 |
1992 metais dabartinės Bosnijos ir Hercogovinos teritorijoje įsiplieskė pilietinis karas. Trukęs ketverius metus, šis konfliktas paliko gilių pėdsaką žmonių sąmonėje. Tas pėdsakas juntamas ir šiandien, kai po Deitono taikos susitarimo, formaliai įtvirtinusio karo pabaigą, pasirašymo yra praėjęs daugiau nei dvidešimtmetis.
„Nepatogaus kino“ festivalio ekrane rodytas filmas „Mano nuosavas privatus karas“ pasakoja būtent apie šį karą. Tai – labai nuoširdi filmo autorės Lidijos Zelović istorija. Lidija užaugo Sarajeve, tačiau prasidėjus karui išvyko gyventi į Olandiją, kur dirbo žurnaliste. Dabar ji kuria dokumentines juostas ir filmo meno moko Amsterdamo universiteto studentus. Savo filme ji leidžiasi į jaunystės prisiminimus, susitinka su mylimais žmonėmis ir grįžta į pažįstamas vietas.
Susitikome su Lidija dieną po filmo peržiūros Vilniuje ir pasikalbėjome apie filmą, jos patirtis ir tai, kas išlieka, kai karas baigiasi.
Kiek žinau, šis jūsų filmas buvo rodomas daugelyje Europos šalių – Vokietijoje, Italijoje, Vengrijoje, pačioje Bosnijoje ir Hercogovinoje ir kitose. Ar šiose šalyse žmonių reakcijos buvo skirtingos? Kuo jos skyrėsi nuo reakcijų Lietuvoje?
Jis buvo parodytas beveik kiekvienoje Europos šalyje, tačiau Lietuvoje, Baltijos šalyse, – pirmąkart. Iš tiesų tai labai europietiškas filmas, europietiška tema. Dokumentinių filmų festivaliai gana įdomūs. Jų publika visuomet panaši. Tai toks... kairiųjų pažiūrų intelektualų pasaulis. Ar tai būtų Paryžius, ar Berlynas, ar Sarajevas – publika mažai kuo skiriasi.
Tačiau čia, Vilniuje, pastebėjau kai ką įdomaus. Tai pirmas kartas, kai lankausi Baltijos šalyse, tačiau viskas čia atrodo taip pažįstama... Nuo tada, kai čia atvykau, vis mąstau, kodėl taip yra – juk mūsų šaknys – toli gražu ne tos pačios. Tačiau tie žmonės festivalyje, gatvėje... Jaučiuosi taip, lyg juos pažinočiau. Negaliu liautis apie tai galvojusi.
Gal tai – panaši praeities patirtis, padariusi žmones tokius, kokie jie yra dabar. Dažnai cituoju antikos filosofą Herodotą. Jis yra pasakęs: „Ne žmogus valdo aplinkybes. Aplinkybės valdo žmogų.“ Jeigu taip yra iš tiesų, tuomet gal ir suprantu, kodėl čia taip viskas pažįstama. Po peržiūros bendraudama su publika iš tiesų akimirką pamiršau, jog esu ne namie. Žiūrovų reakcijos ir tai, ką jie filme atpažino – buvo kažkaip ypatinga. Ir labai gražu. Tačiau vis dar iki galo nesuprantu, kodėl. Galbūt tai – aplinkybės, apie kurias kadaise kalbėjo Herodotas, bet juk ir aplinkybės tikrai ne tokios pat, todėl kol kas nežinau, kodėl čia jaučiuosi kaip namie.
Žiūrėdama jūsų filmą vis galvojau, kaip stipriai mano patirtis skiriasi nuo jūsų patirties, ir po filmo mintyse svarsčiau, ar aš, gyvenusi patogų ir viskuo aprūpintą gyvenimą, tikrai galiu suprasti, kas yra tas karas. Kaip manote, ar visą gyvenimą saugiai ir patogiai gyvenęs žmogus gali tai padaryti? Ir ką tolimo, nepatirto karo vaizdavimas tokiam žmogui galėtų duoti?
Manau, kad kiekvieno dokumentinio filmo idėja yra nukelti jo žiūrovą į vietas, kurių jis niekada neaplankytų, suteikti patirčių, kurių niekada nepatirtų, ir supažindintų su žmonėmis, su kuriais jis niekada nesusipažintų. Geras dokumentinis filmas turėtų „paliesti“ žmogų – aišku, ne taip stipriai kaip mane, tačiau taip, kad jis sugebėtų pajausti, kas yra karas. Savo filme stengiausi nepateikti jokių konkrečių faktų, dėjau visas pastangas, kad nieko neišaukštinčiau ar neaiškinčiau. Tiesiog norėjau pabandyti parodyti, ką jaučiu. Man buvo labai svarbu išreikšti tą neviltį, bejėgiškumą, kuriuos atneša karas. Ir bejėgiškumą, kuris atsiranda po karo. Kaip gyventi, kai karas pasibaigia? Kada baigiasi karas? Ar jis išvis kada nors baigiasi?
Taip pat tikėjausi, kad filmas kažkaip paveiks ir jaunąją kartą – būtent tavo kartą. Labai norėčiau užkirsti kelią galimybei karui kilti bet kurioje šalyje. Nes juk buvau tokia pati, kaip ir tu! Būdama tavo amžiaus galvojau: „Tai niekuomet man nenutiks.“ Galvojau, kad karas – baisiausia, kas galėtų nutikti, kad būtent todėl tai niekada nenutiks man. Tačiau... jis įvyko. Ir aš privalėjau kažkaip išgyventi.
Žinoma, mano filmas nieko neapvers aukštyn kojomis. Tačiau jutau stiprų poreikį išreikšti, pavaizduoti, ką patyriau.
Bėgdama nuo karo pasirinkote Olandiją. Kodėl?
Iš tiesų kai esi pabėgėlis, esi be galo sutrikęs. Tuo metu tiksliai nė nežinojau, kur yra ta Olandija. Tuo metu gavau ten stipendiją, o be to, buvau įsimylėjusi olandą, todėl šią šalį ir pasirinkau, daug apie ją nežinodama. Tai atsitiktinis dalykas. Tačiau po atvykimo į Olandiją nepraėjus nė savaitei su vaikinu išsiskyriau ir, negana to, supratau, kad gaunant tik stipendiją išgyventi ten nepavyks, todėl pasiprašiau prieglobsčio. Prieš tai to nedariau, nes negalėjau savęs įvardyti kaip pabėgėlės. Visuomet maniau, kad pabėgėliai – tai karas, vargšai žmonės, dėl karo praradę savo namus, savo šalį... Niekaip negalėjau pripažinti to apie save. Gerokai užtruko, kol tvirtai suvokiau, jog mano šalyje tikrai yra karas, o aš – tokia pati pabėgėlė. Tačiau juk tai – ne pasaulio pabaiga, turėjau pripažinti šią naują padėtį, suprasti, kad nebesu ta laiminga, be galo mėgstanti šokti mergina iš Sarajevo. Neturėjau kito pasirinkimo.
Kai prasidėjus karui palikote savo šalį, buvote 21-ų. Kaip atradote jėgų kurti savo gyvenimą visiškai iš naujo?
Per šią patirtį supratau kai ką tikrai nuostabaus. Iš tiesų suvokiau, kokia stipri galiu būti. Bet visgi tuo metu buvau visiškoje neviltyje, jaučiausi tokia vieniša... Toji vienatvė man buvo pats sunkiausias dalykas. Niekuomet nežinojau, kur mano šeimos nariai, nė nežinojau, ar jie gyvi.
Beje, dabar mano sūnus mokosi gimnastikos pas olimpinį čempioną iš Sirijos, neseniai teko su juo susipažinti. Kalbėdama su Muhamedu, matau tą pačią vienatvę jo akyse ir visuomet bandau jį apkabinti, noriu jam pasakyti: „Žinau, kad dabar yra labai baisu, žinau, koks vienišas esi, tačiau tai – svarbiausia tavo gyvenimo patirtis. Ji išmokys tave daugiau, nei kokia nors mokykla galėtų.“
Tad manau, kad per šią patirtį tapau geresniu žmogumi. Tapau gilesnė ir jautresnė, nei kada nors būčiau galėjusi tapti. Ir dabar viską išgyvenusi jaučiu, kad nenorėčiau šios patirties iškeisti į nieką. F. Nietzsche yra kartą pasakęs: „Visiems savo svarbiems žmonėms noriu palinkėti pabūti nemylimiems, prastos sveikatos, patirti skurdą ir nesėkmes – visų blogų dalykų. Nes tik tuomet jie galės ko nors išmokti apie gyvenimą.“ Bet visgi manau, kad nelaimės pačios savaime nepriverčia žmogaus ko nors išmokti. Svarbiausia, kaip žmogus pasitinka nelaimes. Jeigu jis nuo jų nebėga, nepaskęsta narkotikuose, neaiškiose religijose ar kitur, kur galėtų nuo jų pasislėpti – tik tuomet jis išmoksta didžių dalykų.
Kai palikau karą savo šalyje ir po dviejų valandų atvykau į Amsterdamą, patyriau didžiausią šoką. Tądien buvo Karalienės diena, visi linksminosi ir šventė. Atsidūrus ten, viena mano pusė galvojo: „Juk tai aš!“ Žinojau, kaip jie jautėsi, pažinojau tą visišką džiaugsmą, nerūpestingumą… Tačiau tuo pat metu kita mano pusė troško juos visus papurtyti ir pasakyti: „Ar jūs žinot, kad už dviejų valandų skrydžio nuo šios vietos vyksta karas? Ar jūs žinot, kad šiuo metu mano visas gyvenimas byra į šipulius?“
Tai buvo visiškai šizofreniškas jausmas – kaip tai įmanoma? Tas bejėgiškumas, pyktis... ir džiaugsmas tuo pat metu. Tačiau aš buvau ten ir buvau nepastebima. Lyg nebūčiau viso to dalis. Lyg būčiau kažkokiame aukštai sklendžiančiame erdvėlaivyje, stebėčiau, tyrinėčiau juos visus iš aukščiau. Galima įsivaizduoti tą ūžiantį, zvimbiantį garsą mano galvoje ir tuo pat metu aplink krykštaujančius žmones, visiškai laimingus, visiškai apsvaigusius, negalvojančius ir dėl nieko nesirūpinančius. Bet negalėjau ir jų kaltinti – prieš metus buvau lygiai tokia pati. Bet mano gyvenimas jau nebegalėjo būti toks pat.
Ir jis ligi šiol toks nėra. Nors ir dabar be galo mėgstu šokti, la-abai myliu gyvenimą, tas karas taip apvertė viską aukštyn kojomis, kad dabar suprantu: nieko nėra amžino. Yra nuolatinė baimė ir sąlygiškumas, nes bet kurią akimirką viskas gali tiesiog išnykti. Būtent tai dabar ir bandau perteikti savo sūnui. Kad svarbiausia – sutelkti visą dėmesį į gyvenimą. Bandau perteikti jam požiūrį, kad lemputė yra ne dėl to, kad būtų lemputė, o jog ji yra tam, kad skleistų šviesą. Kad svarbiausias yra mokėjimas groti pianinu, o ne pats pianinas. Noriu, kad jis išmoktų susitelkti ties svarbiais gyvenimo dalykais ir suprastų, kad daiktai, kuriuos turime dabar, bet kada gali pradingti. Stalas, kėdės, žaislai – viskas. Nereikia prie viso to prisirišti.
Viename interviu, taip pat ir savo filme užsiminėte, kad žiūrėti pro kameros objektyvą yra lengvesnis būdas žiūrėti į gyvenimą – kaip suprantu, būtent dėl šios priežasties tapote dokumentinių filmų autore. Ar galėtumėte dar tai paaiškinti?
Filmavimas man tapo gyvenimo būdu, priemone analizuoti gyvenimą. Nes tik įvykiams nutikus, mes jų neanalizuojame, mes reaguojame emociškai. Tačiau, norėdamas galvoti, turi daryti tai ne emociškai. Iš tiesų tam tikrais momentais mano gyvenimas buvo tapęs toks sunkus, taip sunkiai išgyvenamas, kad prieš save daug mieliau laikiau kamerą. Tam tikru būdu kamera suteikė man atstumą ir tuo pat metu – priežastį būti ten. Ir aš nebebuvau viena. Anksčiau visos kameros turėjo tą mažytę akutę, kurioje viskas buvo juoda ir balta. Ir įsivaizduok – kai aplink vyksta veiksmas, aš jo iš tiesų nematau – žiūriu pro tą akutę, ir man viskas yra juoda ir balta. Aš net nežiūriu aplink. Daugybę kartų man tai buvo tikras išsigelbėjimas.
Jeigu jūsų kas nors paklaustų, iš kurios šalies esate, ką atsakytumėte?
Visuomet atsakau: aš gyvenu Olandijoje, tačiau esu iš Jugoslavijos. Juokinga, kai mano sūnaus draugai sako: „Tavo mama yra iš šalies, kuri neegzistuoja.“ O aš jiems atsakau: „Taip, matote, aš esu kilusi iš pasakos!“ Taigi, gyvenau toje pasakų šalyje iš medaus ir pieno… Tačiau kai mano sūnus bando man pasakyti, kad ji neegzistuoja, visuomet jam atsakau: „Būtų lygiai ta pati situacija, jeigu, tarkime, aš numirčiau, tu nebeturėtum mamos. Ir tuomet įsigytum naują mamą. Ji būtų gražesnė, mielesnė, tačiau ji niekuomet nebebūtų tavo mama.“ Taip yra. Kai netenki motinos, kad ir kokia ji būtų, ji vis vien buvo tavo mama. Įsigijęs kitą mamą gali būti jos sužavėtas, labai ją gerbti ir mylėti. Tačiau tas jausmas, kurį suteikia mama, iš tiesų atsiranda tik iš vieno žmogaus. Taip pat ir tos šalies, iš kurios esi kilęs. Tokia man yra Jugoslavija.
Tai dabar, kai grįžtate į Bosniją ir Hercogoviną, Sarajevą, iki galo nesijaučiate esanti namie?
Žinai, tai dar vienas šizofreniškas jausmas. Kai grįžtu į Bosniją ir Hercogoviną, tai iš tiesų yra namai, tačiau taip pat esu ir nutolusi nuo tos vietos. Kai pradedi gyventi pabėgėlio gyvenimą, tampi nutolęs nuo visko. Visad esi tame erdvėlaivyje, visad yra tas ūžiantis, zvimbiantis garsas. Tu tik stebi pasaulį. Visuomet esi jo dalis, nes jį myli, lyg ir yra tas nuoširdus jausmas, tačiau visad esi nutolęs.
Lyg tarp Jūsų ir aplinkinio pasaulio būtų kažkoks tarpas?
Būtent! Tas tarpas ir leidžia į viską žvelgti per atstumą. Kartais tas atstumas labai patogus ir malonus – jis reiškia, kad neturi dėl daug ko pernelyg nusiminti. Tačiau jis mielas ne visuomet, nes kartais jis reiškia, kad daugiau į nieką taip giliai neįsijauti. Štai tokią patirtį atneša karas. Viena jos dalis tave kažkuo praturtina – tampi gilesnis, jautresnis – tačiau visam laikui prarandi tą ramybę, visam laikui įsigyji tą atstumą, skiriantį tave nuo pasaulio.
Prieš keletą mėnesių lankydamasi Bosnijoje ir Horcogovinoje negalėjau nepajusti ore tvyrančios nesantaikos, iki šiol neišspręsto konflikto atmosferos. Kaip manote, kas galėtų pagaliau tą konfliktą išspręsti ir atnešti į šią šalį taiką?
Deja, kad tą pasiektume, mums prireiks dar tikrai daug laiko. Yra dalykų, kuriuos kiekvienas turi išspręsti pats sau. Kol būsime susiskirstę toms grupėmis, lyg gentimis… tų genčių vardan buvo įvykdyta tokių baisių nusikaltimų, kad dabar yra be galo sunku tai pamiršti.
Mes visuomet laukiame, kad kas nors ateis ir atneš mums taiką. Visuomet vaidinsime tą aukos vaidmenį. Auka gali padaryti labai nedaug. Visų pirma aukos niekas nekritikuoja. Kol esi auka, tau galima daryti bet ką. Nes auka juk toks pažeidžiamas dalykas. Būdamas ja nesi laikomas rimtu. Ir esi ne aktyvus, o reaktyvus. Norėdamas pakeisti savo gyvenimą turi būti aktyvus, negali būti pasyvus.
Manau, kad tai užtruks. Galbūt tai bus kita karta. Nors vėlgi, ji yra auginama dabartinių nesutariančių tėvų… Bet vis dėlto yra nuostabių ženklų iš jaunosios kartos. Pavyzdžiui, vieni jaunuoliai ėmėsi veiksmo prieš sistemą, jie nenorėjo būti mokomi atskirtose mokyklose. Vilties yra, bet lengva nebus.
Kalbino Gintarė Kulytė