 |
Tęsiame autorės pasakojimą apie savo tikėjimo kelionę.
Pirmoji dalis: ATSIVERTIMAS
Prieblanda, žmonės po vieną, po du gūžiasi klauptuose: atsitiktiniai praeiviai, kaip ir aš, pamaniau; po pusvalandžio turi prasidėti vakaro Mišios.
„Dieve, ateik man padėti. Viešpatie, skubėk manęs gelbėti!“ – prašymas sklendžia bažnyčios skliautais lyg vėjo gūsis.
Skaidrus moteriškas balsas švelniai nuolankiai ir drauge su nenusakoma vidine jėga bei tikėjimu meldžia pagalbos. Iš nuostabos noriu atsigręžti, kad pamatyčiau, kas ištarė garsiai mano prašymą, bet nespėju, nes žmonės pakyla iš vietų. Balsui atliepia kiti, nors choro ar bent kažko panašaus į chorą bažnyčioje nėra. Girdžiu kiekvieną psalmės žodį ir taip paliečia, sujudina širdį giedojimas: leidžiuosi nešama giesmės, išblėsta nerimas, atlėgsta baimė, liūdesys, negaliu suprasti tik vieno – iš kur toks susiklausymas?..
Mergina gūdų rudens vakarą garsiai meldusi Dievo pagalbos buvo Šventos Onos bažnyčios vargonininkė; ji vadovavo liturginių valandų maldai, giedojo vakarinę. Taip susipažinau su Danute. Jei reikėtų vakaro įspūdį apibūdinti vienu žodžiu, sakyčiau – paguoda, giesmė sujaudino ir įsiminė, nustebino tai, kad giedojo pasauliečiai, paprasti žmonės, tokie kaip aš. Daug kas šioje bažnyčioje skyrėsi, glumino, atrodė senamadiška, palyginti su veržlia, šviesia ir jaunatviška Bernardinų parapija, kurioje tuo metu jaučiausi sava; studijų draugė kvietė likti ištikimai savo pirmajai bendruomenei, bet aš išmokau naudotis brevijoriumi, pradėjau giedoti drauge su kitais pasauliečiais liturgines valandas, paprašyta skaičiau skaitinius, ateidavau į sekmadienio šventas Mišias.
Radau skelbimą, kviečiantį pirmadieniais į paskaitas-pokalbius tema „Išganymo kelio teologija“, nuėjusi į pirmą susitikimą, supratau, kad užsiėmimus lankysiu – žiema prabėgo pirmadienių nušviesta ir sušildyta, praleidus paskaitą, nublankdavo visa savaitė. Pirmais metais tik klausiau. „Apvaizda“, „malonė“, „katekizmas“, „išganymas“, „teologija“, „kanonas“, „dogma“, „adoracija“, „sekvencija“, „liturgija“, „brevijorius“, „litanija“ – išgirdau daug nežinomų žodžių bei terminų. Po metų dar kartą lankiau paskaitas ir jau supratau tai, ką girdėjau, trečią žiemą pajėgiau konspektuoti. Įsišaknijęs įprotis abejoti bet kokiais autoritetais vertė paskaitų klausytis su tam tikra išankstine kritiška nuostata; bandžiau rasti kažką, ką galėčiau vertinti kitaip, bet kuo ilgiau gilinausi, tuo aiškiau supratau, kad tai, apie ką kalba dvasininkas, man yra artima ir priimtina.
Bažnyčioje rektoriaus pareigas ėjęs kunigas Eitvydas Merkys į klausimus atsakydavo labai išsamiai, mokėjo perteikti tai, apie ką kalbėjo, buvo įsigilinęs ir gerai pasiruošęs. Šie susitikimai vyko iš karto po vakaro Mišių, kunigas kvietė esant galimybėms dalyvauti pamaldose. Atėjusi į bažnyčią pusę šešių vakaro, namo grįždavau visiškai vėlai. Tuo metu išsikėlėme iš Užupio, važiuoti su persėdimais iki Šventos Onos bažnyčios tekdavo beveik valandą, tiek pat laiko sugaišdavau, kad grįžčiau į namus. Žiemą troleibusai įšalę, bažnyčia taip pat nešildoma, zakristijoje, kur vykdavo susitikimai, stovėjo vienas elektrinis šildytuvas, grįžusi dar turėjau gaminti vakarienę, trūko poilsio, keldavausi penktą valandą ryto, visgi paskaitas pirmadieniais lankiau. Aš nebuvau vienintelė, lankiusi užsiėmimus keletą metų iš eilės, bet daug ateidavo naujų, įvairaus amžiaus žmonių; kiekvienas su savo gyvenimo istorija bei klystkeliais, todėl klausimai, kuriuos užduodavo kunigui, keitėsi, klausydama atsakymų, dažnai išgirsdavau ir apie save.
Man su pertekliumi pakako džiaugsmo lankytis šventose Mišiose ir priimti Komuniją, guodė rožinio malda su savo pačios susikurtais slėpiniais; širdyje išgyvenau atradimo nuostabą, kurios žodžiais išsakyti neįstengiau – paskaitos mokė ne tik gilintis į tikėjimo tiesas, bet ir liudyti, artikuliuoti savo išgyvenimus, išreikšti juos žodžiais. Rašau „liudyti“, neturėdama mintyje „skelbti gatvėse ir aikštėse“, kaip matydavau tai darant „Tikėjimo Žodžio“ bažnyčios narius ar Krišnos pasekėjus. Vieno pokalbio metu dvasininkas paklausė manęs, ar galėčiau vaikščioti po namus, skelbdama Gerąją Naujieną. Klausimas išgąsdino, atsakiau: „Ne!“
Mieste, į kurį persikėlėme gyventi tėvams išsiskyrus, gyvavo Jehovos liudytojų bendruomenė, jos nariai vaikščiojo po namus; žmonės, nežinodami nieko tikro apie Jehovos liudytojus, skleidė pramanus, tai įstrigo atmintyje, paliko neigiamą įspūdį. Pamenu, kartą prie durų paskambino dvi juodai vilkinčios, senyvo amžiaus moterys su Biblijomis rankose. Liudytojos prisistatė, aš pakviečiau į vidų, bandžiau palaikyti pokalbį, bet moterys kalbėjo tik citatomis – išgirdusios paprastą klausimą, atsiversdavo Šventą Raštą ir perskaitydavo ilgą skiltį.
Dialogas nesimezgė, sunkiai serganti mama, kurį laiką stebėjusi bergždžias pastangas susikalbėti, pasilenkė prie manęs ir tyliai paklausė: „Kaip tu manai, ar mes apsiginsime? Nuraminau, kad viskas bus gerai.
Moterys, bespalviais lyg kaukėmis veidais, vilkinčios juodai, tikėjo s k e l b i a n č i o s Gerąją Naujieną, bet įspūdis po jų apsilankymo liko slogus; neabejoju, kad intencija liudyti ir skelbti buvo kilni, tik būdas netinkamas.
Teko ne kartą girdėti moteriškę, kviečiančią žmones atsiversti ir tikėti į Dievą: ji išeidavo į balkoną penktame daugiabučio namo aukšte ir rusų kalba labai garsiai pranašaudavo apie Dievo rūstybę, darydavo tai tik naktimis. Susipažinau su jaunomis krikščionėmis, atvykusiomis iš Amerikos, Pastarųjų Dienų Šventųjų bažnyčios liudytojomis. Jos vaikščiojo po butus, skelbdamos Dievo žodį. Nors studijavo aukštosiose mokyklose, abi merginos porai metų nutraukė studijas ir išvyko į misiją Lietuvoje, mokėsi lietuvių kalbos, papasakojo apie savo šeimas – liudijo pareigą skelbti Dievo žodį paveldėjusios iš tėvų, kurie jaunystėje taip pat vyko į misijas. Jos citavo Bibliją, bet buvo geriau pasiruošusios, nei žmonės, kuriuos girdėjau tai darant anksčiau. Mano draugė paaiškino, kad esame katalikės, lankome šventas Mišias, pavaišino merginas arbata, dovanojo šiltą šalį, palinkėjo sėkmės.
Lankydama užsiėmimus sužinojau daugiau apie drauge besimeldžiančius žmones, jie vadino save galilėjiečiais. Ši bendruomenė, vienijanti apie pusšimtį katalikų (daugiausia įvairaus amžiaus moterų ir merginų), pakvietė vykti drauge į Trinapolį švęsti Velykų, tai buvo pirmos penkių dienų rekolekcijos mano gyvenime. Žiemą išklausiau „Išganymo kelio teologijos“ paskaitas, pavasarį dalyvavau velykinėse rekolekcijose, rugpjūčio mėnesį atlikau Dvasines pratybas pagal šventą Ignacą Lojolą, kurioms vadovavo kunigas E. Merkys, o spalio penkioliktą įstojau į krikščionišką „Galilėjiečių“ bendruomenę – praėjo vieni metai nuo dienos, kai pirmą kartą užėjau į Šventos Onos bažnyčią – tai buvo turiningi metai.
Nedidelė bendruomenė skyrėsi nuo Bernardinų parapijos ne tik skaičiumi, bet ir susitelkimu apie vieną dvasininką, bendruomenės vadovą kunigą Eitvydą; tuo metu Bernardinuose darbavosi gausus būrys pranciškonų, vienuolių ir kunigų. Šventos Onos bažnyčioje sutikau menininkių, dailininkių, muzikančių bei mokytojų. Merginos, kurios giedojo sekmadieniais ar skaitė skaitinius, rengėsi pabrėžtinai moteriškai: kukliai, bet su skoniu. Man patiko, kad moterys segi sijonus, atkreipiau į tai dėmesį, nes pati mėgau mūvėti kelnėmis. Šie žmonės atrodė gražūs, aš gėrėjausi jų išvaizda bei gyvenimo būdu, norėjau tapti panaši į „galilėjietes“.
Troškimas mėgdžioti būdingas paauglėms, nors buvau išaugusi paauglystės amžių, dvasine prasme jaučiausi nesubrendusi, todėl pasielgiau radikaliai – visiškai atsisakiau kelnių – priėmusi tokį sprendimą, buvau priversta pakeisti ne tik avalynę, kuri nebetiko prie sijonų, bet taip pat paltus bei striukes.
Atsimainymas reikalavo pastangų ir lėšų; anksčiau ignoravau savo moteriškosios prigimties pusę, galbūt neteikiau tam didesnės reikšmės, tekstai iš Senojo Testamento, kuriuos išgirdau skaitant bažnyčioje, privertė susimąstyti ir apie devizą „Pasikliauk tik savimi!“, šeimoje man įskiepytą nuostatą, kuri skatino ugdyti valią ir užsispyrimą siekiant tikslo, bet nemokė bendradarbiauti, prašyti pagalbos, pripažinti ir priimti savo silpnumą. Mano mama laukėsi berniuko, niekuomet nevadino manęs „Rūtele“, šaukdavo „Rūtuk“ arba „Rūtinėli“; aš nepasigesdavau lėlių, nemėgau kaspinų bei suknelių, gerai jaučiausi mūvėdama kelnėmis, o atradusi džinsus supratau, kad patogesnių rūbų niekuomet neturėjau.
Nelengva buvo pakeisti įpročius, visgi aš ryžausi pabandyti ir savo troškimą įgyvendinau: niekuomet dėl to nepasigailėjau. Galiu guostis iš senelių paveldėjusi tvirtą ir valdingą charakterį, galiu teisintis tuo, kad augau kompensuodama vaikystėje mirusio brolio netektį, galiu sakyti, kad laikmetis, kai brendau, nepuoselėjo šeimos vertybių, milijonus moterų sovietmečiu paversdamas juodadarbėmis, vaikus palikdamas be motinų, o vyrus be žmonų, bet visa tai neguodė, žvelgiant į žlugusią santuoką.
Dvasinė branda ir tikėjimas leido atkurti santykius, pažinti pašaukimą gyventi dviese – iš visų gyvenimo patirčių ši buvo mažiausiai įtikėtina, bet tikrai geidžiama.
Stodama į bendruomenę, pakviečiau savo artimuosius bei draugus į šventas Mišias, po to drauge su visais vaišinomės saldumynais ir arbata, mane sveikino, dovanojo gėlių. Kitą rytą, skaitydama palinkėjimus ir vartydama sveikinimo atvirukus, radau kunigo dovanotą rusvą lapelį su užrašu LITANIJA, PRAŠANT NUOLANKUMO DORYBĖS. Nedideliame lapelyje smulkiu šriftu surinktas tekstas, virš jo paaiškinimas: „Šią litaniją kasdien kalbėdavo kardinolas Merry del Val, atlaikęs šventas Mišias.“ Nors nuolankumo dorybė imponavo labiau nei kitos (pavyzdžiui, kantrybė, kurios taip pat stokoju), nuolankumo litaniją mačiau ir skaičiau pirmą kartą. Skaitydama pajutau, kaip iš siaubo pašiurpo oda. Žinojau vaizdingą posakį, vartojamą kalbant apie išgąstį „plaukai pasišiaušė“, bet savo kailiu patyriau tai tik kartą – skaitydama šią litaniją: „NUO NORO BŪTI MYLIMA (išaukštinta, vertinama, pagerbta, giriama, keliama aukščiau už kitus, klausiama patarimo ir pripažinta) IŠLAISVINK MANE JĖZAU.“ Lyg užhipnotizuota vedžiojau akimis lapeliu vis iš naujo, skaičiau litaniją tyliai ir garsiai, po aštunto ar dvylikto karto supratau teksto prasmę (noras pirmauti ir talentai, leidžiantys pirmauti bei būti įvertintai, nėra tas pats), bet vis tiek jaučiausi apgauta – stodama į bendruomenę pasižadėjau sau vaduotis iš abejonių ir skepticizmo, troškau mokytis pasitikėti ir liautis vertinti save bei kitus; skaitydama litaniją supratau, kad niekuomet nepajėgsiu taip gyventi – troškimas pirmauti buvo mano prigimtyje. „Nuo baimės būti pažeminta, nuvertinta, paniekinta, apšmeižta, pamiršta, pajuokta, įžeista ir įtarta IŠLAISVINK mane, Jėzau. SUTEIK, JĖZAU, MALONĘ man trokšti, kad kiti būtų labiau už mane mylimi, vertinami, giriami, stovėtų pirmiau nei aš ir taptų šventesni…“ Prašymas išlaisvinti nuo baimės pasirodė išmintingas, bet suprasti tai lengviau, nei vadovautis visomis šiomis nuostatomis gyvenime. „Galilėjietės“ moterys ir pranciškonų vienuoliai rodėsi laisvesni nei anksčiau pažinti žmonės, norėjau suprasti jų vidinės laisvės priežastį, išmokti šitaip gyventi: gal tai buvo pasekmė gebėjimo priimti save su trūkumais ir ydomis, gal išsivadavimas iš priklausomybės nuo norų bei mokėjimas klausyti Šventosios Dvasios įkvėpimų, o gal pastangos pažinti Dievo valią ir gyventi vadovaujantis ja?..
Prasitariau Danutei apie siaubą, kurį patyriau pirmą kartą perskaičiusi nuolankumo litaniją, ji, kaip visuomet saliamoniškai, nuramino: „Greičiausiai vertimas netikslus…“
Lapelio apačioje dar smulkesniu šriftu buvo nurodytas adresas: „JAV kunigų vienybė“, Highland Blvd., Brooklyn, net telefono numeris užrašytas, bet aš neskambinau.
Troškau būti mylima, tikėjau šį troškimą esant krikščionišką, neįsivaizdavau, kaip galėčiau gyventi nemylėdama ir netrokšdama meilės, juk tai taip žmogiška… Pasirodo, yra tik vienas patikimas būdas mylėti kitus ir būti mylimai – pažinti Dievo meilę ir melsti malonės mylėti Jį, o visa kita bus pridėta…