Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Jėzus prabilęs mokė:
„Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė.
Palaiminti, kurie liūdi: jie bus paguosti.
Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.
Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės: jie bus pasotinti.
Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.
Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.
Palaiminti taikdariai: jei bus vadinami Dievo vaikais.
Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės: jų yra dangaus karalystė.
Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“.
Apr 7, 2–4. 9–14: Regėjau milžinišką minią, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų.
Ps 24, 1–2. 3–4ab. 5–6. P.: Šitokie žmonės yra išsiilgę tavo, Viešpatie, veido.
1 Jn 3, 1–3: Mes matysime Dievą tokį, koks jis yra
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Vytautas Brilius
Palaiminti vargdieniai, liūdintys, alkstantys... Lyg ir galima pagalvoti, kad Jėzus visokį vargą ir kentėjimą paskelbė palaima ir tokią „laimę“ norėtų visiems išdalinti. Tačiau jis pats juk linksminosi vestuvėse Kanoje, sėdėjo prie stalo su muitininkais ir nusidėjėliais, tikrai ten jų akivaizdoje nebadavo, pats valgė ir žmonėms daugino duoną, mažino kančią, dovanojo sveikatą. Todėl, mąstant šiuos „Kalno“ palaiminimus, reikia į juos gilintis viso Jėzaus mokymo šviesoje. O jo mokymas patvirtina ir paliudija tai, ką nuo senovės skelbė visi pranašai: Dievas tikrai myli kiekvieną žmogų, labiau, negu žmogus jį įstengtų mylėti „visa siela, visu protu ir visomis jėgomis“. Kai žmogus patiki šia meile, ją priima ir atsako Viešpačiui savąja meile, jo ir Dievo gyvenimas bei likimas susibendrina, žmogus prisipildo Dievo šviesos ir jo šventumo. Kiekvienas esame į tą šventumą pakviesti ir tai yra didžiausias įmanomas gėris – prisipildyti Dievo šviesa. To negali sustabdyti jokios žemiškos ar pragaro jėgos: nei kančia, nei panieka, išdavystė ar mirtis. Todėl jei žmogus tuos dalykus gyvenime sutinka, jis vis tiek pasilieka „palaimintas“, jei pasilieka su Viešpačiu. Todėl patirdami gyvenimo kančias bei išbandymus tikintieji nepraranda vilties nei džiaugsmo, žinodami, kad kol dalijasi savo gyvenimu su Viešpačiu, bet kokiomis sąlygomis pasilieka palaiminti.
Bernardinai.lt