 |
„Jeigu negaliu pakeist, tai turiu nusiramint ir gyvent toliau, o jei galiu pakeisti, tai turiu atsiraitot rankoves ir keist. Svarbiausia – nepradėti kasti(s) gilesnės duobės.“
Būtent šia citata norėjau pavadinti stilingosios asmenybės dr. Austėjos Landsbergienės mintis (tik trumpinti niekaip negalėjau, nes kiekvienas žodis yra kertinės svarbos).
Kodėl?
Nes man visuomet imponuodavo asmenybės, kurios renkasi kurti darbais, o ne griauti beletristikomis ir negatyvumu.
Klausimus siųsti ruošiausi daugiau nei kelias dienas. Galvojau, juk ji tokia užimta moteris, tai bandžiau strategiškai sudėlioti bent kelis planus B ir C tam atvejui, kai reikės ilgiau įtikinėti, kodėl ji šiam tinklaraščiui turėtų norėti skirti savo laisvas akimirkas.
Klydau. Ir ne dėl to, kad ji turi daug darbų.
„Žinoma. Atsiųsk klausimus.“ Iškart atskriejo atsakymas.
Ir aš nusiunčiau, o gavusi atsakymus, bent 4 kartus skaičiau, nes kiekvienas sakinys skambėjo kaip pamoka, kurią norėjosi įsisąmoninti.
Apie pasitikėjimą ir savivertę
Lietuvoje, deja, pastebiu nemažai žmonių, turinčių itin žemą savivertę, todėl neigiamai reaguojančių, kai kiti žmonės geba pozityviai kalbėti apie save arba pozityviai kalba apie ką nors kitą. Kadangi esu nuo vaikystės mokyta pasidžiaugti, kai pavyksta, dažna reakcija į mano pasidžiaugimą yra: „kas ji mano esanti“, „jokio kuklumo“, „aš irgi taip galėčiau“, „pagyrūnė“, „išpuikėlė“ ir pan. Matyt, šiems žmonėms kažkas įkalė į galvą, kad jeigu mes pasidžiaugiame, kiti tuoj pat mus „sudirbs“. Tai mane liūdina, nes juk auga nauja karta, kuri, matydama tokį mūsų elgesį, ir pati išmoks taip elgtis – taip užsukdama nevykusį užburtą ratą. Mes tiesiog privalome išmokti pastebėti tas akimirkas, kai mūsų širdis dainuoja. Be to, pastebėjau ir jau ne kartą įsitikinau, kad, pasidalinus džiaugsmu, jo ne lieka pusė, o padvigubėja!
Prisimenu, pirmame kurse viena bendrakursė prasitarė, kad ją labiausiai stebina, kai, mane pagyrus, aš visada sakau „ačiū“. Nustebau ir paklausiau, ko ji tikėtųsi. Ir ji atsakė, kad juk dažniausiai žmonės į komplimentus reaguoja pasijusdami nepatogiai, sakydami: „Pasiruošiau per pusvalandį“ (nors tikrai ruošėsi ne vieną valandą). „A, šitas senas daiktas!“ (o iš tiesų tai yra tikrai galų gale nusipirkta svajonių suknelė). – „Tikrai?“ – „Aš tik šiaip užsimečiau“ (o iš tiesų nemažai laiko rinkosi ir galėtų tuo didžiuotis). – „Baik, tu tikrai geriau derini spalvas!“ (o iš tiesų lankė kursus ir dabar galėtų pasidžiaugti, jog buvo vertinga) ir pan.
Mano pačios savivertė yra mačiusi visko: gyvenime buvo akimirkų, kai, atrodė, viskas bus blogai – ypač tą pajuntu, kai pavargstu ir kartu jaučiuosi lyg ta voverė, bėganti rate ir niekur nenubėganti. Tada, būna, svyra rankos. Bet aš turiu neįtikėtiną atsparumą – ilgai tokios būsenos nebūnu.
Apie duobes
Man iš duobių padeda išlipti tai, kas gyvenime svarbiausia: šeima ir darbas. Darbas mane sutelkia, mobilizuoja, leidžia pradėti mąstyti – kaip Kahnemanas sako – lėtai, ne „ant karštųjų“.
Šeima man suteikia ramybę. Esu ne kartą sakiusi, kad man šeima yra uola, į kurią, žinau, sunkiomis akimirkomis galėsiu atsiremti. Be to, mūsų šeima didelė, tad visada yra žmogus, į kurio(s) akis pažiūrėjus, atrodo, iš naujo įkraunami gyvybės elementai.
Pažįstama psichoterapeutė yra man sakiusi, kad ji mažai mačiusi žmonių, kurie tokie atsparūs. Ji net bandė manęs visaip išklausti, ar neapsimetu. Viena vertus, juokinga: juk esu žmogus, tad, neabejotina, kad yra sunkių akimirkų ir net dienų. Kita vertus, aš visada savęs klausiu: ar aš noriu būti problemos, ar sprendimo dalimi?! Man atsakymas yra vienas – tik sprendimo. Vadinasi, privalai mobilizuotis ir pradėti mąstyti, kaip būtų galima problemą (iš)spręsti. O ir šiaip aš tai draugei sakiau: jeigu negaliu pakeisti, tai turiu nusiraminti ir gyventi toliau, o jei galiu pakeisti, tai turiu atsiraitoti rankoves ir keisti. Svarbiausia – nepradėti kasti(s) gilesnės duobės.
Apie kūną ir jo svarbą
Ilgą laiką savo kūnu nesididžiavau: ankstyvojoje paauglystėje jaučiausi per maža ir per liekna, o nuo vėlyvosios paauglystės visada norėjau būti lieknesnė.
Požiūrį į kūną labiausiai pakeitė vaikai – supratau, kad mano kūnas yra stebuklingas, nes gali sukurti stebuklą – žmogų!
Ir tik tada įsisąmoninau, kad jis ir šiaip stebuklingas: dirba net ir tada, kai aš miegu; nuolat atsinaujina; jeigu susergu, meta visas pajėgas, kad pasveikčiau – Ir visada pasveikstu! Kiekvieną dieną padeda man siekti mano svajonių; tik jo dėka galiu matyti, užuosti, girdėti ir liesti tai, kas man gyvenime brangiausia ir svarbiausia.
Dabar niekaip ne(be)suprantu, kaip galėjau savo kūno nemylėti, ir darau viską, kad vaikai nepadarytų tos pačios klaidos. Kodėl? Todėl, kad kūnas suteikia mums palaimą pajusti ir išgyventi tai, kas svarbiausia, visais pojūčiais. Dabar, pamačiusi save veidrodyje, dažniausiai nusišypsau, nes esu savo kūno sąjungininkė, o ne priešininkė. Juo reikia rūpintis. Padėkoti už tai, kad vieningai siekiame svajonių.
Knygos, kurios neleidžia užmigti
Margaret Atwood „Handmaid’s Tale“ (liet. „Tarnaitės pasakojimas“). Kadangi kalbame apie kūną, tai buvo pirmoji knyga, šovusi į galvą. Prisimenu, kai ją skaičiau, ir verkiau, ir pykau, ir šiurpuliukai kūnu bėgiojo, ir negalėjau užmigti. Man ši knyga yra simbolis, kad viskas yra be galo trapu, be galo laikina. Ir kaip mes, žmonės, iki paskutinės akimirkos netikime, kad gali būti blogai. Matyt, esame iš prigimties optimistai, tikintys, jog gėris nugali. Jis nugali, bet ta pergalė gali ir užtrukti. Pavyzdžiui, 50 metų. Dėl to nė akimirkos negalima manyti, kad visa tai, kas nuostabu, ko esame pasiekę, yra duotybė. Reikia mokėti džiaugtis tuo, ką turi, ir budriai stebėti, kad neprarastum.
Apie asmenybes ir jų mintis
O šiaip socialiniai tinklai leidžia sekti visus tuos, kurių veikla dar domiuosi. Kadangi daug skaitau profesinės literatūros, seku ir domiuosi Andy Hargreaveso, Keno Robinsono, Tony Wagnerio, Howardo Gardnerio, Carol Dweck veikla. Kadangi visus juos esu ir susitikusi, o kai kuriuos ir ne po vieną kartą, tai neturiu tos neobjektyvios adoracijos. Bet vis vien smagu ir įdomu – jų įžvalgos šiandien daugiausia brėžia nūdienos švietimo kryptį.
Jeigu ne švietimiečiai, tai man įdomiausi šiandien yra Jaredas Diamondas ir Michelle Obama: abu labai skirtingi, bet ir tikrai tokie, kurių mintys ar poelgiai verti domėjimosi.