, kodėl savo išėjusių brangių asmenų kapų priežiūrai negali skirti daug laiko, įvardija jūsų klientai?
Pavyzdžiui, neseniai viena klientė man parašė: kaip gerai, kad esate, be jūsų pagalbos nespėčiau susitvarkyti kapų, nes nuolat turiu važiuoti iš vienos komandiruotės į kitą. Kitas žmogus, būna, gyvena ir dirba kitame Lietuvos gale, negu yra jo artimųjų kapai, ir jam ta lapkričio 1-oji tampa galvos skausmu iki jų nusigauti. Yra keli klientai, gyvenantys užsienyje – natūralu, kad patys jie negali dažnai lankyti artimųjų kapų. Netgi nereikia kalbėti apie konkretaus žmogaus situaciją, nuolatinis rūpinimasis kapų švara – iš tiesų didžiulis galvos skausmas. Dar viena klientė man yra minėjusi tokią priežastį: per Vėlines lankau kapus su vaikais, pagyvenusia mama ir neturiu laiko užsiimti gėlių sodinimu, parinkimu ar panašiai, juolab blogu oru.
Taigi šiandien žmones spaudžia tiek įvairių atsakomybių ir darbų, kad įprastai jie neturi laiko visapusiškai pasirūpinti savo pačių poreikiais, ką ir kalbėti apie tai, kad jo atrastų pakankamai pasirūpinti ir palaidotais artimaisiais.
 |
| Kapo dizaino pavyzdys. Memorus.lt nuotr. |
Sušvelninkime toną, neerzinkime žmonių ir nemėginkime jiems įrodyti savo tiesas – supraskime, būna, kad, pavyzdžiui, vyresniems žmonėms tiesiog sudėtinga priimti naują požiūrį, idėją.
Dėl glaudaus santykio su mirusiaisiais ko mūsų kapinėse tik nepamatysi. Etnologų ir žiniasklaidos kasmet esame raginami neužtvindyti kapų plastmasinėmis gėlėmis ar žvakėmis, esame mokomi grįžti prie minimalios vieno žiedo ar vienos žvakės estetikos. Sakykite, ar jums tenka savo klientams ugdyti santūrios kapų priežiūros estetiką?
Dažniausiai žmonės, besikreipiantys į mūsų įmonę, turi estetikos nuovoką. Kiek plėtojame savo verslą, nėra pasitaikę tokių, kurie būtų norėję piktnaudžiauti gausiomis kapų puošybos priemonėmis ar būtų linkę jį nukrauti gausybe žvakių, ar pridėti krūvas gėlių. Žmonės, mums deleguojantys savo artimųjų kapų priežiūrą, žino, kad juos papuošime minimaliai. Paprastai simboliškai uždegame po vieną žvakelę, pamerkiame po vieną gėlę ar sukomponuojame minimalistinę puokštę.
Kalbant apie kapvietės įrengimo estetiką – tai jau diskusijų klausimas. Žinoma, dažnai žmonės sako: norime paprastai, gražiai, minimaliai, su kokiu nors vienu akcentu. Tiesa, pasitaiko, kad artimieji, ypač po netekties praėjus dar visai nedaug laiko, pasvarsto, jog jiems reikia ir žvakių, ir žvakidžių, ir vazų, ir kitų dalykų. Tuomet, susidūrę su puošybos perkrovos rizika, subtiliai žmonių teiraujamės, ar išties jiems tiek visko reikia, nes esu pastebėjusi, kad ilgainiui požiūris ir poreikis keičiasi.
Apie minimalistinės kapų priežiūros estetikos ugdymą pasakysiu galbūt banaliai: dėl skonio nesiginčijama – tai, kas vienam gražu, kitam gali pasirodyti kičas. Iš tiesų pastebiu, kad tonas, kaip žmonėms yra sakoma prižiūrėti kapus, yra liepiamasis. To neturėtų būti. Negalime liepti degti tik vieną žvakę, negalime liepti ant kapų dėti vienokius ar kitokius dalykus. Kitaip žmonėms natūraliai kyla atmetimo reakcija: kaip noriu, taip ir tvarkau, tai mano artimojo kapas.
Sušvelninkime toną, neerzinkime žmonių ir nemėginkime jiems įrodyti savo tiesas – supraskime, būna, kad, pavyzdžiui, vyresniems žmonėms tiesiog sudėtinga priimti naują požiūrį, idėją. Iš tiesų jau keičiasi ir brandesnio amžiaus žmonių požiūris į kapų priežiūrą: jiems pakanka ir mažiau gėlių, ir mažiau žvakių, jie pagalvoja, kur vėliau tos žvakės ar plastmasinės gėlės keliauja, ir priima kitokį sprendimą.
Sakykite, ar kapinių lankytojai, pamatę, kaip jūsų įmonė tvarko kitiems kapus, pasidomi, ką veikiate? Galbūt pasitaiko tokių, kurie ir pamėgina perimti tam tikras jūsų kapviečių puošybos ar įrengimo tendencijas?
Jeigu tvarkome konkretų kapą ir aplinkiniai kapai būna neprižiūrėti, niekas nesikeičia. Mums įgyvendinant projektus, žinoma, žmonės pasmalsauja. Vis dėlto tie, kuriems įprasta nuolat atvažiuoti tvarkyti kapų, kaip dirbo savo principu, taip ir toliau dirbs. Iš tikrųjų didelio suinteresuotumo šioje srityje nėra.
Kalbant apie kapų tvarkymą, puošybos tendencijas, viena vertus, naudojamos tos pačios medžiagos, tarkime, skaldelė nuo senų senovės populiari, ar želdinti kapus irgi visą laiką buvo paplitę. Kita vertus, matau daug technologiškai neteisingo kapų tvarkymo ar apželdinimo pavyzdžių. Elementarus pavyzdys, kaip beriant kelių spalvų skaldelę nenaudojami jos atskyrimai – dėl to rezultatas būna trumpalaikis, skaldelė susimaišo. Kitas pavyzdys – kai vietoj specialių piktžolėms augti neleidžiančių patiesalų pasirenkamas, tarkime, polietilenas. Visa tai daroma per nežinojimą, per informacijos trūkumą ar tiesiog iš įpročio.
 |
| Kapo dizaino pavyzdys. Memorus.lt nuotr. |
Koks kapas turėtų būti? Minimalus ir turintis vieną akcentą: jeigu paminklas išskirtinis, tuomet kapo vidus turi būti ramesnis, jeigu paminklas kuklus – akcentas gali būti augalas, jų susodinimo būdas, įdomesnis ženklinimas, koks nors faktūriškai įdomus sprendimas, galbūt raštas, galbūt žibintas.
Ką manote apie kitą daugeliui mūsų kapinių būdingą dalyką – kapų susiniveliavimą, kai užsukus į kapines matyti eilės vienodų negyvo stiliaus paminklų?
Tų atsikartojimų ar paminklų linkiuose, ar kitose detalėse matyti dėl to, kad paprastai prie kokių nors konkrečių kapinių dirba vietos meistras. Jis dažniausiai ir pasiūlo žmonėms sprendimą, kuris jam pačiam atrodo gražiausias, priimtiniausias ir jau išbandytas. Būna, kad ir mes esame paprašomi padaryti ką nors panašaus į kitą kapvietę. Tačiau jeigu atvykę į kapines pamatome eiles vienodų paminklų, žinoma, diskutuojame su klientais: galbūt galima padaryti kitaip, unikaliau, individualiau, įdėti dalelę savo idėjos, santykio su mirusiuoju.
Pastarųjų metų viena naujųjų „madų“ kapinėse – 3D antkapiai ar plokštės, plintantys gana dideliu pagreičiu ir ne vieną santūresnį kapinių lankytoją išverčiantys iš koto savo rėkiančiu formatu. Gal galėtumėte kaip kapų priežiūros specialistė paaiškinti šį fenomeną?
Tokiais antkapiais įprastai domisi klientai, kurie nori, kad kapvietė atrodytų efektingai. Visų pirma norima padaryti įspūdį – nes tai nauja, nematyta. Iš tiesų labai subtiliai paruošus 3D antkapio ar plokštės piešinį, galbūt ir galima pamėginti rinktis tokį variantą. Tačiau mitas, kad tokių antkapių priežiūra yra minimali. Drąsiai galiu sakyti, kad tai netiesa, nes kad ir koks būtų kapo paviršius – ar skaldelė, ar plokštė – lapų prikrinta visur, virš visų paviršių praskrenda paukščių, galinčių juos suteršti.
3D antkapius ar akmens plokštes, kurie primena tarsi veidrodžius, po įrengimo tenka kruopščiai prižiūrėti, nuolat plauti, valyti, jeigu norima tvarkingo vaizdo. Manau, greitai praeis ši mada.
Kaip, jūsų nuomone, turi atrodyti kultūringa, pagarbą ir kartu individualumą spinduliuojanti kapvietė?
Visa ko esmė, mano supratimu, yra elementari tvarka ir higiena. Galima suinvestuoti daugybę pinigų į išskirtinę kapo idėją, medžiagas, skulptūras, galima įdėti labai daug darbo įrengiant, tačiau jeigu kapo priežiūra bus tokia, kaip ir kitų, tai kapas ir atrodys kaip kiti. Todėl mes visada įrengdami kapvietę akcentuojame: ją gražią turėsite tiek, kiek skirsite laiko jos priežiūrai.
Koks kapas turėtų būti? Minimalus ir turintis vieną akcentą: jeigu paminklas išskirtinis, tuomet kapo vidus turi būti ramesnis, jeigu paminklas kuklus – akcentas gali būti augalas, jų susodinimo būdas, įdomesnis ženklinimas, koks nors faktūriškai įdomus sprendimas, galbūt raštas, galbūt žibintas, jeigu kapas sutvarkytas santūriai.
 |
| Memorus.lt nuotr. |
Juk galima tiesiog atvykti ir uždegti žvakelę ant savo artimojo amžinojo atilsio vietos ir nedirbant to fizinio darbo. Juk iš bėdos galima ir mirusįjį prisiminti būnant namuose, pasimelsti už jį, ir kartu būti ramiam, kad jo kapas sutvarkytas.
Ar jums neatrodo, kad kapų lankymas lietuviams jau yra tapęs našta? Aplink Vėlines žiniasklaida apie tai trimituoja nepailsdama, spūstys ir avaringumo rizika belankant kapus išauga. Tiesiog nebespėjame, pervargstame ir dėl to niekur nebenorime važiuoti. Gal mūsų bėda yra tai, kad pernelyg daug fizinio dėmesio skiriame mirusiesiems, nors tarsi užtektų pasimelsti ir prisiminti kartu išgyventas brangias akimirkas?
Tai, kad kapų lankymas kai kuriems yra tapęs našta, manau, yra labiau psichologinis dalykas. Galbūt lapkričio šventėms artėjant žmonės jaučia didesnį spaudimą iš giminių, iš žiniasklaidos: visi važiuoja, visi lanko, pasipila klausimai: „Kada važiuoji? Ką veši? Ką sodinsi?“ Tarytum visi aplinkui apie vieną ir tą patį šneka. Dėl to daliai žmonių kyla stresas, ypač jeigu jie žino, kad artimųjų kapų niekas nėra lankęs jau kurį laiką ir teks skirti valandą ar dvi, kol lapus, spyglius sugrėbs, susodins, apgenės ar išravės.
Iš tikrųjų jeigu nėra galimybės paprašyti daugiau laisvo laiko turinčių artimųjų sutvarkyti kapus, nereikėtų bijoti kreiptis pagalbos kitur. Nereikėtų kelti sau streso ir plėšytis atsakomybių sūkuryje – tai, kad kapus tvarkysi ne pats, manau, nereiškia, kad pamiršai savo brangius išėjusius žmones, kad jiems pagarbos jauti mažiau. Juk galima tiesiog atvykti ir uždegti žvakelę ant savo artimojo amžinojo atilsio vietos ir nedirbant to fizinio darbo. Juk iš bėdos galima ir mirusįjį prisiminti būnant namuose, pasimelsti už jį, ir kartu būti ramiam, kad jo kapas sutvarkytas.
 |
| Kapo dizaino pavyzdys. Memorus.lt nuotr. |
 |
| Kapo dizaino pavyzdys. Memorus.lt nuotr. |
 |
| Kapo dizaino pavyzdys. Memorus.lt nuotr. |