Kartą šeštadienį Jėzus atėjo į vieno fariziejų vyresniojo namus valgyti, o jie atidžiai stebėjo jį. Štai jį pasitiko vandenlige sergantis žmogus.
Jėzus kreipėsi į Įstatymo mokytojus ir fariziejus: „Valia šeštadienį gydyti ar ne?“ Tie tylėjo. Tada jis ėmė išgydė jį ir paleido.
O jiems pasakė: „Jei kurio iš jūsų sūnus ar galvijas įkris į šulinį, argi tučtuojau neištrauks jų šeštadienį?!“ Ir jie nesugebėjo į tai atsakyti.
Rom 9, 1–5: Man mieliau būtų pačiam būti prakeiktam vietoj savo brolių
Ps 147, 12–13. 14–15. 19–20. P.: Šlovink, Jeruzale, Viešpatį!
Evangelijos komentaro autorius kun. Vytautas Brilius
Apaštalas Paulius visa širdimi mylėjo Jėzų ir stengėsi vienytis su juo visa savo esybe. Žmogaus esybė, jo esmė, siekia tapti matoma – kiekvienas nori būti kam nors, o dar geriau – visiems, kažkuo svarbus. Todėl žmogus save išreiškia veikimu. Taip kaip Dievas, kurio veikimas yra meilė. Tad Paulius kartu su Kristumi trokšta kurti žemėje Dievo karalystę, kviesti žmones, kad jie visur būtų vieningi su Dievo valia. Pats būdamas žydas, jis išgyvena dėl žydų tautos, kuri paveldėjo visas malones ir Dievo pažadus, tačiau pasilieka užsispyrusi, išpuikusi, savimyla. Paulius kaip Kristus sutiktų savo gyvybę už juos paaukoti, netgi to trokšta. Kas turi tokią meilę, neturi būti varžomas įstatymų. Įstatymai leidžiami apriboti žmonių veikimą, kad būtų išsaugotas bendrasis gėris, tačiau tam, kuris myli, jokio veikimo apriboti nereikia, jis pats save atiduoda kitų gėriui. Todėl skaudžiai klydo žydai, klastingai stebėdami, ar Jėzus nepažeis šeštadienio įstatymo. Jis pažeidė šeštadienio poilsį, ligonio išgydymu įliedamas į pasaulį meilės ir gėrio, o tam šis įstatymas ir buvo išleistas. Todėl tikintieji stengiasi budėti, kad virš visų taisyklių jų gyvenime viešpatautų meilė, kad jokios taisyklės nepateisintų susilaikymo nuo gerų darbų.
Bernardinai.lt