Kiekvienos bažnyčios pašventinimas yra tarsi jos gimtadienis, taigi lapkričio 9 dieną švenčiame Laterano bazilikos gimtadienį. Ši pašventinimo iškilmė pradėta švęsti jau XII amžiuje, iš pradžių – Romoje, vėliau – ir visame pasaulyje, visose Romos katalikų apeigų bažnyčiose. Bazilikos fasade užrašyta: SACROSANCTA LATERANENSIS ECCLESIA OMNIUM URBIS ET ORBIS ECCLESIARUM MATER ET CAPUT – tai yra „švenčiausia Laterano bažnyčia, visų miesto (t.y. Romos) ir pasaulio bažnyčių motina ir galva”.
Apie 311 m. imperatorius Konstantinas padovanojo Romos krikščionims Laterano rūmus, tada vadintus „Faustos namais“ (taip jie vadinti Konstantino antrosios žmonos Faustos garbei). Tai įvyko prieš 313 m. Vyskupų sinodą, kai Laterano rūmai imti vadinti Popiežiaus rūmais.
Oficialiai Laterano rūmai ir bazilika Bažnyčiai buvo perduota 324 m., valdant popiežiui Silvestrui I. Tuomet ir atsirado įrašas virš fasado, pabrėžiantis bazilikos, kaip visų bažnyčių motinos, svarbą pasaulyje. Bazilika buvo rekonstruota, praplėsta ir tapo Romos katedra.
Laterano rūmai buvo popiežiaus rezidencija iki 1309 m., kai prancūzų kilmės popiežius Klemensas V nutarė perkelti popiežiaus sostą į Avinjoną. 1377 m. popiežiaus rezidenciją nutarta grąžinti į Romą, į Vatikaną.
Pirmąją baziliką pastatė imperatorius Konstantinas po 311 m., ji buvo 95 m ilgio ir 56 m pločio, penkianavė. Šalia Bazilikos esančioje krikštykloje iki IV a. buvo krikštijami visi Romos tikintieji. Bazilika pirmiausia buvo tituluojama Išganytojo vardu, o nuo IV a. ir Jono Krikštytojo vardu. XII a. ji tituluojama dar ir šv. Jono Evangelisto vardu. Vėliau šalia bažnyčios įsikūrė benediktinai, kurių misija buvo aptarnauti Laterano baziliką bei skatinti pamaldumą šv. Jonui Krikštytojui ir šv. Jonui Evangelistui.
Kadangi bažnyčia buvo be galo išpuošta, buvo vadinama ir „Auksine“. 455 m. bazilika smarkiai nukentėjo nuo vandalų ir gaisrų. 774 m. buvo išpuošta, krikštijantis Karoliui Didžiajam. 896 m. žemės drebėjimui sugriovus bažnyčią, ji buvo atstatyta, nukentėjo nuo gaisro 1308 m., vėl nukentėjo – nuo žemės drebėjimo 1349 m., nuo gaisro - 1361 m., 1413 m. Vladislovas, Vengrijos karalius, vėl smarkiai nuniokojo bažnyčią.
Tarp visų negandų bazilika buvo rekonstruojama, puošiama, kol įgijo dabartinę išvaizdą ir dydį. Dabartinė bazilika statyta nuo 1309 m. iki 1667 m., yra 130 m. ilgio ir 54 m. pločio.
1734 m. pastatytas dabartinis fasadas, 1884 m. perstatytas choras. Iš viduramžių išlikę: altorius su didžiuliu marmuro baldakimu, apsidos mozaika, XIII a. mozaikinės grindys bei dar vienos nedidukės durys dešinėje, atidaromos tik Jubiliejiniais metais (pirmieji buvo paskelbti 1300 m.). Dar senesnės – I a. pr. Kr. didžiosios bronzinės durys, perkeltos iš Senato pastato, IV a. Konstantino statula. Marmuro altoriuje įkomponuotos lentos iš Paskutinės Vakarienės stalo. Ant šio centrinio altoriaus po baldakimu Mišias aukoti leidžiama tik popiežiui. Sakoma, kad viršutinėje baldakimo dalyje saugomos apaštalų šv. Petro ir Povilo galvos, didžiausios bazilikos relikvijos, anksčiau saugotos „Sancta Sanctorum“(Šventieji laiptai) – Kristaus laiptų koplyčioje.
Prie įėjimo į baziliką esantis užrašas primena garsųjį popiežiaus Inocento III sapną. Popiežius Inocentas III sapnavo, kad griūva Laterano bazilika – taigi visa Bažnyčia, o atėjęs varganas žmogelis, kaip kitądien pasirodė – Pranciškus, ją parėmė savo pečiu. Tam pranašingam Pranciškaus apsilankymui atminti priešais Baziliką pastatytas paminklas, kur pavaizduoti atkeliaujantys ir pavargę Pranciškus su broliais.
Nors ir 1593 m. buvo pašventinta naujoji Šv. Petro bazilika, tapusi pagrindine ir didžiausia bažnyčia, Laterano bazilika nenusileidžia šiai savo garbingumu ir svarba istorijoje. Ji, nors ir būdama tolokai nuo Petro aikštės, irgi yra Vatikano valstybės teritorijos dalis.
Laterano bazilika - viena iš penkių didžiausių senųjų bazilikų Romoje. Vadinamoji Išganytojo bazilika, arba Šventojo Gelbėtojo arkibazilika, yra seniausia tarp didžiųjų bazilikų. Taip pat ji vadinama ekumenine Bažnyčių motina tarp Romos katalikų, kadangi joje vyko penki ekumeniniai bažnyčios susirinkimai.
Laterano bazilika yra popiežiaus, kaip Romos vyskupo, katedra.
Prie Laterano bazilikos šliejasi ir „Sancta Sanctorum“ (Šventųjų laiptų) koplyčia. Sakoma, kad Šventieji laiptai buvo perkelti čia iš Piloto namų Jeruzalėje, kur jais kopė Kristus. Tradicija nėra labai aiški, tačiau nėra jokių duomenų, ją paneigiančių. Bažnytinė legenda pasakoja, kad į Romą jie buvo perkelti šv. Elenos, imperatoriaus Konstantino motinos, iniciatyva.
Laiptai turi 28 marmurines pakopas, kurios dabar yra padengtos medžiu. Keliose vietose medžio dangoje įtaisyti stikliukai, pro kuriuos matyti dėmės – sakoma, kad tai Kristaus kraujo lašai, nulašėję Jam lipant laiptais. Daugybė piligrimų kopia šiais laiptais, visuomet – keliais, kontempliuodami Kristaus Kančią.
Laiptų viršuje yra kelios koplyčios, prižiūrimos Kančios bendruomenės. Nuo seno čia buvo Popiežiaus relikvijų saugykla, kur saugomos šventos relikvijos – Paskutinės vakarienės duonos gabalėlis, Jono Krikštytojo apsiaustas, šv. Mato petys ir kt.
Aikštėje, priešais Laterano baziliką, stovi 47 metrų, aukščiausias Romoje faraono Tutmozio II obeliskas, atvežtas 357 m. ir pastatytas 1587.
Parengta pagal įvairius internetinius šaltinius