Šv. Bazilijus Didysis, vys­ku­pas ir Baž­ny­čios mo­ky­to­jas

Šv. Bazilijus (329–379 m.)

Žy­miau­sia vys­ku­po Ba­zi­li­jaus var­dą ir šven­tu­mą me­nan­ti ka­ted­ra sto­vi tie­siog Rau­do­no­sios aikš­tės šir­dy­je Mask­vo­je (Pa­lai­min­to­jo Ba­zi­li­jaus so­bo­ras). Tai nuo­sta­bi ka­ted­ra, blyš­kiai mė­ly­na­me Ru­si­jos dan­gu­je iš­si­ski­rian­ti gau­sy­be iš­rai­žy­tų įvai­rias­pal­vių ku­po­lų, ne­pa­pras­ta mar­mu­ro praš­mat­ny­be bei šlo­vin­gos krikš­čio­niš­kos šven­to­sios Ru­si­jos pra­ei­ties liu­di­ji­mu.

329 me­tais Ce­za­rė­jo­je gi­męs šven­tas Ba­zi­li­jus bu­vo ki­lęs iš me­ni­nin­kų šei­mos ir pats bu­vo me­ni­nin­kas. Jo šei­ma to­kia tur­tin­ga šven­tų­jų, kad ki­tos to­kios ha­giog­ra­fi­jo­je ir nė­ra: šven­tie­ji bu­vo jo se­ne­lė, mo­ti­na, vie­na se­suo – Mak­ri­na ir du bro­liai Pet­ras – Se­bas­ti­jos vys­ku­pas bei Gri­ga­lius Di­dy­sis – Ni­sos vys­ku­pas.

Va­do­vau­ja­mas tė­vo, ku­riam vie­nin­te­liam ne­bu­vo „už­dė­ta“ ka­no­ni­nio šven­tu­mo au­re­o­lė, Ba­zi­li­jus stu­di­ja­vo krikš­čio­niš­ką­ją dok­tri­ną; ją vė­liau gi­li­no Kon­stan­ti­no­po­lio bei Atė­nų mo­kyk­lo­se, kur su­si­drau­ga­vo su ki­tu daug ža­dan­čiu stu­den­tu Gri­ga­liu­mi Na­zian­zie­čiu.

Kar­tu su krikš­čio­niš­ką­ja dok­tri­na Ba­zi­li­jus stu­di­ja­vo ir re­to­ri­ką, ku­rią grei­tai, siek­da­mas di­de­lės sėk­mės bei no­rė­da­mas su­si­kur­ti pa­si­ten­ki­ni­mo ku­pi­ną bei pa­si­tu­ri­mą gy­ve­ni­mą, pra­dė­jo ir dės­ty­ti. Vi­sa tai jis be di­de­lių pa­stan­gų bū­tų ga­lė­jęs gau­ti, jei­gu vie­ną die­ną, at­si­sa­kęs sa­vo sva­jo­nių apie šlo­vę, ne­bū­tų ta­pęs as­ke­tu ir už­si­da­ręs nuo­ša­lio­je vie­to­vė­je Pon­to kal­nuo­se (Tur­ki­ja), o vė­liau lei­dę­sis į ke­lio­nę po Egip­tą, Pa­les­ti­ną ir Si­ri­ją vie­nuo­lių bei at­si­sky­rė­lių ta­kais ir jau­tęs vis di­des­nį po­trau­kį jų gy­ve­ni­mui vie­nat­vė­je, ty­lo­je bei mal­do­je, ku­ris ryš­kė­jo kaip vie­na gy­vy­bin­giau­sių dva­si­nių Baž­ny­čios jė­gų ir kar­tu šven­tų­jų šal­ti­nis.

Šv. Bazilijaus (Vasilijaus) soboras Maskvoje

Grį­žęs į sa­vo at­si­sky­rė­lio būs­tą Pon­to kal­nuo­se, įgi­jęs pa­tir­ties, at­si­ve­žęs dau­gy­bę ke­lio­ni­nių už­ra­šų bei su­ma­ny­mų, Ba­zi­li­jus vie­nas ten gy­ve­no ne­il­gai. Prie jo grei­tai pri­si­dė­jo Atė­nuose su­tik­tas drau­gas Gri­ga­lius, o vė­liau ir ki­ti, su ku­riais jis įkū­rė ne­di­de­lę vie­nuo­lių ben­druo­me­nę. Pa­si­tel­kę ke­lio­nė­se įgy­tą pa­tir­tį, Ba­zi­li­jus tuo lai­ko­tar­piu su­ra­šė dvi svar­bias re­gu­las, į ku­rias be pir­mų­jų pa­se­kė­jų sa­vo gy­ve­ni­mą ly­gia­vo tūks­tan­čiai ki­tų vie­nuo­lių, pa­si­va­di­nu­sių sa­vo įkū­rė­jo var­du – ba­zi­li­jo­nais.

Pje­ras Bardželi­nis (Pie­ro Bar­gel­li­ni) ra­šė: „Ba­zi­li­jus ne­su­grio­vė tuo me­tu jau eg­zis­ta­vu­sios ir kles­tė­ju­sios Ry­tų vie­nuo­lys­tės pa­ma­tų, kaip vė­liau dėl Va­ka­rų vie­nuo­lys­tės pa­si­el­gė šv. Be­ne­dik­tas. Jis at­sklei­dė Ry­tų dva­sin­gu­mo jė­gą ir ją pa­ko­re­ga­vo, taip leis­da­mas jai išlik­ti.“

Tą Ba­zi­li­jaus ir Gri­ga­liaus die­nas už­pil­dan­čią ty­lą, tą darbš­čią bei in­ten­sy­vią vie­nat­vę kar­tu nu­trau­kė iš Pon­to mies­tų, ypač iš Ce­za­rė­jos, at­skli­du­sios blo­gos nau­jie­nos apie ne­sėk­min­gai vyks­tan­čią ko­vą su ari­jo­niz­mu – krikš­čio­niš­ko­jo mo­ky­mo gry­nu­mui grės­mę kė­lu­sia ere­zi­ja.

Ta­da Ba­zi­li­jus nu­spren­dė pa­lik­ti sau­gų prie­globs­tį ir įsi­terp­ti į tą gin­čą. Jis nu­vy­ko į Ce­za­rė­ją, kur bu­vo įšven­tin­tas ku­ni­gu, o 370 me­tais kon­sek­ruo­tas vys­ku­pu. Vie­na už ki­tą aukš­tes­nes po­zi­ci­jas už­ėmę ari­jo­nai, re­mia­mi to pa­ties Ry­tuo­se pa­gar­sė­ju­sio im­pe­ra­to­riaus Va­len­čio iš kar­to su­pra­to, kad nuo šiol gy­ve­ni­mas jiems kiek pa­sun­kės. Ir iš tie­sų Ba­zi­li­jus grei­tai pa­ro­dė, iš ko­kio mo­lio jis drėb­tas. Jis drą­siai ir iš­mo­nin­gai ėmė­si kri­ti­kuo­ti ari­jo­nus rem­da­ma­sis vi­so­mis sri­ti­mis: dok­tri­nos sri­ti­mi, o ypač sie­lo­va­dos or­ga­ni­za­vi­mo sri­ti­mi ir dar gy­vas už­si­tar­na­vo mag­nus, t. y. di­džio­jo var­dą.

Ta­čiau ne­ti­ku­sius ari­jo­nus jis vi­siš­kai nu­gin­kla­vo ar­ti­mo mei­lės sri­ty­je. Sa­vo pa­moks­luo­se bei kal­bo­se di­džiau­sią su­si­rū­pi­ni­mą jis reiš­kė dėl pa­gal­bos vargs­tan­tiems bro­liams. Jis ra­šė: „Tu sa­kai, kam aš pa­da­riau blo­ga, iš­sau­go­da­mas tai, kas ma­no? Pa­sa­kyk man nuo­šir­džiai, kas gi tau pri­klau­so? Kas tau da­vė tai, ką tu­ri? Jei­gu kiek­vie­nas pa­si­ten­kin­tų tik tuo, kas bū­ti­na, ir tai, ko tu­ri per daug, ati­duo­tų varg­šams, ta­da ne­bū­tų nei tur­tuo­lių, nei varg­šų.“

Per­ei­da­mas nuo žo­džių prie dar­bų, mies­to pri­ei­go­se su­kū­rė iš­ti­są ar­ti­mo mei­lės ci­ta­de­lę, pil­ną li­go­ni­nių, naš­lai­čių na­mų bei prie­glau­dų, ku­rią žmo­nės jo gar­bei pa­va­di­no Ba­zi­lia­da.

Vie­nin­gų Ba­zi­li­jaus, po­pie­žiaus Da­ma­zo bei pa­ties, Va­len­tį pa­kei­tu­sio im­pe­ra­to­riaus Te­odo­zi­jaus, ku­ris ne­bu­vo la­bai drau­giš­kas ere­ti­kams, veiks­mų dė­ka ari­jo­niz­mas pa­ma­žu bu­vo iš­stum­tas. O kai di­dį­jį vys­ku­pą dar ga­na jau­ną pa­si­šau­kė mir­tis, šios ere­zi­jos žlu­gi­mas ir or­to­dok­si­jos per­ga­lė bu­vo jau la­bai ar­ti.

Ba­zi­li­jaus lai­do­tu­vė­se, pa­liu­dy­da­ma jo di­dy­bę, ar­ti­mo mei­lę bei iš­ti­ki­my­bę, da­ly­va­vo vi­sa Ce­za­rė­ja įskai­tant žy­dus bei pa­go­nis.

Piero Lazzarin „Naujoji šventųjų knyga“ (Katalikų pasaulio leidiniai, 2011 m.)